Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Įasmeninimas (personifikacija) (lot. persona – asmuo + facio – darau) – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams, pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=personifikacija)

Peržiūrėta: 10195
Žodžiai ar sakiniai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ar pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinami įterpiniais.
Peržiūrėta: 761

Į sakinį įterpti žodžiai, žodžių junginiai, posakiai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ir pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinasi įterpiniai.

Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo minėta, nėra susiję klausimais, t. y. gramatiškai, todėl nelaikomi sakinio dalimis.

Įspraudai artimi įterptiniams žodžiams, bet jie labiau nutolę nuo pagrindinės sakinio minties. Įspraudai dažniausiai prilygsta įterptiniams žodžiams.

Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be abejo, žinoma, rodos, matyt(i), žodžiu, mūsų nuomone, mano galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja, atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta ir kt.: Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia. Nelaimei, ir Deveikos lubos žemos, didelio vikrumo neparodysi. Čia mane, matyti, iki pavasario laikys. Almonė Gedminaitė, Adomo manymu, buvo labiausiai verta pagarbos.

Įterpiniai turi savitą intonaciją – jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant jie paprastai išskiriami kableliais. Jei įterpiniais reiškiamos papildomos pastabos, jie gali būti skiriami skliausteliais, brūkšniais.

Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali būti įterpinys, kitu – eiti kuria nors sakinio dalimi: Mama, atrodo, jau grįžo (įterpinys) ir Mama atrodo pavargusi (sudurtinio tarinio jungtis).

ĮTERPINIAI GALI REIKŠTI:

a) autoriaus įsitikinimą, tikrumą (aišku, savaime aišku, aiškus daiktas, be abejo, suprantama, teisybė...), abejojimą ar spėjimą (rodos, atrodo, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero...): Šitokio balso, aišku, nėra nė angelų chore. Ne, šiandien jis, matyt, neketina nieko drožinėti.

b) minčių šaltinį, nuomonę (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai...): Anot Miko, čia niekas neauga. Miestelyje, mūsų duomenimis, gyvena daugiau kaip 300 šeimų. Ak, visur duona su pluta, kaip sako mūsų tėtė.

c) minčių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, antra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi...): Visi skubėjo namo: pirma, kelias buvo tolimas, antra, bematant galėjo prapliupti liūtis. Bet nepykstu ant jo. Atvirkščiai, esu jam dėkingas už puikią gyvenimo pamoką. Jonas atėjo, vadinasi, Katrytė atneš pietų.

d) emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja...): Mūsų laimei, vidury upės pasirodė žvejų valtis. Deja, anos vasaros pabaigoje mes nenuvykome į Platelius.

e) kontakto su pašnekovu siekį (žiūrėk, matai, patikėk, supranti): Žiūrėk, sninga. Perskaičiau ir, patikėk, nieko nesupratau.

f) papildomą pastabą: Būdviečių vieškeliu – galėjai matyti iš tolo – ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai. Bočelis (taip jį vadino visi vaikai) viską žinojo apie pelėdas.

ĮTERPINIŲ VARTOJIMAS

Įterpinio reikšme niekada nevartojamas prieveiksmis matomai (= matyt, turbūt, tikriausiai): Šiandien, matyt, jau nebelis (nevartojama: Šiandien, matomai, jau nebelis).

Kaip įterpiniai nevartotini šie žodžiai: matomai (= matyti), regimai (= regis), reiškia (= vadinasi), pvz.: Reiškia (= Vadinasi), jie neatvyko?

Peržiūrėta: 21581

I. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau brūkšniais.

Jo kalba, be abejo, buvo labai įtaigi.

Jo kalba – be abejo – buvo labai įtaigi.

II. Įspraudas išskiriamas kableliais, brūkšniais arba skliaustais.

Ore, sunku buvo patikėti net savo akimis, vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

III. Kartais įspraudas gali turėti sušukimo arba klausimo prasmę. Tuomet jis išskiriamas arba skliaustais, arba brūkšniais, o po įspraudo rašomas klaustukas arba šauktukas.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis!) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku patikėti net savo akimis? – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku patikėti net savo akimis?) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

IV. Jeigu skliaustais skiriamas įspraudas yra įsiterpęs toje sakinio vietoje, kurią reikia atskirti kableliu, kablelis rašomas po skliaustų.

Nors kalbėjomės apie salos grožį kelias valandas (mes neseniai grįžome iš kelionės), bet pakilti niekas nesiruošė.

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Peržiūrėta: 8686

Daryba.

Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai, dalyviai gali turėti įvardžiuotines formas. Įvardžiuotinės formos susidarė paprastosioms formoms susiliejus su įvardžiais jis, ji (tas susiliejimas sudėtingas, vyko seniai, jį nagrinėja istorinė gramatika).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai: baltas + jis – baltasis; balta + ji – baltoji.

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai: pirmas + jis – pirmasis; pirma + ji – pirmoji.

Įvardžiuotiniai įvardžiai: manas + jis – manasis; mana + ji – manoji.

Įvardžiuotiniai dalyviai: einantis + jis – einantysis; einanti + ji – einančioji.

Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių:

Gyveno du broliai: vienas protingas, antras kvailas. Protingasis išvarė kvailį iš namų.

Be baltojo gandro, mūsų krašte sutinkamas juodasis gandras.

Rašyba.

Rašomos dvi nosinės raidės:

a) abiejuose įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitąjį, greitąją, penktąjį, penktąją, manąjį, manąją, einantįjį, einančiąją;

b) abiejuose įvardžiuotinių formų daugiskaitos kilmininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitųjų, penktųjų, manųjų, einančiųjų.

Rašoma viena nosinė raidė:

a) moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, pirmąja, manąja, einančiąja.

b) moteriškosios giminės daugiskaitos galininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąsias, pirmąsias, manąsias, einančiąsias.

Nerašomos nosinės raidės (nors ir tariame galūnės balsį ilgai):

a) vienaskaitos naudininke: greitajam, penktajam, manajam, einančiajam;

b) vienaskaitos vietininke: greitajame, penktajame, manajame.

Rašoma galūnėje ia, kai vardininko galūnėje nėra ė: skaniajam (skanusis), skambiąją, skambiąsias (skambioji).

Peržiūrėta: 53082
Pasirinkite veiklas: