Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tarinys rodo, ką veikia (veikė, veikdavo...) veiksniu žymimas asmuo ar daiktas, koks ar kas jis yra (buvo...).

Erelis išskėtė sparnus.

Pamoka buvo įpusėjusi.

Mūsų vaikai yra mūsų sparnai.

Nuo karščio net jūros vanduo ėmė virti.

Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažodžiais (išskėtė, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo įpusėjusi, yra sparnai). Pagal tai skiriami grynieji, suvestiniai, sudurtiniai ir mišrieji tariniai.

Grynasis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma.

Dažniausiai grynasis tarinys reiškiamas:

– Asmenuojamosiomis formomis: Aš šiandien tau tik pasakas seku. Mes skridome per lygumas. Rytas prašvis dar negreitai. Į skaityklą eidavau kiekvieną dieną. Negirk dienos be vakaro. Visi tuo metu valgytų pietus.

Dalyviu: Senelis ėjęs per girią ir sutikęs lokį.

Bendratimi:bėgti, jie vytis.

Ištiktuku: Tik šmakšt į trobą Antanas.

Grynasis tarinys su veiksniu derinamas asmeniu ir skaičiumi (aš seku, krito snaigės, mes skridome, rytas prašvis...).

Suvestinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma kartu su bendratimi.

Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt. asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nusakyti sakinio minties. Tai padaryti padeda antroji suvestinio tarinio dalis – bendratis.

Pro medžius buvo matyti ežero įlanka.

Lietus ėmė pilti čiurkšle.

Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis.

Indrė baigė piešti.

Tvirbuto širdis ima smarkiau plakti.

Pastaba. Kartais sunku atskirti, kur bendratis eina suvestinio tarinio dalimi, kur papildiniu, o kur tikslo aplinkybe. Jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties asmens veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus. Tie medžiai turėtų nudžiūti.

Jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, o jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti.

Sudurtinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma ir linksniuojamuoju žodžiu.

Abiejų vyrų kalba buvo trumpa.

Būk protingas ir nesikrimsk.

Tais laikais Šiaurės ašigalis buvo visiška paslaptis.

Tarptautinėse varžybose mūsų rankininkai buvo ketvirti.

Sūkurys buvo čia įsisukęs.

Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuojamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį.

Pagrindiniai tarinio vardinės dalies reiškimo būdai:

Daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir būdvardiškai vartojamų dalyvių vardininkas: Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiausia muzika. Gamta – mūsų namai. Lapė yra žvėris. Mūsų krašto žemė yra derlinga. Tavo balsas buvo skambus. Žaidimas tapo patrauklesnis. Jie buvo pirmi. Triskart trys yra devyni. Ten papročiai buvo kitokie. Ne, žodžiai buvo ne tie. Keleivis atrodė nusiminęs. Vaidas pasidarė nesukalbamas. Dirvos dar nebuvo išdžiūvusios.

Daiktavardžio kilmininkas: Berniukas buvo stiprios valios. Lina yra atviros širdies. Vyras buvo plačių pečių.

Daiktavardžio įnagininkas: Šiandien tu pabūk kapitonu.

Linksniai su prielinksniais: Namas buvo iš molio. Žmogus buvo su skrybėle.

Sudurtinio tarinio jungtį sudaro veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, padedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi (turėjo, turėdavo...) tą požymį. Be veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiksmažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis, virsti... Yra sakinių, kur jungtis praleista. Plg.: Diena saulėta, šilta ir Diena yra saulėta, šilta.

Mišrusis tarinys – tarinys, turintis ir suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių.

Ruduo šiemet gali būti šiltas.

Tu turi būti atidesnis.

Sigitas nori būti pirmas.

Rimvydas ketina būti vairuotojas.

Visą gyvenimą norėjau būti kitoks.

Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys (gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį tarinį, o antrasis su trečiuoju – sudurtinį (būti šiltas, būti atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Dėl to tokie tariniai ir vadinami mišriaisiais.

Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku – tegali būti vartojamas tik vardininkas. Todėl sakoma:

Tu turi būti atidesnis (o ne atidesniu).

Sigitas nori būti pirmas (o ne pirmu).

Daiktavardžio įnagininkas panašiu atveju yra įmanomas (plg.: Rimvydas ketina būti vairuotojas ir Rimvydas ketina būti vairuotoju).

Peržiūrėta: 50213
Tarptautiniai žodžiai yra svetimi, atėję iš kitų kalbų ir neturintys lietuviškų pakaitalų žodžiai.
Peržiūrėta: 1253

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomojo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius skirstomi į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius – į žanrus.

1. Smulkioji (trumpų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai sakytiniai tautosakos kūriniai, kuriuose vaizduojami tikri ir pramanyti įvykiai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt)

Peržiūrėta: 2154

Tautosakiniai pasakojimai – tai pasakojamosios tautosakos žanrai (pasakos, padavimai, sakmės ir kt.). Kartais tautosakinių pasakojimų galime rasti ir literatūros kūriniuose.

Beje, per švento Andriaus vakaro burtus Tomas vieną sykį patyrė nemažą išgąstį. Tiktai merginoms galima žiūrėti į veidrodį, ir būtinai vidurnaktį, sandariai užsidarius kambario duris. Tomas pamėgino tai padaryti juokais, visiems matant, ir viskas baigėsi verksmu, kadangi veidrodyje jis išvydo raudonus ragus.

(Česlovas Milošas. Isos slėnis)

Peržiūrėta: 476

Skiriami trys teksto tipai – aprašymas, pasakojimas, samprotavimas.

Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).

Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz.: Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.

Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz.: Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė)

Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.

Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai. Pvz.:

Laumės akmuo

Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.

Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.

Pvz.: Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (Vytautė Žilinskaitė, Kandė Bedantė)

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/,letter.dA==)

Peržiūrėta: 17541
Tema (gr. thema – pamatas, pagrindas) – tai, apie ką pasakojama tekste (kūrinyje). Tema, kurios negalima atsieti nuo pagrindinės minties, idėjos, vadinama pagrindine. Temą išreiškia vaizdai, siužetas (pvz., Antuano de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis princas“ tema – pasakotojo lakūno susitikimas su Mažuoju princu).
Peržiūrėta: 17689
Tezė – tai pagrindinis teiginys, svarbiausia mintis, kurią stengiamasi įrodyti kitiems arba kuria stengiamės kitus įtikinti.
Peržiūrėta: 4914

Žmonėms (ir literatūros kūrinių veikėjams) bendraujant dažnai tenka persakyti, perteikti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) kalba gali būti perpasakojama beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz: Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai). Tai netiesioginė kalba.

Tiesiogine kalba vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros kūrinių veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžiais. Tais žodžiais įvardijamas kalbėtojas, nurodomas jo kalbos pobūdis.

– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga.

(Pagal Rimanto Černiausko „Slieko pasaką“)

Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių – kas kokius žodžius sako, matyti iš dialogo.

Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS BRŪKŠNIAIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, po jų rašomas dvitaškis.

Tėvas atsivertė albumą ir parodė į nuotrauką:

– Štai senelio sodyba.

Tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje, pradedama brūkšniu ir didžiąja raide.

Pakeleivis pažiūri į darbininkus:

– Labas vakaras, gerieji žmonės.

Tiesioginė kalba baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Vaikai šūkavo:

– Nulipdėm sniego senį!

Mokytoja nustebo:

– Kas nulipdė tokį didelį sniego senį?

Kiekvieno dialogo veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute.

– Kur tavo tėvelis, vaike?

– Išėjo malkų į mišką.

– O mama?

– Kepa blynus. Norėsit ir jūs?

– Neatsisakysiu...

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide.

– Bus ankstyvas pavasaris, – pranešė teta.

Po tiesioginės kalbos dedamas kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis ir brūkšnys. Autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

– Į mokyklą važiuokim dviračiu, – pasiūlė brolis.

– Kur mano dviratis? – sunerimo Vytas.

– Dviračiu lėkti smagumėlis... – prisiminiau kelionę.

– Lekiam dviračiu! – pasiūliau broliui.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Kai autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, po autoriaus žodžių gali būti rašomas taškas ir brūkšnys arba kablelis ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

– Bus audra, – pasakė tėvas. – Uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas, – uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas ir pridūrė: – Uždaryk langus.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS KABUTĖMIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba nauja eilute nepradedama. Po autoriaus žodžių dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama kabutėmis ir didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys ir jo intonacija.

Tėvas paklausė: „Kas su manim važiuos į naktigonę?“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs...“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs.“

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Tiesioginė kalba skiriama kabutėmis. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius visada rašomas brūkšnys. Tiesioginės kalbos galo ženklai šauktukas, klaustukas, daugtaškis – rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po uždaromųjų kabučių.

Važiuojam greičiau!“ – paragino bendrakeleiviai.

„Kada vėl susitiksime?“ – pasiteiravau.

„Kelionė buvo įspūdinga...“ – prisiminiau vakare.

„Vėl grįžtu į gimtinę“, – pasakė anūkams.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Jeigu autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, jie iš abiejų pusių skiriami brūkšniais, o po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius gali būti rašomas kablelis ir brūkšnys arba šauktukas ir brūkšnys, arba daugtaškis ir brūkšnys.

Po autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą rašomas kablelis ir brūkšnys arba taškas ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius, – susitiksim krantinėje.“

„Ryt vėl žvejosim? – paklausė Giedrius. – Gal susitiksim krantinėje?“

„Nepramik! – šūktelėjau. – Vėl susitiksim krantinėje!“

„Prisiminiau aną istoriją... – susimąsčiau. – Apie žvejybą jūroje...“

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius ir pridūrė: – Susitiksim krantinėje.“

Peržiūrėta: 40084
Sakiniai, kuriais pasakojami įvykiai, apibūdinami faktai ir reiškiniai, vadinami tiesioginiais sakiniais. Tokiais sakiniais pasakoma, konstatuojama kuri nors informacija. Jų intonacija yra kylanti ir krintanti, pabaigoje daroma pauzė. Tiesioginių sakinių esti daugiausia. Jie ypač būdingi monologinei (sakytinei ir rašytinei) kalbai.
Peržiūrėta: 4020
Tinklalapis (interneto puslapis) – tai informacijos išteklius žiniatinklyje, kuris gali būti pasiektas naudojantis naršykle.
Peržiūrėta: 515
Tinklaraštis (angl. weblog arba blog) – tai visiems internete prieinamas dienoraštis. Juos galima skirstyti į asmeninius ir teminius. Asmeniniai tinklaraščiai yra panašūs į dienoraščius pastabomis, išgyvenimais, mintimis ir kasdienio gyvenimo nuotykių aprašymais. Teminiai rašomi viena ar keliomis pasirinktomis temomis (muzika, technika, knygos, žaidimai, rankdarbiai, internetas ir kt.). Dažniausiai tinklaraščio centre yra atvirkščia chronologine tvarka paskelbti rašiniai (naujausi visada tinklalapio viršuje), o šonuose – įvairios nuorodos: kalendorius su aktyviomis dienomis, padedantis surasti įrašus pagal datą; naujų straipsnių ir lankytojų komentarų sąrašas; temos, kuriomis rašo autorius, ir autoriaus draugų, taip pat rašančių tinklaraščius, sąrašas. Pirmieji tinklaraščiai atsirado prieš 20 metų JAV, Lietuvoje – 2000 m., ketveriais metais vėliau. Šiandien pasaulyje yra per 160 milijonų tinklaraščių, Lietuvoje jų užregistruota dešimtys tūkstančių. Tad jei pradėsite rašyti savo tinklaraštį, nepamirškite, kiek daug interneto vartotojų gali užsukti ir skaityti jūsų užrašus, pamatyti įkeltas nuotraukas ar vaizdo reportažus. Todėl rašykite savo internetinį dienoraštį ir elkitės internete atsakingai.
Peržiūrėta: 1664

Tradicinio eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). Tai yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. Lyrinis „aš“ pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo centre. Tarp lyrinio „aš“ ir gamtos pasaulio egzistuoja tvirti ryšiai.

Tikrovė

Imituojamas realus pasaulis. Atkuriami ryškūs, pažįstami konkrečių daiktų ryšiai, tradicinis pasaulio vaizdas. Pasaulis matomas ir jaučiamas kaip uždara vietovė.

Laikas ir erdvė

Erdvė aiškiai apibrežta, atpažįstama. Laiko kaita paaiškinama, priežastinga. Erdvė ir laikas vienas su kitu susiję – sudaro vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Veiksmas atpažįstamas, aiškus (ir išorinis, ir dvasios judesys). Tai procesas. Akivaizdūs santykiai tarp asmenų, tarp žmogaus ir gamtos. Juos sieja loginiai – priežastiniai ryšiai.

Kalba

Kalba tvarkinga, nuosekli ir suprantama. Natūralus lyrinis „aš“ lemia ir natūralų kalbos alsavimą.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)

Peržiūrėta: 1207
Tragedija – dramos žanras, scenai skirtas kūrinys, vaizduojantis kenčiančių herojų neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus, pasibaigiančius neišvengiama mirtimi.
Peržiūrėta: 1904
Trioletas – aštuonių eilučių labai griežtos sandaros eilėraštis, kurio pirmoji eilutė sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Be to, trioletas rimuojamas dviem rimais. Iš lietuvių poetų trioletų yra sukūrę Kazys Binkis, Vytautas Mačernis.
Peržiūrėta: 2207
Pasirinkite veiklas: