Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v
Vaizdas – matoma vietovė, tikras, įsivaizduojamas ar sukurtas (literatūroje aprašytas, kine nufilmuotas, paveiksle nupieštas) reginys. Vaizdas meno kūrinyje gali turėti įvairią paskirtį: nusakyti veiksmo vietą ir laiką, veiksmo aplinkybes, akcentuoti svarbius dalykus (detalė); vaizdas gali būti tikroviškas ir fantastiškas; dažnai gali padėti sukurti tam tikrą nuotaiką, netgi charakterizuoti veikėjus.
Peržiūrėta: 739
Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą: švysteli saulė, skardena paukščiai, pliaupia lietus.
Peržiūrėta: 4931

Veikėjas – asmuo ar daiktas, kuris veikia literatūros kūrinyje. Dar vadinamas personažu, herojumi. Kūrinyje būna vienas, keli, keliolika ar daugiau veikėjų.

Pagal santykį su vaizduojama tikrove veikėjai gali būti tikroviški (Vinco Pietario Algimantas, Kristijono Donelaičio Slunkius), sąlyginiai (Garbė, Sąžinė, Laikas, kitos abstrakčios sąvokos), mitologiniai (dievai, nykštukai, laumės, raganos, velniai).

Pagal svarbumą veikėjai būna pagrindiniai, šalutiniai ir epizodiniai.

Veikėjai, pritariantys kilnioms idėjoms, ginantys jas, yra teigiami, o jas neigiantys, niekinantys – neigiami.

Peržiūrėta: 950

Dalyviai yra dviejų rūšių: veikiamieji ir neveikiamieji. Veikiamaisiais dalyviais reiškiama ypatybė, kylanti iš paties veikėjo veiksmo (bėgantis sportininkas, sužaliavusi pieva), o neveikiamaisiais – iš kito veikėjo veiksmo (vaiko rašoma knyga, statybininkų pastatytas namas).

Veikiamieji dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį, neveikiamieji – tris: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį.

VEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ DARYBA

1. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno su priesagomis -(i)ant-, -int- ir linksnių galūnėmis; trumposios vyriškosios giminės vardininko formos turi galūnes -(i)ąs, -įs, , :

einąs, einantis, einanti; plaukiąs, plaukiantis, plaukianti; tylįs, tylintis, tylinti.

2. Būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -(i)us- ir linksnių galūnėmis, tik vyriškosios giminės vardininkai kitokie – su galūnėmis -ęs, :

grįžęs, grįžusi; plaukiojęs, plaukiojusi; stebėjęs, stebėjusi; vežiojęs, vežiojusi.

3. Būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo dažninio laiko kamieno su priesaga -(i)us-, jų vyriškosios giminės vardininkai turi galūnes -es, :

matydavęs, matydavusi; skalaudavęs, skalaudavusi.

4. Būsimojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko kamieno su priesaga -iant-; trumposios vyriškosios giminės vardininko formos turi galūnes -iąs, :

eisiąs, eisiantis, eisianti, stebėsiąs, stebėsiantis, stebėsianti, vešiąs, vešiantis, vešianti.

NEVEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ DARYBA

1. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens su priesaga -m-: esamas, esama; beriamas, beriama; brėžiamas, brėžiama; mylimas, mylima .

2. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš bendraties kamieno su priesaga -t-: būtas, būta; eitas, eita; matytas, matyta; žiūrėtas, žiūrėta.

3. Būsimojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko antrojo asmens su priesaga -m-: būsimas, būsima.

VEIKIAMŲJŲ IR NEVEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ RAŠYBA

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų galūnėse rašome nosines raides (i)ą, į: kalbąs, kalbą; šaukiąs, šaukią; mylįs, mylį; eisiąs, eisią; dirbsiąs, dirbsią. Vardininko ilgųjų formų galūnėse nosinės raidės nerašomos: kalbantis, kalbantys, mylintis, mylintys; šauksiantis, šauksiantys.

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių daugiskaitos vardininko galūnė yra -ys, jei vienaskaitos vardininko galūnė yra -is: bėgantis – bėgantys, žiūrintis – žiūrintys, sakantis – sakantys; bėgsiantis – bėgsiantys, nešiantis – nešiantys, sakysiantis – sakysiantys.

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių linksnių, išskyrus trumposios formos vyriškosios giminės vardininką, kamiene rašome ia: laukianti, laukiantis, laukiančios, laukiantys; lauksianti, lauksiantis, lauksiančios, lauksiantys.

• Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs,: dirbęs, dirbę; laikęs, laikę; turėjęs, turėję; plasnodavęs, plasnodavę; vaitodavęs, vaitodavę.

• Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamųjų dalyvių visų linksnių (išskyrus vyriškosios giminės vardininką) priesaga yra -(i)us-: ėjusio, ėjusiam, ėjusį; eidavusio, eidavusiam, eidavusį; mačiusi, mačiusios, mačiusiai.

• Veikiamųjų dalyvių linksnių galūnėse rašome ia, kai linksniuojamųjų žodžių vardininko galūnė nėra -ė: dirbančiam, dirbančiai (nes dirbantis, dirbanti); dirbusiam, dirbusiai, dirbusią (dirbęs, dirbusi); dirbsiančiam, dirbsiančias (dirbsiantis, dirbsianti).

• Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių su priesaga -m- ir išlaiko esamojo laiko veiksmažodžių rašybą: skleidžiamas (skleidžia), renčiamas (renčia), girdimas (girdi).

• Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai išlaiko bendraties kamieną: skleistas, skleista (skleisti); ręstas, ręsta (ręsti); matytas, matyta (matyti).

ĮVARDŽIUOTINIŲ DALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Dalyviai, kaip ir vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai gali būti įvardžiuotiniai: rašantysis, rašančioji, valgomasis, nepažįstamoji.

Įvardžiuotiniai dalyviai daromi ir rašomi taip pat kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai (žr. mokymosi objektą „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba“, Nr. 769)

SANGRĄŽINIŲ DALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Sangrąžiniai dalyviai daromi tik iš sangrąžinių veiksmažodžių: pasirašąs, pasirašantis, pasirašanti (pasirašo); pasirašęs, pasirašiusi (pasirašė); pasirašydavęs (pasirašydavo), pasirašysiąs (pasirašysi), pasirašytas (pasirašyti); rašąsis (rašosi), rašęsis (rašėsi), rašydavęsis (rašydavosi).

Sangrąžinių dalyvių priesagų rašyba tokia pat kaip ir nesangrąžinių.

Peržiūrėta: 66372

Veiksmažodžių galūnėse e rašoma:

• veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo baigiasi ė, to laiko vienaskaitos antrojo asmens galūnė yra -ei: audė – audei, kėlė – kėlei, skalbė – skalbei, (pirmojo asmens – -iau: audžiau, kėliau, skalbiau);

• visų nuosakų ir laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formų gale: sukame, sukome, sukdavome, suksime, suktume, sukime...

Veiksmažodžių galūnėse ia rašoma:

• esamojo laiko trečiojo asmens gale: kelia, skalbia, verčia, audžia;

• būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens gale rašoma -iau: kėliau, skalbiau, verčiau, audžiau; kelčiau, ausčiau;

• esamojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens priešpaskutiniame skiemenyje: skalbia-me, skalbia-te.

Nosinės balsės veiksmažodžių galūnėse:

su ų rašomas tariamosios nuosakos trečiasis asmuo (ką veiktų?): dirbtų, rašytų, mokytųsi.

Raidės i, u ir y, ū veiksmažodžių būsimajame laike:

1. Jei dviskiemenė bendratis baigiasi -yti, -(i)ūti, veiksmažodžio būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašoma i, (i)u: lyti – lis, gyti – gis, būti – bus, džiūti – džius.

Išimtys: vyti – vys, siūti – siūs ir jų sangrąžinės formos vysis, siūsis.

2. Visų kitų veiksmažodžių trečiajame asmenyje rašoma bendraties balsė:

a) jei dviskiemenė bendratis turi balsius y, ū, kurie eina ne tiesiogiai prieš -ti, būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašoma y, ū: blykšti – blykš, dygti – dygs, dūkti – dūks, rūgti – rūgs;

b) jei dviskiemenė bendratis šaknyje turi i, u, būsimojo laiko trečiajame asmenyje irgi yra i, u: bristi – bris, brukti – bruks;

c) daugiaskiemenės bendraties veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje visada turi tą pačią balsę kaip ir bendratis: matyti – matys, kaišyti – kaišys.

3. Būsimojo laiko pirmasis ir antrasis asmuo visada turi bendraties kamieno balsę: gyti – gysiu, gysi (bet gis); būti – būsiu, būsi (bet bus); blykšti – blykšiu, blykši; matyti – matysiu, matysi; lipti – lipsiu, lipsi.

Peržiūrėta: 7584

1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:

-telėti, -terėti: barkštelėti, lukterėti;

-enti, -ena, -eno: gyventi, gyvena, gyveno; kalenti, kedenti.

2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:

-ėti, -ėja, -ėjo: tvirtėti, tvirtėja, tvirtėjo.

3. ia (po ja) rašoma šiose priesagose:

-iauti, -iauja, -iavo: keliauti, keliauja, keliavo.

4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:

-yti: valgyti, laužyti, vykdyti; dalyti (bet dalija, dalijo).

5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:

-inėti, -inėja, -inėja: nurodinėti, nurodinėja, nurodinėjo;

-ija, -ijo: dalija, dalijo (dalyti); kirmija, kirmijo (kirmyti); liudija, liudijo (liudyti); mūrija, mūrijo (mūryti); rūdija, rūdijo (rūdyti).

6. (i)o rašoma šiose priesagose:

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo: galvoti, galvoja, galvojo; bėgioti, bėgioja, bėgiojo.

7. Su (i)uo rašomos šios priesagos:

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo: rūšiuoti, rūšiuoja, rūšiavo; raudonuoti, raudonuoja, raudonavo.

8. Įsidėmėtina priesaga su u:

-uriuoti: lūkuriuoti, vyturiuoti.

Peržiūrėta: 4366
Veiksmo atomazga – tai pasakojimo (kūrinio) dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys.
Peržiūrėta: 1757
Veiksmo eiga – tai pasakojimo (kūrinio) įvykių seka.
Peržiūrėta: 1294
Veiksmo kulminacija (lot. culmen – viršūnė) – tai aukščiausias, emocingiausias pasakojimo (kūrinio) įtampos taškas.
Peržiūrėta: 2554
Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo (kūrinio) įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Nuo jo prasideda pagrindinis kūrinio veiksmas.
Peržiūrėta: 3220

Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? Veiksniu paprastai pasakomas asmuo arba daiktas, kuris ką nors veikia (veikė, veikdavo...), koks nors ar kas nors yra (buvo, būdavo...).

Saulė kaitina be jokio vėjelio. Kas kaitina? – saulė.

Jie tuojau atplauks. Kas atplauks? – jie.

Veiksniai (saulė, jie) pateiktuose sakiniuose turi savo tarinį (kaitina, atplauks). Be tarinių veiksniai nesudarytų sakinio gramatinio centro.

Pagrindiniai veiksnio reiškimo būdai:

– Daiktavardžio vardininkas: Diena juokiasi iš nakties darbo.

– Įvardžio vardininkas: Visi ilgai žiūrėjo į degantį laužą.

– Būdvardžio vardininkas: Aklas aklą netoli tenuves.

Skaitvardžio vardininkas: Du bėga, du veja.

– Dalyvio vardininkas: Atėjusysis kreipėsi į mokytoją.

– Veiksmažodžio bendratis: Mokytis – mano pareiga.

Padalyvis: Buvo girdėti dainuojant.

Veiksnys gali būti reiškiamas ne tik vienu savarankišku žodžiu, bet ir dviejų ar kelių žodžių junginiu, samplaika ar net posakiu:

Prie tilto stovėjo žmonių būrelis.

Daugumas gyventojų buvo plento darbininkai.

Mes visi mokomės gyventi ir dirbti.

Mes su Stepuku sukom žilvičio švilpukus.

Buvo matyti liepsnos kylant.

Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 metais.

Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai.

Netrukus pasigirdo „Atskrend sakalėlis per žalią girelę...“

Įsidėmėtina, kad pažyminys, apibūdinantis veiksnį, nėra jo sudėtinė dalis. Plg.: Atėjo šalta žiema. Tolimas svečias visada laukiamas.

Peržiūrėta: 4354

Veno diagrama susideda iš apskritimų, kertančių vienas kitą arba esančių vienas kitame. Diagrama iliustruoja ryšius tarp skirtingų objektų ar grupių. Diagramos dalyje, kur sukerta abu apskritimai, rašoma tai, kas būdinga abiem apskritimuose nagrinėjamiems objektams, pavyzdžiui, kūriniams.

Veno diagramą 1881 m. sukūrė ir savo vardu pavadino britų filosofas ir matematikas Džonas Venas (John Venn).

Peržiūrėta: 930
Vertybės – tai, kas kūrinio autoriui svarbu, vertinga, ką reikia saugoti, branginti (pvz.: meilė, draugystė, jautrumas, smalsumas ir kitos).
Peržiūrėta: 1179
Vidinis monologas – tai kūrinio veikėjo mąstymo, minčių vaizdavimas.
Peržiūrėta: 784

Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Pvz.: Kalbėk apie viską: drąsą, žygius, ištvermę. Papildinys viską yra apibendrinamasis žodis, nes jis apibendrina kitus papildinius: drąsą, žygius, ištvermę.

Apibendrinamieji žodžiai gali apibendrinti visas sakinio dalis, yra bendresnės reikšmės negu vienarūšės sakinio dalys. Pvz.: Sodybos, krūmokšniai, telefono stulpai, kapinės, medžiai – viskas skrieja pro šalį. Su pasididžiavimu vyras parodė pačiai savo darbo vaisius: krosnį, virtuvėlę, lovą, net sienoje įkaltas vinis apdarams pasikabinti. Ilsisi sau laukų padargai: arklas, dalgis, rankos ir akėčios. Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan. Apibendrinamieji žodžiai: viskas, vaisiu, padargai, visi.

Apibendrinamieji žodžiai dažniausiai reiškiami:

įvardžiais: viskas, visi, daug kas, kiti, visokie ir kt.

prieveiksmiais: visur, visada, visaip, niekur, niekada ir kt.

– bendresnės reikšmės daiktavardžiais: vaismedžiai, baldai, gyventojai, žmonės, gyvūnai, paukščiai, augalai, gėlės, pastatai ir kt.

Apibendrinamieji žodžiai gali būti reiškiami ir kitomis kalbos dalimis.

Nuo apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso vienarūšių sakinio dalių su apibendrinamaisiais žodžiais skyryba.

Peržiūrėta: 6514

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės.

Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios priešinimo santykiais, atskiriamos brūkšniais arba kableliais, pvz.:

Jis bus ne kunigas – daktaras ar inžinierius. Jis bus daktaras ar inžinierius, ne kunigas.

Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai), b) poriniais nors (ir) ... bet, kad ir ... bet, jei(gu) ne ... tai, ne tiek ... kiek, ne tik ... bet ir, kaip ... taip (ir) ir kt., c) kartojamaisiais ir ... ir, ar ... ar, arba ... arba, nei ... nei, čia ... čia, tai ... tai, tiek ... tiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:

a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje.

b) Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai.

c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu.

Vienarūšės sakinio dalys neskiriamos, jei jos sujungtos nekartojamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, pvz.:

Dieną jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes.

Nevienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.:

Teta atvažiavo vėlų vakarą traukiniu.

Neskiriamas vientisas laiko, erdvės, svorio, kiekio nusakymas, kilmininkais nusakyta vieta ar laikas, pvz.:

Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas dešimtą valandą 25 minutės 35 sekundės. Jis gimė Lazdijų rajono Kapčiamiesčio valsčiaus Bebrų kaime.

PASIRENKAMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji žodžiai skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys, arba neskiriami, jei laikomi samplaikomis, pvz.:

Sprogsta(,) skleidžiasi alyvų žiedai.

Pažyminiai prieš pažymimąjį žodį, nurodantys ne vieno pagrindo požymius, bet rašančiojo laikomi lygiaverčiais, gali būti atskiriami kableliais kaip vienarūšiai, pvz.:

Tirštas(,) murzinas prakaitas bėgo jo smilkiniais.

Peržiūrėta: 11374
Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Paprastai šie žodžiai yra bendri visų vienarūšių sakinio dalių pavadinimams. Nuo vienarūšių sakinio dalių apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso skyryba.
Peržiūrėta: 3628

Vietovardis – tikrinis bet kokio geografinio objekto (vietovės) pavadinimas. „Kur tik ilgiau pagyveno žmogus, visur paliko neišdildomą pėdsaką – vietovardžius. Vardus dabar turi ne tik miestai ir miesteliai, upės ir ežerai, kalnai ir miškai, jūros bei vandenynai, bet ir smulkiausi žemės kampeliai: balos, laukai, dirvos, ganyklos, šileliai, krūmokšniai, lomos, slėniai, raguvos, skardžiai, pievos, lankos, žvyrduobės, akmenynai, miško aikštės, skynimai, brūzgynai, keliai, kūlgrindos, net pavieniai akmenys ir medžiai“, – rašė įžymus Lietuvos vietovardžių tyrėjas Aleksandras Vanagas. (Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004)

Vietovardžių pavyzdžiai: Lietuva, Vilnius, Švenčionėliai, Baltijos jūra, Nemunas , Baltieji Lakajai, Labanoro giria ir kt.

Peržiūrėta: 1252
Pasirinkite veiklas: