Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v
Lyrinis „aš“ (arba lyrinis subjektas, eilėraščio žmogus) - kalbantysis, kurio emociniai išgyvenimai atskleidžiami eilėraštyje.
Peržiūrėta: 8998

Lyrizmas (gr. lyrismos – grojimas lyra): 1. lyrikos elementai; literatūros ar kitos meno šakos kūrinio nuoširdumas, švelnus jausmingumas, subtilus nuotaikingumas;

2. nuoširdumas, jausmingumas, švelnumas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 870

Literatūrinė pasaka – literatūros žanras; paprastai siužetinis literatūros kūrinys, kuriam būdingi antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir pan. Literatūrinė pasaka – individualus konkretaus rašytojo kūrinys.

Literatūrologas Kęstutis Urba taip rašo apie literatūrinių pasakų įvairovę: „Taigi kas toji literatūrinė pasaka? Pirma, tai literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi neįmanomybės elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir kt... <...> Antras iš pirmo žvilgsnio formalus, bet ne mažiau svarbus bruožas yra tai, kad literatūrinė pasaka nėra kolektyvinė, anoniminė kūryba, o turi autorių. <...> Su individualia autoryste siejami ir kiti literatūrinės pasakos bruožai – jai būdingas individualus stilius, savitos idėjos ir pasaulėžvalga, kuri siejasi su savo meto literatūros krypčių poetika; individualumas skverbiasi ir į veikėjų pasaulį, netgi folklorinės kilmės personažų paveikslai būna psichologizuoti – nuo tipų pereinama prie charakterių. Trečia, literatūrinei pasakai būdinga dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Pirmasis imituoja, primena tikrovę, antrasis – jau autentiškas pasakos pasaulis. Ir kokybine, ir kiekybine prasme tekstiniai tų dviejų pasaulių santykiai gali būti labai įvairūs. Gerai mums pažįstamas modelis – pasakiškus vaizdus įrėmina tikroviški. Tačiau į to pirmojo, tikroviško, pasaulio plotmę fantastiniai, pasakiški (antrinio pasaulio), elementai gali įsiskverbti ir sporadiškai, išnykti ir vėl pasirodyti. Pagaliau gali būti, jog pirminis pasaulis atsiduria už kūrinio teksto, jį suvokiame, jaučiame iš pasakotojo figūros, pasakojimo situacijos ir t. t. <...> Literatūrinė pasaka, kaip jau užsiminta, nebūtinai nukelia į praeitį, čia laiku manipuliuojama gana įvairiai, o veiksmo vieta dažnai kur kas konkretesnė, labiau apibrėžta nei liaudies pasakose.“

Pagal http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-229994737

Iš užsienio šalių rašytojų garsiausiu literatūrinių pasakų kūrėju laikomas danų rašytojas Hansas Kristianas Andersenas. Lietuvių literatūrines pasakas rašė Vincas Pietaris, Antanas Vaičiulaitis, Janina Degutytė, Vytautė Žilinskaitė ir kiti.

Peržiūrėta: 3713
Literatūros tipas – tai literatūros kūrinių skirstymo pagal tematiką ir turinio pobūdį vienetas. Literatūros kūriniai pagal tipus gali būti istoriniai, nuotykių, detektyviniai, komiškieji, fantastiniai, psichologiniai ir kt.
Peržiūrėta: 2769
Maironis – vienas iš lietuvių poetų, kūrusių balades. Garsiausios jo baladės – „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“. Šioms baladėms būdinga baugi, paslaptinga nuotaika, jose tikrovė jungiasi su fantastika.
Peržiūrėta: 731
Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją.
Peržiūrėta: 665
Meninis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai toks grožinėje literatūroje vartojamas rašymo būdas, kai estetiškai prasmingas ir skaitytojui turintis poveikį tekstas kuriamas individualiu stiliumi, vaizdinga, emocinga ir stilistiškai įtaigia kalba. Meninio stiliaus vartojimo sritis – grožinė literatūra; turinys – meninė kūryba, žmogaus būtis. Pagrindinė šio stiliaus funkcija – estetinė. Meniniam stiliui būdinga individualumas, vaizdingumas, emocingumas.
Peržiūrėta: 3218
Meninis vaizdas – tai grožinio kūrinio fragmentas, kuriam būdinga meninė išmonė, rašytojo požiūris į vaizduojamą reiškinį (vertinimas). Meninis vaizdas gali būti nedidelis, perteikiamas fraze ar sakiniu, arba stambus kūrinio epizodas (įvykis, peizažas, veikėjo paveikslas).
Peržiūrėta: 542
Metafora – leksinė stiliaus figūra, tropas, kai remiantis daiktų panašumu vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam. Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. Pavyzdžiui: Medžių rankos kyla į dangų. Jau saulė liepsnoja dangaus pakrašty.
Peržiūrėta: 3583

Įprastas žemėlapis padeda mums lengviau susiorientuoti aplinkoje, surasti kelią į norimą vietą. Tonio Buzano (Tony Buzan) sukurtas metodas „Minčių žemėlapis“ (1993) taip pat padeda atrinkti svarbiausius dalykus ir nuosekliai bei sklandžiai reikšti mintis.

Minčių žemėlapis yra scheminis brėžinys, kuriame naudojamos ne tik skirtingų spalvų geometrinės figūros (burbulai, debesėliai), linijos (šakos), bet ir vaizdai (paveikslėliai). Tai padeda geriau įsiminti ir tvarkyti informaciją, akivaizdžiai pamatyti pagrindinių sąvokų ir idėjų sąsajas.

Lapo viduryje užrašoma (ir pavaizduojama) pagrindinė svarstomo klausimo tema. Pagrindinės idėjos pažymimos kaip medžio šakos, išsišakojančios iš centre esančios temos. Prie kiekvienos medžio šakos prijungiamos mažesnės šakelės, kurios logiškai susijusios su pasirinktos šakos tema. Minčių žemėlapis gali būti redaguojamas (pridedamos kilusios naujos mintys ir idėjos, besikartojančios ir nereikalingos – pašalinamos). Minčių žemėlapiai gali būti braižomi besimokant naujos medžiagos, ieškant informacijos, ją atrenkant ir sisteminant, rengiantis pranešimui, planuojant rašinius.

Peržiūrėta: 7765

Metodą „Šešios skrybėlės“ 1980 m. pasiūlė Edvardas de Bono – vienas garsiausių šiuolaikinių kūrybinio mąstymo tyrinėtojų. Šešios skirtingų spalvų skrybėlės simbolizuoja šešias mąstymo sritis: faktus, emocijas, geranoriškumą, atsargumą, kūrybiškumą ir mąstymo proceso kontrolę. Pagal šį metodą mąstydami apie problemą turėtumėte įsivaizduoti, kad „užsidedate“ vis kitos spalvos skrybėlę.

Balta skrybėlė. Ją užsidėję, domimės faktais. Mums rūpi, kokią informaciją turime, kokios trūksta, iš kur ir kaip galėtume jos gauti.

Žalia skrybėlė. Su šia skrybėle būname kūrybingi, stengiamės daryti įdomius, neįprastus dalykus, sugalvojame naujų idėjų, siūlome įvairius neįprastus sprendimų variantus, ieškome kitų galimybių.

Geltona skrybėlė. Geltona spalva primena saulėtas dienas, todėl užsidėję šią skrybėlę įvykius, mintis, idėjas vertiname tik geranoriškai, esame optimistai.

Juoda skrybėlė. Vertiname kritiškai, numatome pavojus, klaidas.

Raudona skrybėlė. Užsidėję šią skrybėlę, pasikliaujame tik emocijomis ir nuotaika, esame subjektyvūs.

Mėlyna skrybėlė. Užsidėjus šią skrybėlę sujungiamas, apibendrinamas mąstymas, aptartas užsidėjus kitas skrybėles. Ji paprastai dėvima veiklos pradžioje ir pabaigoje. Pradžioje nusakoma situacija, numatoma, ką reikia pasiekti. Pabaigoje pateikiamos išvados, nusprendžiama, kas bus daroma toliau.

Metodas „Šešios skrybėlės“ sutelkia mąstymą, palengvina sprendimų priėmimą. Reikėtų stengtis užsidėti visas skrybėles. Tačiau jas galima naudoti ir po vieną pasirinkta seka. Jeigu tai daroma grupėje, visi nariai vienu metu turi užsidėti vieną tos pačios spalvos skrybėlę. Tai padeda išvengti tuščių ginčų. Šis metodas skatina į problemą pažvelgti visapusiškai, iš skirtingų pozicijų. (Parengta naudojantis Edvardo de Bono knyga „Mąstyk kitaip!“)

Peržiūrėta: 992

Modernaus eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas…). Pati figūra nėra aiški. „Aš“ linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis „aš“ tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas atsižvelgiant į kintančias perspektyvas. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu. Moderniame tekste svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris suvienija įvairius daiktus bei reiškinius.

Tikrovė

Tikrovė ne atkuriama, bet sukuriama. Keisčiausiu būdu jungiami skirtingos prigimties reiškiniai. Jiems trūksta išorinių sąsajų. Eilėraščio tikrovėje nėra vertybių hierarchijos (neaišku, kas vertinga, o kas nevertinga).

Laikas ir erdvė

Erdvė kintanti. Reali laiko tėkmė atmetama (praeitis ir dabartis sumaišoma arba laikas neturi prasmės). Laikas ir erdvė nepriklauso vienas nuo kito. Jie nepriklauso ir nuo lyrinio „aš“: tasai „aš“ savo regėjimu, išgyvenama akimirka jų nesusieja, nesurikiuoja į vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Išnyksta nuoseklus veiksmas, nelieka kryptingo dvasinio judesio. Yra tik gestas. Jis neturi tąsos. Veiksmą, procesą pakeičia motyvai, figūros ir jų išsidėstymas. Veiksmo mažėja, daugėja pavienių vaizdų. Išorinių sąsajų tarp jų nedaug. Komponuojama montažo principu (prasmės sąsajos vertikalios).

Kalba

Tradicinių kalbos normų nepaisoma. Reiškiniai menkai susieti sintaksiškai, labiau – įvairiais kitais būdais. Atsisakoma loginės tvarkos, skyrybos ženklų.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)

Peržiūrėta: 951
Mokslinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Ryškiausios mokslinio stiliaus savybės – tikslumas, logiškumas, nuoseklumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Kalboje gausu sąvokų, tam tikrų mokslo sričių terminų. Kad kuo tiksliau būtų perteikta mintis, žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai.
Peržiūrėta: 1563
Monologas (gr. monologosmonos – vienas + logos – žodis, kalba) – grožinio kūrinio veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą, sakoma pačiam sau. Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, apmąstymus.
Peržiūrėta: 970
Naujadaras, neologizmas (gr. neos – naujas + logos – žodis) – sukurtas naujažodis, nepriimtas bendrinėje ar specialiojoje kalboje. Ilgainiui kai kurie naujadarai prigyja ir tampa nepamainoma bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Jonas Jablonskis pasiūlė vartoti tokius žodžius kaip „pieštukas“, „degtukas“, „mokinys“. Tuo metu tai buvo naujadarai – nežinomi, nauji žodžiai. Visai neseniai mūsų kalboje prigijo tokie naujadarai kaip „sauskelnės“, „mėsainis“.
Peržiūrėta: 850

Šiandien kinas nieko nestebina. O buvo laikas, kai ekrane pamatyti judantį vaizdą buvo didelė sensacija. Pirmiesiems tai sukurti pavyko prancūzams Ogiustui ir Lui Liumjerams (Auguste, Louis Lumière). 1895 m. vasario 13 d. savo išradimą jie patentavo, o kovo 22 d. surengė pirmąjį kino seansą.

Filmai buvo trumpučiai, trukdavo vos vieną minutę. Lui Liumjeras filmavo gamtą, dulkes, dūmus, judėjimą gatvėje. 1895 m. gruodžio 22 d. įvyko pirmas viešas kino seansas. Ši data laikoma kinematografo gimtadieniu.

Žinoma, pirmi filmai buvo nespalvoti, begarsiai. Todėl jie dar vadinami nebyliuoju kinu. Kad žiūrovas viską suprastų be žodžių, nebyliajame kine buvo labai svarbus išraiškingas, tikslus vaizdas, aiškus veiksmas. Tiesa, šiek tiek pagelbėdavo trumpi titrai ekrane. Kino teatruose begarsį filmą paįvairindavo improvizuojantis muzikantas – jis stengdavosi priderinti muziką prie filmo veiksmo, nuotaikos. Kartais į begarsį filmą būdavo įterpiami trumpi komentarai, pasakojimas.

Nebylusis kinas neturėjo „balso“, bet kino kalba buvo sudėtinga, savita: filmuojama iš įvairių vietų ir atstumo, daug dėmesio skiriama vaizdingoms detalėms, aktorių mimikai (veido išraiškai), apšvietimui. Šiuos nebyliojo kino meninius atradimus sėkmingai taiko ir dabartinis kinas.

Pridedama nuotrauka „Nebyliojo kino seansas“.

Peržiūrėta: 656
Neteiktina svetimybė ‒ iš kitų kalbų pasiskolintas žodis ar posakis, nevartotinas, nes akivaizdžiai prieštaraujantis savos kalbos normoms, turintis tinkamų savų atitikmenų.
Peržiūrėta: 514
Nonsensas (angl. nonsense – nesąmonė, niekai, absurdas) – ir tam tikras literatūrinės pasakos tipas, ir pasaulio perkūrimo, modeliavimo būdas, kuriam būdinga derinti nesuderinamus dalykus, žaisti beprasmybėmis, užuominomis, absurdu. (Pagal Kęstutį Urbą)
Peržiūrėta: 466

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos (gr. orthos – tiesus, taisyklingas; grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema) tradicija, sauganti lietuvių kalbos paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS PRIEŠDĖLYJE

1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė, sąauga.

2. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įlanka, įmesti, įnamys, įrūgti, įvadas, įžanga, įdukra, įtaka, įgalioti, įkalnė, įbėgti, įprotis, įpėdinis. Į- sudaro priešdėlį tada, kai yra tos pačios šaknies žodžių be šio priešdėlio arba su kitais priešdėliais: įdomus (plg. domėtis), įkandin (plg. kanda, kandis), įkypas (plg. kypti), įmonė (plg. išmonė), įstrižas (plg. pastrižas) ir kt.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos, kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis: ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra (būti), yra (irti), samana, savitas, idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas.

I š i m t i s. Su nosinėmis raidėmis rašomi žodžiai įsas, įsčios, įsnauja, nors čia į nėra priešdėlis.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ ŠAKNYJE

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais an, en, in, un: bręsti – brendo,galąsti – galanda, grįsti – grindė, išsigąsti – išsigando, kąsti – kando, kęsti – kentė, lįsti –lindo, pažįsta – pažinti, rąstas – ręsti –rentė, skęsti – skendo, siųsti – siuntė, skųsti – skundė, spąstai – spęsti – spendė, spręsti – sprendė, švęsti – šventė, žįsti – žindo.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi: akti – anka – ako, gesti – genda – gedo, sekti senka seko.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!): drįsti – drąsa, grįžti – grąža – gręžti – grąžtas, mąstyti – mįslė, rąžytis – ręžtis, tęsti – tįsti – tąsa, tręšti – trąša.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurų šaknyje nosinės balsės nerašomos: draskyti – drėskė, dvesia – dvėsė, grasinti – grėsė, driksti – dryksta – drisko, gižti – gyžta – gižo, įgristi – įgrysta – įgriso, tižti – tyžta – tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai daiktavardžių šaknyse

Balsės ą, ę rašomos daiktavardžių šaknyse, kai jomis žymimi garsai išlieka ilgi ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse: ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurių šaknyje nosinės balsės nerašomos: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžių ir iš jų padarytų formų šaknyse

Balsės ą, ę rašomos kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko ir iš jo padarytų formų šaknyse ilgiesiems garsams (ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti: bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Įsidėmėtina, kad nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose: apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš gesti), baldamas (iš balti).

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ GALŪNĖJE

I. Nosinių balsių rašymas linksniuojamųjų žodžių galūnėje

Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis. Jos vadinamos vardažodžiais. (Dar linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

1. Nosinės balsės visada rašomos linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse: gražią lėlę, tą pilį, gardų medų; linksmų draugų, šviesių dienų.

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke abiejuose sudurtinės galūnės skiemenyse: baltąjį, baltąją, baltųjų; moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke nosinė balsė rašoma priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, baltąsias.

3. Veikiamųjų esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų galūnėse rašome nosines raides (i)ą, į: kalbąs, kalbą, šaukiąs, šaukią, mylįs, mylį; eisiąs, eisią, dirbsiąs, dirbsią. Ilgosiose vardininko formose nosinės balsės nerašomos: kalbantis, kalbantys, mylintis, mylintys; šauksiantis, šauksiantys.

4. Veikiamųjų būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs,: dirbęs, dirbę, laikęs, laikę, turėjęs, turėję; plasnodavęs, plasnodavę, vaitodavęs, vaitodavę.

I š i m t y s:

1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Nosinės balsės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių galūnėse: 1. Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. 2. Visa palikau namie. 3. Jis antra tiek turi.

3. Nosinės balsės nerašomos kiekinių skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika ir bevardės giminės būdvardžių galininko galūnėse (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

II. Nosinių balsių rašymas asmenuojamųjų žodžių galūnėse

Balsę ų rašome tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje: dirbtų, rašytų, mokytųsi.

Peržiūrėta: 19656
Novelė (it. novella – naujiena) – tai nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelėje veikėjų mažai, paprastai vaizduojama nedaug įvykių (kartais tik vienas), veiksmas vyksta trumpai – trumpas epizodas iš pagrindinio veikėjo gyvenimo.
Peržiūrėta: 2341
Pasirinkite veiklas: