Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v
Idėja (pagrindinė mintis) – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius (išgirdus, pamačius) svarbiausia. Kūrinio idėja atskleidžia autoriaus požiūrį į pasaulį, žmogų, vieną ar kitą tikrovės sritį. Pvz., Jono Biliūno apsakymo „Laimės žiburys“ idėja – tik daugeliui aukojantis dėl šviesių idealų galima pasiekti, kad visi žmonės būtų laimingi.
Peržiūrėta: 5015

Idilė (gr. eidyllion – vaizdelis): 1. nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę; 2. ramus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, niekieno nedrumsčiama meilė.

(Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 472

Instrùkcija (lot. instructio — pamokymas): 1. nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą, naudotis tam tikru prietaisu, mašina; 2. normatyvinis valdymo aktas, apimantis normas ir taisykles, reguliuojančias tam tikros veiklos tvarką ir sąlygas, t. p. normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymo tvarką.

Instrukcija yra dalykinis raštas. Pagrindinis dalykinių raštų bruožas – viešumas. Informacija pateikiama glausta, tikslia ir aiškia kalba. Žodžiai vartojami tik tiesioginėmis reikšmėmis, daug neveikiamosios rūšies dalyvių ir beasmenių sakinių („Pradedama nuo...“, „Paskui rašoma...“), terminų, ilgų vientisinių ir sudėtinių sakinių. Klausiamieji ir šaukiamieji sakiniai labai reti. Mintys dėstomos nuosekliai, tam tikra tvarka. Svarbus ir dokumento dalių išdėstymas, turinys pateikiamas papunkčiui, naudojantis schemomis, grafikais.

Mokydamiesi 5 arba 6 klasėje, turbūt kūrėte žaidimo taisykles. Prisiminkite, kaip sukurti žaidimo taisykles, peržiūrėję pagal duotą šabloną sukurtą pavyzdį, arba sukurkite savo mėgstamiausio žaidimo taisykles:

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/mokymosi_veiklos/skrajute/,scenario.34,position.5)

Peržiūrėta: 1402
Interpretacija (lot. interpretatio – aiškinimas) – dalyko (teksto, sąvokos, teorijos, meno kūrinio) prasmės aiškinimas, atskleidimas. Literatūros kūrinio (meninio teksto), spektaklio, filmo, paveikslo ir kt. interpretacija siekiama atskleisti savitą kūrinio prasmę, kuri atsiveria tik tada, kai skaitytojas (klausytojas, žiūrovas) įsijaučia, įsigilina į kūrinį ir suteikia jam tam tikros prasmės, t. y. jį interpretuoja.
Peržiūrėta: 1547

Interviu (angl. interview – pokalbis) – tarptautinis žodis, kuriuo įvardijamas žurnalisto pokalbis su kuriuo nors asmeniu, skirtas spaudai, radijui, televizijai, interneto svetainėms.

Žodžiu interviu taip pat vadinamas ir mokslinio tyrimo metodas, pagrįstas klausimų parengimu ir atsakymų į juos aptarimu.

Interviu gali būti pavadinamas ir bet kurio asmens (pavyzdžiui, mokinio) iš anksto parengtas, įvykdytas ir užrašytas pokalbis, siekiantis kryptingai išsiaiškinti kito asmens nuomonę tam tikru klausimu.

Kokie galėtų būti interviu rengimo etapai?

Interviu rengimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Interviu temos ir asmens, kuriam bus pateikiami klausimai, pasirinkimas (pvz., Lietuvių tautosakos reikšmė šiandieniniame pasaulyje).

II. Literatūros ir kitų šaltinių medžiagos pasirinkta interviu tema studijavimas (pvz., ką aš pats žinau apie lietuvių pasakojamąją tautosaką, kas jai būdinga, kuo ji reikšminga man, kuo – mano bendraamžiams?).

III. Domėjimasis asmeniu, kuris pakviestas į interviu (pvz., kuriame Lietuvos krašte jis gimė? Kokia buvo jo šeima vaikystėje? Kur mokėsi? Kokią šeimą sukūrė? Kokia jo profesija? Kuo mėgsta užsiimti laisvalaikiu?).

IV. Interviu klausimų parengimas (pvz., kokiais žodžiais pradėti interviu, kaip suformuluoti rūpimus klausimus, kokia seka juos pateikti, kokiais žodžiais padėkoti už interviu, ko palinkėti pašnekovui?).

V. Interviu užrašymas.

Kaip parengti rašytinį interviu?

1. Pavadinimo sugalvojimas.

2. Interviu teksto užrašymas:

a) tikslus užrašymas (tiksliai užrašomi klausimai ir atsakymai, nieko nekeičiant) – tai interviu-dialogas;

b) kalbinto asmens atsakymų – kaip vientiso pasakojimo – užrašymas – tai interviu-monologas;

c) laisvai perpasakotas pokalbis su kalbintu asmeniu, cituojant savo klausimus ir atsakymus, papildant pasakojimą savo įspūdžiais, praplečiant pokalbio aplinkybių aprašymu, savo nuomone, – tai interviu-pasakojimas.

3. Interviu teksto redagavimas – tikrinamas turinys, raiška, rašyba ir skyryba.

VI. Interviu iliustravimas – tai nuotraukų, vaizdų ar iliustracijų parengtam tekstui parinkimas.

VII. Parengto interviu teksto derinimas su kalbintu asmeniu (pateikti perengtą tekstą, jei kas nors netinka, pataisyti).

VIII. Interviu publikavimas (spausdinto varianto pateikimas skaitytojams).

IX. Interviu publikuoto teksto padovanojimas kalbintam asmeniui.

Pvz. „Mano močiutės pasakos“

Interviu-dialogas

Močiute, kas ir kokias pasakas Tau sekdavo vaikystėje?

O, tai buvo taip seniai, kad net nepamenu... Buvau vyriausia iš vaikų, tai geriau prisimenu, kai aš jaunesnėms sesėms ir broliui sekdavau.

Tai kokias sekdavai jiems pasakas?

Pradėdavau nuo „Gaidelio ir vištytės“, o baigdavau „Auksaplaukiu ir Auksažvaigžde“.

O iš kur tas pasakas išmokai?

Pasakas apie gyvūnėlius (gaidelius, vištytes, katinėlius, ožiukus ir vilkus) tai turbūt visada mokėjau – gal man mažai močiutė sekė, o gal ir mama, nepamenu. O gražiąsias – ilgąsias – apie užburtas karalaites ir karalaičius – tai pati perskaičiau pasakų knygose ir ne kartą jas vaidinau, žaidžiau pagal jas su draugėmis – tokie buvo mūsų teatrai.

O ar mums svarbu tas pasakas mokėti – man ir mano draugams?

Į tą klausimą tai tik pati gali atsakyti, anūkėle, tiek aš Tau jų sekiau vaikystėje, ar atmeni jas?

Taip, močiute, jos buvo tokios gražios, kai kurių dabar jokiose knygose nerandu – iš kur jos?

Ai, tai mano pačios sugalvotos – žybtelėdavo kažkokia žvaigždutė Tavo akelėse, ir atsirasdavo pasaka mano galvelėje – lyg žiburėlis...

Ačiū, močiute, kaip aš be jų dabar gyvenčiau – lyg dangus be žvaigždžių būtų mano pasaulis.

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas)

Peržiūrėta: 5108
Intriga – literatūroje siužetinio kūrinio struktūros elementas – prieštaringų veiksmo aplinkybių susikirtimas ir aktyvi (dažnai slapta) priešiškų veikėjų veikla, kuri nulemia kūrinio veiksmo eigos posūkius ir žadina skaitytojo arba žiūrovo susidomėjimą, smalsumą.
Peržiūrėta: 754

Inversija – įprastinės žodžių tvarkos keitimas sakinyje stilistiniais sumetimais. Pavyzdžiui: „Diena padovanojo šviesą saulės“; „Keliavo ilgai, kol išvydo vandenis skaidriuosius“. Įprasta žodžių tvarka būtų tokia: „Diena padovanojo saulės šviesą“; „Keliavo ilgai, kol išvydo skaidriuosius vandenis“.

Jei sakinyje žodžius visuomet vartotume tik įprastinėje vietoje, mūsų kalba būtų per daug rami, vienoda ar net monotoniška, dingtų sakinių iškilmingas skambėjimas, nublanktų intonacija, dingtų ritmiškas bangavimas. Inversija dažnai vartojama poezijoje.

Peržiūrėta: 1173
Ironija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas) – 1. komiškumo forma – estetinis vertinimas, kuriam būdinga tyčinis prieštaravimas tarp to, kas vaizduojama, tiesioginės reikšmės ir tikrosios prasmės, pavyzdžiui, gyrimas, reiškiantis peikimą (Geras jis draugas, nieko nepasakysi, – tiek žadėjo, o nė vieno pažado neištesėjo. Drąsiai jis tuomet pasielgė – visus palikęs pirmas ėmė slėptis); 2. stilistikos priemonė – žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmė, priešinga tiesioginei; 3. paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.
Peržiūrėta: 1110
Istorinė literatūra – kūriniai, kuriuose vaizduojami istoriniai įvykiai, aprašomas žmonių gyvenimas nelabai tolimoje ar tolimoje praeityje.
Peržiūrėta: 933

Istorinis romanas – romano tipas, kūrinys, kuriame vaizduojami tolimos praeities tikri istoriniai įvykiai ir asmenys, atkuriamas daugiau ar mažiau panoramiškas istorinės epochos paveikslas. Kaip ir bet kurio žanro istoriniame kūrinyje, vaizduodamas praeitį rašytojas remiasi istorijos mokslu ir savo vaizduotėje atkuria tą gyvenimą, kurio pats nepatyrė. Tokio kūrinio, aišku, negalima laikyti tiksliu istoriniu dokumentu, nes rašytojas turi teisę išgalvoti įvykius ir veikėjus, savitai perteikti jų santykius ir likimus. Šalia tikrų istorinių asmenybių romane lygiomis teisėmis gali veikti ir pramanyti veikėjai.

Istorinis romanas, kaip ir bet kurio tipo romanas, yra didelės apimties epinis kūrinys, kuriame susipina ne vieno veikėjo gyvenimo siužetinės linijos, išsamiai atskleidžiami laikotarpio ypatumai, vaizduojama to meto visuomenė. Perteikdamas istorinius įvykius rašytojas gerai žinomų faktų nekeičia, tačiau gali pateikti savo versiją: kokios priežastys nulėmė istorinį įvykį, kokį poveikį jis padarė romano veikėjui.

Peržiūrėta: 569
Istorizmas – praeityje, tam tikru istoriniu laiku vartotas žodis, išnykęs iš kasdienės kalbos, kai išnyko juo vadinamas reiškinys arba daiktas, pvz.: baudžiava, vyžos.
Peržiūrėta: 652

Išplėstinės aplinkybės – tai aplinkybės, išreikštos dalyviais, pusdalyviais, padalyviais su jiems priklausomais žodžiais: Atvykęs į miestelį, aplankė muziejų. Eidamas keliu, pamatė vežimą. Užlipus į piliakalnį, atsivėrė nuostabus peizažas.

Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Vietos aplinkybė negali būti išplėstinė, nes ji veiksmažodžio formomis nereiškiama.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių, pusdalyvinių aplinkybių prasminis ir intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti ir intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas kableliais arba neskyrimas nelaikytinas skyrybos klaida. Kadangi išplėstinių aplinkybių skyryba tik pasirenkamoji, vadinasi, būtina atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę ir tada pasirinkti skyrimo ar neskyrimo variantą.

Kaip atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę?

1. Ar sakinyje yra aplinkybė, išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu?

2. Ar ta aplinkybė išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu, turinčiu priklausomų žodžių?

3. Ar tas priklausomas žodis yra savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi)?

Į s i d ė m ė k i t e: išplėstinės aplinkybės nepradedamos jungtukais, sakinyje jungiančiais vienarūšes sakinio dalis ar sakinius.

Jei atpažinote sakinyje išplėstinę dalyvinę, pusdalyvinę, padalyvinę aplinkybę, galite rinktis šios aplinkybės skyrimo ar neskyrimo variantą.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Vienas dalyvis, pusdalyvis, padalyvis nesudaro išplėstinės aplinkybės ir yra neskiriamas.

Vaikas pasislėpęs klausėsi kalbų.

Tylint įtampa didėjo.

Važiuodamas pamačiau pilį.

PASIRENKAMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

1. Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Žaltys(,) atsigręžęs į Eglę(,) prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų(,) stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui(,) tuos žodžius girdint(,) juoktis visai nebuvo noro.

Į s i d ė m ė k i t e. Jei išplėstinės aplinkybės eina po jungtuko, jungiančio tarinius ar sudėtinio sakinio dėmenis, kablelis dedamas po jungtuko ir po aplinkybės: Jonas atsistojo ir (,)pasitaisęs akinius(,) prašneko. Pamačiau, kad(,) atšilus orams(,) galima vykti į kelionę.

2. Dvi išplėstinės aplinkybės, sujungtos nesikartojančiais jungtukais ir, bei, ar, arba, išskiriamos iš abiejų pusių abi kartu arba visai neskiriamos.

Berniukas(,) grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas(,) išbėgo pažaisti.

3. Dvi ar kelios neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės, sujungtos jungtukais ir, bei, ar, arba, gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Traukinys(,) dundėdamas ir šniokšdamas(,) pasuko į stotį.

Peržiūrėta: 34401
Pasirinkite veiklas: