Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Eilėraščio analizė skiriasi nuo prozos ir dramos kūrinių analizės. Kadangi eilėraštyje nėra išplėtotos fabulos nė veikėjų charakterių, tai bandymai ieškoti šių komponentų kūrinyje ir juos analizuoti neatitiktų lyrinio kūrinio esmės, jo struktūros savitumo, specifikos. Analizuojant eilėraštį vaizduojamasis plastinis pasaulis aptariamas tiek, kiek jis padeda išreikšti lyrinio „aš“ subjektyvumą, jo emocijas, nuotaikas, mintis, žodžiu, tai, kas vadinama lyriniu išgyvenimu. Detalizuojant šią tezę pasakytina, kad turėtų būti apžvelgiami ar plačiau interpretuojami šie kūrinio struktūros klodai ir komponentai:

1. Turinys (tema, motyvai, problema, idėjinis emocinis įprasminimas).

2. Lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas), jo reiškimosi formos (kalba savo, kito žmogaus, žmonių grupės, suasmeninto gamtos, kosmoso kūno, daikto vardu ir pan.).

3. Poetinis išgyvenimas, jo pobūdis, raida – lyrinis vyksmas, minties ir jausmo kelias (stiprėjantis ryžtas, didėjantis džiaugsmas ar sielvartas, gilėjantis liūdesys, prieštaringų minčių ir jausmų kaita, dvasinės būsenos svyravimai, subtili jausmų ir nuotaikos vibracija ir t. t.).

4. Meninis vaizdas, jo pobūdis: girdimasis (akustinis), matomasis (vizualus), liečiamasis ir kt.; spalvos, garso prasmė kūrinyje.

5. Psichologiniai vaizdų atsiradimo veiksniai: stebėjimas („Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna...“), jausmas („Aš nenoriu mirti / Nei žemelėj pūti...“), vaizduotė („Per naktį / Kukučio ausy / užaugo smagi kumelaitė...“), samprotavimas („Kiek daug tylėjimo gamtoj...“).

6. Atskirų vaizdo dalių, taip pat vaizdo ir deklaracijos ryšys (paralelė, kontrastas, apibendrinimas; loginis nuoseklumas, asociacijos ir pan.).

7. Vaizdų atskleidimo būdas (lyrinis monologas, lyrinis pasakojimas, lyrinis dialogas, disputas, deklaracija, „piešinys“ ir kt.).

8. Eilėraščio laikas ir erdvė.

9. Kompozicija:

a) kūrinio apimtis, strofikos ypatybės;

b) posmų ir vaizdų, posmų ir frazių santykis;

c) eilėraščio pradžios ir pabaigos ypatybės, struktūrinė dominantė ir kt.;

d) kompozicijos formos: anaforinė, epiforinė (eilėraščio posmai baigiasi ta pačia eilute), žiedinė, spiralinė, tema su variacijomis ir kt.;

c) bendros kompozicijos ypatybės (glausta, ištęsta, su atsišakojančiais motyvais ar be jų ir pan.).

10. Kūrinio kalba – vienas svarbiausių eilėraščio komponentų. Žodis sintetina prasmę ir vaizdą, melodiją, ritmą ir garsinį skambėjimą. Eilėraštis – mažas kūrinys, ir jame matomas ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekvienas garsas. Aptartinos bendros stilistinės žodžio ypatybės – vaizdingumas, paprastumas (ar įmantrumas), emocingumas ir kt. Eilėraštyje žodis įgauna naujų reikšmių ar naujų reikšmės niuansų. Paprastai linkstama į perkeltinį žodžių vartojimą; ypač populiari metafora. Analizuojant būtina išryškinti pagrindinių fonetinių, leksinių semantinių, sintaksinių ir grafinių figūrų prasmę kūrinyje.

11. Ritmas. Eilėraščio ritmas, kaip sakyta, subalansuotas, ryškus, jo esminis faktorius – metras. Analizuojant eilėraštį apibūdinamas metras, eilėdara, rimų, rimavimo ypatybės, jų funkcijos ir meninis rezultatas.

12. Intonacija, pagrindinis kalbėjimo tonas (švelnus, irzlus, kandus, piktas, apsimestinis ir t. t.).

13. Eilėraščio žanras ir tipas tematikos, intonacijos ir, jeigu įmanoma, kitais aspektais.

Išvardyti kūrinio komponentai nėra analizės planas. Analizę galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio komponento, bet kurio struktūros klodo aptarimo. Tyrinėtojas pasirenka jam patogiausią, įdomiausią kelią į kūrinio visumos žvalgymus. Dažnai analizė pradedama aptariant tai, kas kūrinyje yra efektyviausia, įspūdingiausia. Analizuojant laikomasi turinio ir formos sąveikos, kūrinio elementų ryšių ir integralumo išryškinimo principų.

Pagaliau, analizuojant eilėraštį reikėtų pastebėti, pajusti tą sunkiai struktūros ypatybėmis paaiškinamą, iš kūrinio spinduliuojančią, žmogų veikiančią meninę jėgą, kurią literatūrologas Vytautas Kubilius yra pavadinęs vidine eilėraščio šviesa.

(Valerija Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto l-kla, 1999, p. 91)

Peržiūrėta: 7839

Eilėraščio nuotaika atspindi lyrinio „aš“ būseną. Ji gali būti liūdna, linksma, pakili, džiaugsminga, ilgesinga, melancholiška, svajinga, rami, nerimastinga.

Liūdna nuotaika vyrauja Prano Vaičaičio elegijoje „Vaitojimas“: Augo liepelė, / Augo šakojo, / Po ja mergelė / Verkė raudojo. / Mergelė jaunoji / Ašaras bėrė, / Liepa kuplioji / Ašaras gėrė.

Maironio eilėraštyje „Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų)“ atspindima ilgesinga lyrinio „aš“ nuotaika:

Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito / Anapus ribos!

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Pavasario saulėj“ kupinas džiaugsmingos ir šviesios nuotaikos:

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos. / Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga: / Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės / Pavasario saulėj jaunatvei nestinga.

Peržiūrėta: 1158

Eilėraščio objektas - tai menamas adresatas, į kurį kreipiasi lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas) išsakydamas savo vidines būsenas, nuotaikas, jausmus.

Peržiūrėta: 550
Eilėraščių ciklas (gr. kyklos – ratas, apsisukimas) – tai grupė lyrinių kūrinių (eilėraščių), kuriuos paprastai sieja bendras pavadinimas, tematika, kompozicija. Eilėraščiai, įeinantys į ciklą, gali būti skaitomi ir kaip atskiri, savarankiški kūriniai, tačiau atskirti nuo ciklo visumos praranda dalį meninės prasmės, sumanytos autoriaus.
Peržiūrėta: 697
Ekspozicija (lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas) – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pradinėmis pasakojimo aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais.
Peržiūrėta: 860
Emocinė leksika – tai žodžiai, kurie ne tik perteikia sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką (gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį ir pan.), santykį (neigiamą ar teigiamą) su kalbamuoju daiktu ir su adresatu, kitaip tariant, nuspalvina tikrovę. Emocinei leksikai priklauso vaizdingieji veiksmažodžiai (nukulniavo, vinguriavo) ir daiktavardžiai (puošeiva), epitetai (gardus pyragas, garsus miestas, narsus karys), deminutyvai (tėvelis, mamytė), frazeologizmai (vėjo pamušalas), ištiktukai (plumpt), jaustukai (a, ak, oi, ei, mmm, vai).
Peržiūrėta: 664
Epika – tai viena iš trijų literatūros rūšių. Tai pasakojamoji ir aprašomoji literatūra. Joje gausu įvykių, kurie jungiasi į grandinę (fabulą), dalyvauja veikėjai, kuriami jų portretai, aprašoma veiksmo vieta. Vaizduojamą pasaulį perteikia pasakotojas. Dažniausiai ši literatūra parašyta prozine kalba. Dažnesni epikos žanrai: romanas, apysaka, apsakymas, novelė, pasakėčia, poema.
Peržiūrėta: 3296

Epilogas (gr. epilogosepi (priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors, ėjimą po ko nors) + logos – žodis) – baigiamoji kūrinio dalis, kurioje pasakojama apie tolesnį veikėjų likimą.

Peržiūrėta: 490
Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, kuriam būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas (Kristijono Donelaičio „Metai“).
Peržiūrėta: 1633
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis: žvaigždėti skliautai, auksinės žvaigždės, aptingęs vėjas. Epitetas išreiškia emocinį autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą, reiškinį.
Peržiūrėta: 11783
Esė žanras priskiriamas publicistikai. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys (rašinys, straipsnis), kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Esė žanrui būtinas subjektyvus vertinimas, individuali patirtis, išsakomi jausmai, emocijos. Nevengiama ironizuoti, būdingas laisvas stilius ir kompozicija, paslėptas dialogas su skaitytoju.
Peržiūrėta: 569
Pasirinkite veiklas: