Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v
Nuotaika – 1) pastovi jausminė būsena, veikianti laikyseną: gera, pakili nuotaika; prislėgta, prasta nuotaika; jis nuotaikos žmogus; 2) geras nusiteikimas: būti be nuotaikos; nuotaika krinta. (Pagal DLKŽ)
Peržiūrėta: 1082
Nuotykių literatūra – populiariosios literatūros atmaina, įvairių žanrų kūriniai, kuriuose daug veiksmo, įtampos, vienas ar keletas drąsių veikėjų, kovojančių su gamtos stichija ar žmonių pinklėmis.
Peržiūrėta: 461
Oksimoronas - dviejų nesuderinamų, vienas kitam prieštaraujančių žodžių junginys (pvz., skambi tyla).
Peržiūrėta: 994

Onomatopėja - tikrovės reiškinių, nekalbinių garsų pamėgdžiojimas, imitacija panašiais kalbos garsais. Pavyzdžiui:

Ša ša - krinta lapai,

Ū ū - lekia vėjas

(Salomėja Nėris)

O varpas šimtą kartų šauks man -

Vis meilę, džiaugsmą - meilę, džiaugsmą...

(Salomėja Nėris)

Peržiūrėta: 1787

Padalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmio ypatybių. Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis. Jie turi keturis laikus. Reiškia aplinkybę, kylančią iš veiksmo, kurį atlieka kitas veikėjas.

PADALYVIO VEIKSMAŽODINĖS YPATYBĖS:

Turi veiksmažodinį kamieną (padaryti iš veiksmažodžių): bėgant (bėga), laukus (laukė), skrisdavus (skrisdavo), žiūrėsiant (žiūrės).

Žymi veiksmą: Skambant muzikai, pasirodė aktoriai. Temstant visi susirinko.

Turi keturis laikus: bėgant, bėgus, bėgdavus, bėgsiant.

Gali būti sangrąžiniai: nusinešus, maudžiusis, juokiantis.

Padalyviai, kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos, valdo tuos pačius linksnius: naršant internete (naršo internete), neužrašydavus klausimo (neužrašydavau klausimo), laistysiant daržus (laistys daržus).

Prie padalyvių šliejami prieveiksmiai: greitai bėgant, vakare skrendant, narsiai kovojus.

PADALYVIO PRIEVEIKSMINĖ YPATYBĖ:

Reiškia veiksmo aplinkybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo: Lyjant auga grybai. (Kada auga? – lyjant; ši aplinkybė kyla iš kito veikėjo veiksmo.)

PADALYVIŲ DARYBA, RAŠYBA

1. Esamojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno pridedant -ant, -iant, -int. Po minkštojo priebalsio rašome -iant (nerašome e):

galvojant, kalbant, matant;

klausiant, plaukiant, žengiant;

tylint, stovint, žiūrint.

2. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko padalyviai daromi iš atitinkamo laiko veiksmažodžio kamieno pridedant -us, -ius:

laukus, mačius, sakius;

laukdavus, matydavus, sakydavus.

3. Būsimojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno pridedant priesagą -iant (negalima rašyti e):

būsiant, plauksiant, sakysiant, važiuosiant.

Į S I D Ė M Ė K I T E: Padalyviai, kaip ir veikiamieji dalyviai, turi keturis laikus. Panaši ir jų daryba: padalyviai daromi iš tų pačių veiksmažodžių kamienų su tomis pačiomis priesagomis, tik be galūnių: -(i)ant, -int, -(i)us, -iant.

Peržiūrėta: 33029
Pagrindinė mintis – tai, ką svarbaus, reikšminga autoriaus norėta pasakyti kūriniu, ką skaitytojas suvokia, jį perskaitęs. Pavyzdžiui, skaitytos Anos Frank „Dienoraščio“ ištraukos pagrindinė mintis – kiekvieno žmogaus gyvenime kyla įvairių problemų, bet jas įmanoma išspręsti.
Peržiūrėta: 23226

Retorinis žodžių, žodžių junginių ar sakinių pakartojimas didina kalbos raiškumą. Kartojant sustiprinamas įspūdis, iškeliama perteikiamo reiškinio svarba, daiktų gausumas, ilga veiksmo ar būsenos trukmė, intensyvumas ir t. t.

Žodžių, jų junginių kartojimas sakinių, eilučių, posmų pradžioje vadinamas anafora:

Kiekvienas augalas į saulę stiebias,

Kiekvienas paukštis ją pasiekti nori,

Kiekvienas gyvis ją pajusti geidžia,

Ir žemės pilkas grumstas,

Ir uolos skeveldra

Jos šiluma šviesia gyvybės daigą peni. (Vincas Mykolaitis-Putinas)

Žodžių, jų junginių kartojimas sakinių, eilučių, posmų pabaigoje vadinamas epifora:

Kur gėlynai žydi – ten ir aš.

Kur drugeliai žaidžia – ten ir aš.

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai

O mylimas pavasari,

Manęs jau neberasi (Salomėja Nėris)

Peržiūrėta: 2866
Palyginimas – dviejų daiktų arba reiškinių gretinimas, paremtas kuriuo nors jų panašumu: Jis šiandien tylus kaip žuvis. Pasidarė juodas kaip žemė.
Peržiūrėta: 5676

Paradoksas (gr. paradoxos – netikėtas): 1. neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikai galvosenai; 2. log. samprotavimas, įrodantis ir teiginio teisingumą, ir jo klaidingumą; 3. fiz. netikėtas reiškinys, prieštaraujantis įprastai sampratai.

(//www.tzz.lt/p/paradoksas)

Peržiūrėta: 1884

Paralelė (paralelizmas) (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant ir ryškinant jų panašumą. Pavyzdžiui:

Tos naktys – tokios tamsios ir baugios,

tos mintys – tokios juodos ir sunkios...

(Vincas Mykolaitis-Putinas)

Peržiūrėta: 8337

Parodija (gr. parōdia < para – prie + ōdē – giesmė): 1. kurio nors literatūros kūrinio, aktoriaus arba dainininko vaidybos, dainavimo manieros, rečiau muzikos, dailės kūrinio pajuokiamasis sekimas, mėgdžiojimas; komizmo įspūdis literatūrinėje parodijoje pagrįstas neatitikimu tarp stiliaus (panašaus į mėgdžiojamąjį pirmavaizdį) ir idėjinių teminių motyvų (priešingų negu pirmavaizdžio), vaidybos, dainavimo parodijoje – mėgdžiojamojo atlikėjo manieros būdingų elementų hiperbolizacija; 2. paviršutiniškas, pajuokiamasis sekimas, pagrįstas išorės panašumo ir esmės nepanašumo komizmu.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 701
Pasaka – pasakojamosios tautosakos ir grožinės literatūros žanras; trumpas fantastinis epinis pamokomasis nesudėtingo turinio kūrinys. Pasakos – tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių sukurti pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Joms būdingi stebuklai, pasivertimai, stebuklingi daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Šiuose kūriniuose ypač atskiriami teigiami ir neigiami veikėjai.
Peržiūrėta: 1380

Pasakėčia – trumpas alegorinis (perkeltinės prasmės istorijų, pokalbių) ir didaktinis (pamokomasis) prozos arba poezijos kūrinys. Šiuos grožinės literatūros kūrinius tradiciškai sudaro dvi dalys: konkretus pasakojimas, kuriame veikia gyvūnai ar augalai, ir moralas – tiesioginės arba perkeltinės prasmės pamokymas žmonėms.

Kodėl kuriamos pasakėčios? Kai norima į ką nors svarbaus atkreipti kitų dėmesį, juos pamokyti, paaiškinti jiems ne tiesiogiai, o menine kalba, gali būti pasirenkamas pasakėčios žanras. Kaip sukurti pasakėčią? Impulsas pasakėčiai rastis gali būti ir konkreti istorija (pvz., regėtas arba įsivaizduojamas skaudus gyvenimo kasdienybės įvykis), ir pamokomasis posakis (pvz., liaudies patarlė arba pačių sugalvotas aforizmas) – tai, kas neduoda ramybės, dėl ko skaudu, kuo norima pasidalyti su kitais, dėl ko stengiamasi juos įspėti, sudrausti, pamokyti. Tai pradiniai kūrybinės paskatos ir žmogiškosios atsakomybės atskaitos taškai. Pirmu atveju pasirinkta forma (prozos arba eiliuota) užrašoma istorija (pvz., aprašomas į tas pačias gyvenimiškas situacijas patenkančių dviejų draugų skirtingas elgesys) ir tai istorijai apibendrinti tinkamas moralas (pvz., geram visur gerai, blogam visur blogai). Antru atveju žinomą posakį (pvz., nėra taisyklės be išimties) arba pačių sugalvotą aforizmą (pvz., išimtis – gyvenimo išmintis) bandoma pagrįsti realia arba pačių sukurti tinkama istorija. Bet galima rinktis ir kitus pasakėčių kūrimo būdus, nes nauja – ne tik užmiršta sena...

//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/tekstu_kurimo_laboratorija_pasakecia/

Peržiūrėta: 2727

Pasakojimas – tokio tipo tekstas, kuriame nuosekliai pasakojama realių ar įsivaizduojamų įvykių seka. Pasakojama plačiai, išsamiai ir nuosekliai. Pasakojant atskleidžiamas įvykis. Būtent įvykis ir sudaro pasakojimo pamatą. Norėdamas, kad adresatas suprastų įvykių esmę, susidarytų kuo tikslesnį vaizdą, pasakotojas turi įrodyti įvykio aplinkybes.

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.

Peržiūrėta: 5863
Pasakojimo (kūrinio) sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Dauguma literatūrinės išmonės kūrinių sudaryti iš visų pagrindinių sudėtinių dalių, nes tokia pasakojimo seka nuo užuomazgos iki kulminacijos ir atomazgos – tai įdomaus, intriguojančio pasakojimo pagrindas.
Peržiūrėta: 6052
Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje. Pasakotojas gali būti visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus. Pasakotojas veikėjų konfliktuose gali būti ir neklystantis teisėjas, lėmėjas. Dažnai pasakotojas sutampa su veikėju.
Peržiūrėta: 6823
Pastraipa – rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje: atitraukimas nuo krašto – tai skyrybos ženklas, rodantis, kad prasideda nauja mintis. Dėl tos pačios priežasties nekalbama nieko, kas nepriklausytų tai pastraipai. (Zita Nauckūnaitė, „Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai“. Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2002, 76 p.)
Peržiūrėta: 11734
Pastraipos sandara: teiginys (teminis sakinys, pasakantis pagrindinę mintį), įrodymas (keli rišlūs sakiniai, aiškinantys, detalizuojantys pagrindinę mintį) ir apibendrinimas (užsklandos sakinys, baigiantis ką tik dėstytą mintį, ‒ išvada). (Pagal Zitą Nauckūnaitę)
Peržiūrėta: 20208

Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Pvz.: Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Pvz.: Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ – visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/,letter.cw==)

Peržiūrėta: 3178

Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pūtė stiprus vėjas. Koks vėjas? – stiprus.

Aplankėme Raudonės pilį. Kieno pilį? – Raudonės.

Tvenkinyje plaukiojo visokios žuvys. Kokios žuvys? – visokios.

Sakinio dalis, kurią apibūdina pažyminys, vadinama pažymimuoju žodžiu.

Pažyminiai: stiprus, Raudonės, visokios.

Pažymimieji žodžiai: vėjas, pilį, žuvys.

Pažyminys apibūdina daiktavardžiais (kartais įvardžiais) reiškiamas sakinio dalis: veiksnį, papildinį, kai kurias aplinkybes, tarinio vardinę dalį.

Šaltas prakaitas žliaugte žliaugia. Koks prakaitas? – šaltas.

Rudens giedra neilgai tetveria. Kieno giedra? – rudens.

Skrenda naktis pro banguojantį debesį. Kokį debesį? – banguojantį.

Žvyruotu pylimu sučežėjo žingsniai. Kokiu pylimu? – žvyruotu.

Šiltoje pastogėje buvo šalta. Kokioje pastogėje? – šiltoje.

Ilžė – paklusni anytos marti. Kokia marti? – paklusni. Kieno marti? – anytos.

Pagrindinė kalbos dalis, kuria reiškiamas pažyminys, yra būdvardis. Be to, pažyminiu dažnai gali eiti daiktavardis, įvardis, skaitvardis, dalyvis.

Peržiūrėta: 4092
Pasirinkite veiklas: