Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių apeigų, jaunimo, darbo, šeimos švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa).

Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz.: duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz.: dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta 1362 m. Kauno pilies gynimui apdainuoti) – įspūdingas karinės-istorinės dainos pavyzdys. Literatūrologas Donatas Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=dainuojamoji+tautosaka+)

Peržiūrėta: 1624

Vertingiausią, labai menišką lietuvių liaudies dainų dalį sudaro tradicinio – klasikinio – stiliaus kūriniai. Jų ir turinys, ir raiška yra vientisi. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių, žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimų), kitos – laisvesnės. Vyrauja lyriniai pasakojimai ir aprašymai, susipynę su dialogais ir monologais.

Lietuvių liaudies dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Pavyzdžiui, tai matyti iš dainos „Vai atabėga baikštus elnelis“. Gamtos, buities vaizdai čia lakoniški, grakštūs, apgaubti giedrios idilės skraiste. Jaučiame, kad juos stebi taurios sielos lyrinis herojus, jautrus žmogui, gamtai. Įvairius santykius atskleisti padeda apibendrintų būsenų, pasikartojančių situacijų vaizdai. Antai dainose mergelė vaizduojama dirbanti („linų laukely linelius rovė“, „aukštoj klėtelėj drobeles audė“), besvajojanti, besiilginti „rūtų daržely“, „vyšnių sodely“. Bernelis „šienelį pjauna“, „žirgelį šeria“, „joja pas merglę“ ir t. t.

(Pagal Leonardą Sauką)

Peržiūrėta: 2018

Linksniuojamosios kalbos dalys yra daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis, nes jos yra kaitomos linksniais (linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai). Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su linksniuojamųjų kalbos dalių kaitymu skaičiais ir linksniais.

Balsių y, ū ir i, u rašymas linksnių galūnėse

1. y rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos vardininko bei daiktavardžių šauksmininko kirčiuotose galūnėse: gaidys, šaulys, avilys, kairys; šauly, gaidy;

b) daiktavardžių daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: širdys, vinys, akmenys, seserys;

c) daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininke: medyje, kelyje, širdyje, akmenyje; širdyse, akmenyse;

d) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko daugiskaitos vardininke: dirbantys, dirbsiantys;

e) veikiamųjų įvardžiuotinių dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantysis, dirbusysis, dirbdavusysis, dirbsiantysis.

2. i rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko ir daiktavardžių šauksmininko nekirčiuotose galūnėse: šaltis, klajoklis; didelis, geresnis; šalti, klajokli;

b) daiktavardžių moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke: širdis, vinis, naktis (išimtis: petys);

c) daiktavardžių daugiskaitos galininke: širdis, vinis, dukteris, akmenis;

d) būdvardžių daugiskaitos vardininke: balti, žali, dideli, geresni;

e) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantis, dirbsiantis.

3. ū rašoma:

daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: sūnūs, lietūs; gražūs, saldūs.

4. u rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: sūnus, lietus, vaisius; gražus, saldus;

b) linksniuojamųjų kalbos dalių vyriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos, galininke: lauku, akmeniu, baltu, gražiu, šimtu, kitu; laukus, peilius, baltus, gražius, šimtus, kitus;

c) daiktavardžių vienaskaitos vietininke: viduje, turguje; artojuje, siuvėjuje.

Balsių ą, ę, į, ų rašymas linksnių galūnėse

1. Linksniuojamųjų kalbos dalių vienaskaitos galininke rašomos balsės ą, ę, į, ų, daugiskaitos kilmininke – ų: vaiką, eglę, medį, sūnų, gerą, antrą, kitą, dirbamą, dirbantį, kurį; vaikų, eglių, gerų, kurių, dirbančių.

IŠIMTYS. 1. Nosinės raidės nerašomos įvardžių galininke mane, tave, save, bet rašomos šių įvardžių kilmininke manęs, tavęs, savęs.

2. Nosinės raidės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių galūnėse.

Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. Visa palikau namie. Jis antra tiek turi.

3. Be nosinių rašomi kiekinių skaitvardžių nuo 11 iki 19 ir įvardžio keliolika galininkai.

Metai turi dvylika mėnesių. Tai atsitiko prieš keliolika metų.

e ir ia rašymas linksnių galūnėse

1. e rašoma:

a) linksniuojamųjų žodžių galūnėse, jei vardininko galūnė yra : žole, žoles, žolei (nes žolė); medine, medines, medinei (nes medinė); šių žodžių galininke rašoma raidė ę: žolę, medinę (išimtis: su ia rašoma dukteriai (kam?), dukteria (kuo?);

b) dviskiemenėse vietininko galūnėse: kelyje, pievoje, žolėje, turguje, laukuose, pievose, žolėse, baltame, baltoje.

2. ia rašoma:

linksniuojamųjų žodžių galūnėse, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi balsio ė: kelias, keliai; dalia, dalias; žalias, žaliam, žalia, žaliai; geriausias, geriausiam, geriausia, geriausiai; mediniam, mediniame, mediniai; kuriam, kuriais, kurias; keturiais, keturias.

Peržiūrėta: 17933

1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:

-eklis, -eklė: mušeklis, žarsteklis, gelteklė;

-ekšlis, -ekšlė: juodekšlis, perekšlė;

-ekšnis: šaltekšnis, juodekšnis;

-elis, -elė: namelis, ratelis, liepelė, katelė;

-enas, -ena: gluodenas, velenas, stipena, ožkena, duženos;

-enis, -enė: tylenis, -ė; piemenė, verdenė;

-enybė: brangenybė, didenybė, naujenybė;

-eri: penkeri, keleri;

-esys: čiulbesys, ilgesys, liūdesys;

-esnis, -ė: baltesnis, -ė, didesnis, -ė;

-estis: gailestis, mokestis, rūpestis;

-etas, -eta: dvejetas, šešetas, verpetas; elgeta, kupeta;

-eika: nevaleika, mušeika;

-eiva: gražeiva, puošeiva;

-intelis, -ė, -intelaitis, -ė: naujintelis, -ė, naujintelaitis, -ė;

-itelis, -ė, -itelaitis, -ė: baltitelis, -ė, baltitelaitis, -ė;

-mena: smulkmena, trupmena;

-sena: būsena, rašysena, tarsena.

Priesagą -ena turi daiktavardžiai, reiškiantys odų bei kailių pavadinimus, o tie, kurie reiškia mėsos pavadinimus, turi priesagą -iena, plg.: ožkena – ožkiena, stirnena – stirniena.

2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:

-ėlis, -ėlė: dobilėlis, lelijėlė, pagalvėlė; dilgėlė; jaunėlis, -ė; pavargėlis, -ė, nedorėlis, -ė;

-ytėlis, -e, -ytėlaitis, -ė: plonytėlis, -ė, plonytėlaitis, -ė;

-utėlis, -ė, -utėlaitis, -ė: saldutėlis, -ė, saldutėlaitis, -ė;

-ėlesnis, -ė: gerėlesnis, -ė, baltėlesnis, -ė;

-ėsis: džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsis, puvėsiai.

Mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė dedamos prie daugiaskiemenių daiktavardžių (bijūnėlis: bijūnas, pusmergėlė: pusmergė), o -elis, -elė – prie dviskiemenių (namelis: namas, mergelė: merga).

3. ia (po ja) rašoma šiose priesagose:

-iausias, -a, -iausiai: aukščiausias, -a, naujausias, -a; aukščiausiai, naujausiai, daugiausiai, pirmiausiai;

-iava, -liava: baudžiava, ganiava, painiava; rinkliava.

4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:

-yba: skyryba, vaidyba, lažybos;

-ybė: daugybė, grožybė, lygybė, teisybė;

-yklas, -ykla: vystyklas; čiuožykla, mokykla, valgykla;

-yklė: taupyklė, rodyklė, svarstyklės;

-ylas, -yla: akylas, -a, ausylas, -a; barzdyla;

-ylis, -ė: mažylis, jaunylis, -ė;

-ymas: klausymas (klausyti, klauso), laikymasis, mokymas, valgymas; baltymas, juodymas;

-ymė: kiaurymė, laukymė, tuštymė;

-ynas, -yna: durpynas, knygynas, laivynas, pušynas; kaimynas, lazdynas; lentyna, šeimyna;

-(t)ynė(s): avalynė, birbynė, tėvynė, usnynė, žydrynė; kautynės, varžytynės.

Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių bendraties, turinčios priesagą -yti, paprastai išlaiko priesagą y: mokytojas, liudytojas, laistytuvas, varžytynės, mąstysena.

5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:

-ijas, -ija: galvijas; draugija, girininkija;

-iklis: jungiklis, saugiklis, skaitiklis, variklis; jauniklis;

-ilas, -ila: eržilas, spragilas; vaidila;

-ilis: dagilis, vagilis, vandenilis;

-imas: dalijimas, įgaliojimas, klausimas (klausti, klausia), metimas, pylimas; apskritimas, šlapimas;

-inas, -ina: avinas, žąsinas; vaikinas; stipinas; dulkinas, -a, purvinas, -a, tekinas, -a (bet mėlynas, -a); mergina, motina;

-(t)inis, -(t)inė: krepšinis, tekinis; medinis, -ė, garsinis, -ė, lietinis, -ė, rašytinis, -ė; gimtinė, degtinė, ligoninė, vaistinė;

-inys (-ė): vėrinys, ieškinys, kūrinys; tinginys, -ė, mokinys, -ė, kalinys, -ė.

-imas ar -ymas. Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratyje yra priesaga -yti, o esamojo laiko 3 asmens galūnė -o, turi priesagą -ymas, pvz.: skaitymas (skaityti, skaito), valgymas (valgyti, valgo). Kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai turi priesagą -imas (jei bendratyje nėra priesagos -y- arba esamojo laiko 3 asmens galūnė kitokia), pvz.: bėgimas, gadinimas, pažymėjimas, važiavimas, liudijimas (liudyti, liudija).

6. Įsidėmėtinos dar šios priesagos su ū ir u:

-(i)ūkas, -ė: valiūkas, -ė, žaliūkas, -ė; kojūkai;

-(i)ūnas, -ė: didžiūnas, -ė, galiūnas, -ė, perėjūnas, -ė;

-(i)ūkštis, -(i)ūkštė: velniūkštis, vėjūkštis; mergiūkštė;

-(i)ukas, (-ė): kalniukas, pirščiukas, vėjukas; mažiukas, -ė, plonučiukas, -ė;

-uklas: stebuklas;

-ulys: čiaudulys, nuobodulys, ryšulys, skaudulys;

-umas, -uma: tankumas, trūkumas; lyguma, žemuma;

-umynas: margumynas, tankumynas, žalumynai;

-uras: pumpuras, vyturas;

-utinis, -ė: galutinis, -ė, paskutinis, -ė; viršutinis, -ė;

-tuvas, -tuvė: durtuvas, šautuvas; brauktuvė, kartuvės.

Peržiūrėta: 13296
Lyrika – viena iš trijų literatūros rūšių. Tai poezija, išreiškianti individo išgyvenimus, mintis, jausmus. Dažniausias lyrikos žanras – eilėraštis. Jo centre – lyrinis subjektas arba lyrinis „aš“.
Peržiūrėta: 1945
Lyrinė epinė poema turi epikos ir lyrikos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir net pasaulinio masto klausimus (Maironio „Jaunoji Lietuva“).
Peržiūrėta: 440
Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne epinis veikėjas, o lyrinis subjektas (Justino Marcinkevičiaus „Devyni broliai“).
Peržiūrėta: 886
Lyrinis „aš“ (arba lyrinis subjektas, eilėraščio žmogus) - kalbantysis, kurio emociniai išgyvenimai atskleidžiami eilėraštyje.
Peržiūrėta: 8998

Lyrizmas (gr. lyrismos – grojimas lyra): 1. lyrikos elementai; literatūros ar kitos meno šakos kūrinio nuoširdumas, švelnus jausmingumas, subtilus nuotaikingumas;

2. nuoširdumas, jausmingumas, švelnumas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 870

Literatūrinė pasaka – literatūros žanras; paprastai siužetinis literatūros kūrinys, kuriam būdingi antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir pan. Literatūrinė pasaka – individualus konkretaus rašytojo kūrinys.

Literatūrologas Kęstutis Urba taip rašo apie literatūrinių pasakų įvairovę: „Taigi kas toji literatūrinė pasaka? Pirma, tai literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi neįmanomybės elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir kt... <...> Antras iš pirmo žvilgsnio formalus, bet ne mažiau svarbus bruožas yra tai, kad literatūrinė pasaka nėra kolektyvinė, anoniminė kūryba, o turi autorių. <...> Su individualia autoryste siejami ir kiti literatūrinės pasakos bruožai – jai būdingas individualus stilius, savitos idėjos ir pasaulėžvalga, kuri siejasi su savo meto literatūros krypčių poetika; individualumas skverbiasi ir į veikėjų pasaulį, netgi folklorinės kilmės personažų paveikslai būna psichologizuoti – nuo tipų pereinama prie charakterių. Trečia, literatūrinei pasakai būdinga dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Pirmasis imituoja, primena tikrovę, antrasis – jau autentiškas pasakos pasaulis. Ir kokybine, ir kiekybine prasme tekstiniai tų dviejų pasaulių santykiai gali būti labai įvairūs. Gerai mums pažįstamas modelis – pasakiškus vaizdus įrėmina tikroviški. Tačiau į to pirmojo, tikroviško, pasaulio plotmę fantastiniai, pasakiški (antrinio pasaulio), elementai gali įsiskverbti ir sporadiškai, išnykti ir vėl pasirodyti. Pagaliau gali būti, jog pirminis pasaulis atsiduria už kūrinio teksto, jį suvokiame, jaučiame iš pasakotojo figūros, pasakojimo situacijos ir t. t. <...> Literatūrinė pasaka, kaip jau užsiminta, nebūtinai nukelia į praeitį, čia laiku manipuliuojama gana įvairiai, o veiksmo vieta dažnai kur kas konkretesnė, labiau apibrėžta nei liaudies pasakose.“

Pagal http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-229994737

Iš užsienio šalių rašytojų garsiausiu literatūrinių pasakų kūrėju laikomas danų rašytojas Hansas Kristianas Andersenas. Lietuvių literatūrines pasakas rašė Vincas Pietaris, Antanas Vaičiulaitis, Janina Degutytė, Vytautė Žilinskaitė ir kiti.

Peržiūrėta: 3713
Literatūros tipas – tai literatūros kūrinių skirstymo pagal tematiką ir turinio pobūdį vienetas. Literatūros kūriniai pagal tipus gali būti istoriniai, nuotykių, detektyviniai, komiškieji, fantastiniai, psichologiniai ir kt.
Peržiūrėta: 2769
Pasirinkite veiklas: