Žinynas

Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pažymimasis žodis – sakinio dalis, kurią apibūdina pažyminys.

Pagal pažyminio ryšį su pažymimuoju žodžiu ir reiškimo būdą skiriami derinamieji ir nederinamieji pažyminiai.

DERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais. Vadinasi, kintant pažymimojo žodžio formai pažyminys „prisitaiko“ prie pažymimojo žodžio, įgaudamas tokį pat linksnį, skaičių ir giminę kaip ir pažymimasis žodis: tas žmogus, to žmogaus, tam žmogui...; lygus laukas, lygaus lauko, lygų lauką...

Derinamasis pažyminys reiškiamas:

• būdvardžiu: Buvo jau vėlyvas rytas. Dar kartą pažvelgiau į tamsią girią.

• dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį. Pažvelgiau į išskrendančius paukščius.

• skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo.

• įvardžiu: Kiekvienas takas, kiekvienas medis ir krūmas čia buvo pažįstamas. Sava našta nesunki.

IŠPLĖSTINIAI DERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Derinamieji pažyminiai gali būti išplėsti savarankiškos reikšmės žodžiais. Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir dalyviniais žodžių junginiais, yra vadinami išplėstiniais pažyminiais.

Išplėstinis pažyminys susideda iš pagrindinio nario, išreikšto būdvardžiu arba dalyviu (veikiamuoju ar neveikiamuoju), ir vieno ar kelių priklausomų žodžių.

Vaikas mato laivą, pilną linksmų keliautojų. (Kokį laivą? – pilną linksmų keliautojų.)

Berniukams, žaidžiantiems stadione, lietus netrukdė. (Kokiems berniukams? – žaidžiantiems stadione.)

Važiavome keliu, apsodintu tuopomis. (Kokiu keliu? – apsodintu tuopomis.)

Sakinyje išplėstinis derinamasis pažyminys gali eiti prieš pažymimąjį žodį arba po jo. Išplėstiniai pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, kartu su juo sudaro prasmiškai ir intonaciškai neskaidomą vienetą, tarsi nedalomą žodžių junginį. Tokie pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais (žr. „Žinyną“, „Pažyminių skyrybą“).

Palyginkime:

Ant medžiais apaugusio piliakalnio kažkada stovėjo medinė pilis.

Ant piliakalnio, apaugusio medžiais, kažkada stovėjo medinė pilis.

NEDERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra nederinamieji. Nederinamasis pažyminys yra valdomas pažymimojo žodžio arba prie jo šliejamas: vėjo malūnas (kieno malūnas?), mano knyga (kieno knyga?). Atskirti nederinamąjį pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio formai nederinamasis pažyminys formos nekeičia. Net jeigu pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje sutaptų, tokio pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra atsitiktinis. Sakiniuose Nematau kaimyno namo; Nerandu savo knygos žodžiai kaimyno ir savo yra nederinamieji pažyminiai, nes, pakeitus pažymimojo žodžio linksnį, jų formos nekinta (Matau kaimyno namą; Radau savo knygą), pažyminiai prie pažymimųjų žodžių „neprisitaiko“ (kaimyno namu, kaimyno name).

Nederinamasis pažyminys reiškiamas:

• daiktavardžio ar įvardžio kilmininku: Pasigirdo motinos žingsniai. Mano šuo laimėjo prizą.

• daiktavardžio įnagininku su priklausomais žodžiais: Pamačiau berniuką garbanotais plaukais.

• linksniu su prielinksniu: Mokytoja iš gretimos mokyklos kalbėjo apie papročius.

• bendratimi: Mes pajutome norą kurti.

Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pažyminiu apibūdinama sakinio dalis vadinama pažymimuoju žodžiu.

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais.

Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir dalyviniais žodžių junginiais, vadinami išplėstiniais pažyminiais.

Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra nederinamieji.

(Plačiau žr. „Žinyno“ straipsnius „Pažyminio sąvoka“, „Pažyminių rūšys“)

Privalomąsias pažyminių skyrybos taisykles rasite iliustracijoje.

Peizažas – gamtos reginys, gamtovaizdis, vietovaizdis. Literatūroje piešiamą gamtos vaizdą vadiname literatūriniu peizažu. Peizažas kūrinyje gali būti veiksmo fonas, atskleisti veikėjų nuotaikas (gali sustiprinti išgyvenimus arba būti jiems kontrastingas) ar nurodyti būsimą veiksmą. Gana dažnai peizažas įgyja simbolinę reikšmę.

Perkeltinė žodžių reikšmė atsiranda, kai žodis pavartojamas kitokia nei įprasta, ne tiesiogine, bet „sukeista“ reikšme, pavyzdžiui: auksinė širdis, geležinė valia, ledinis žvilgsnis.

Poema – poezijos žanras, stambus eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Vaizduojami įvykiai reikšmingi. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra glaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būna nevienareikšmiški.

Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė lyrinė ir draminė.

Poezija (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys): 1. eiliuotų ir lyrinių neeiliuotų literatūros kūrinių visuma; 2. poetinė nuotaika, žavumas, šventiškumas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Posmas (strofa) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Posmų būna rimuotų ir nerimuotų. Pagal eilučių skaičių skiriami dvieiliai (distichas), trieiliai (tercetas, tercina), ketureiliai (katrenas), penkiaeiliai, šešiaeiliai, septyneiliai, aštuoneiliai posmai.

Daugelyje žodžių priebalsį j tariame ir rašome. Nemaža ir tokių žodžių, kuriuose j tariame, bet nerašome.

Priebalsė j rašoma

1. Priebalsę j rašome po priebalsių b, p trijų lietuviškų žodžių – bjaurus, pjauti, spjauti – šaknyse ir visuose iš jų padarytuose žodžiuose: bjaurybė, pjautuvas, rugpjūtis, spjaudyklė.

2. Žodžio pradžioje j tariame ir rašome prieš balsius, dvibalsius ir mišriuosius dvigarsius: javai, jėga, jeigu; jachta, jodas, Jupiteris; jambas, jardas, jungti, junginys.

3. Lietuviškų žodžių viduryje j tariame ir rašome tarp balsių ar dvibalsių: joja, naujas, naujiena, moja.

4. Tarptautinių žodžių viduryje j tariame ir rašome tarp visokių balsių, išskyrus i: kajutė, majonezas, rajonas.

5. Tarptautinių žodžių viduryje j tariame ir rašome prieš balsę e: barjeras, pjesė, projektas, vinjetė.

6. Tarptautiniuose žodžiuose priebalsis j tariamas ir rašomas tarp i ir o, žyminčios ilgai tariamą balsį: fortepijonas, Kristijonas, milijonas, valerijonas.

7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose j tariame ir rašome ir po balsių, ir po priebalsių: alėja, galerija, radijas, soja; ateljė.

8. Tarptautiniuose žodžiuose priebalsę j rašome prieš lietuviškas priesagas -inis, -iškas : stojiškas; archajinis, archajiškas; herojinis, herojiškas, herojiškai, herojiškumas; idėjinis, idėjiškas, idėjiškumas, idėjiškai.

9. Atsidūręs žodžio gale j tariamas kaip i, bet rašoma j: giružėj, stiklinėj, žolėj, apačioj, girioj; danguj, viduj, žmoguj.

P a s t a b a: sutrumpėjusi vietininko galūnė -yje paprastai rašoma be j: medy, širdy, šaly, pily.

10. Priebalsę j prieš ie žodžio pradžioje rašome keliuose įvardžiuose ir daugelyje tikrinių vardų bei iš jų padarytų bendrinių žodžių: jie, jiems; Jieznas, jieznietis, Jiesia.

Priebalsė j nerašoma

1. Priebalsė j nerašoma prieš ie lietuviškų žodžių pradžioje, nors tariamas priebalsis j:

iena, ienininkas, ieninis; ieškinys, ieškiklis, ieškininis, ieškinėti; ieškojimas, ieškotojas, ieškoti, ieškovas; iešmas, iešmininkas, iešminis, iešmutis; ietis, ietigalis, ietininkas, ietisvaidis; ieva, ievynas, ievinis.

2. Tarptautiniuose žodžiuose tarp balsių, kurių vienas yra i, priebalsė j nerašoma, nors priebalsis j čia gali būti tariamas:

archaizmas, akvariumas, batalionas; heroika, heroizmas, inicialai; patriotas, pianinas, socialinis.

3. Priebalsė j nerašoma tarptautiniuose žodžiuose po i prieš trumpai tariamą o: batalionas, legionas, stadionas.

SUPANAŠĖJUSIŲ PRIEBALSIŲ RAŠYBA

1. Norint nustatyti, kurią priebalsę rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad po to priebalsio eitų balsis: augti – auga, augo; laužti – laužia, laužė; skalbti – skalbia, skalbė; ūžti – ūžia, ūžė.

2. Kilus abejonei, ar prieš č rašyti s, ar š, parenkamas toks giminiškas žodis ar jo forma, kad po s (š) būtų t: anksčiau – anksti; mesčiau – mesti; pėsčias – pėsti; rūsčiai – rūstus.

3. Norint patikrinti, kurią priebalsę (z ar ž) rašyti prieš dž, žodį reikia pakeisti taip, kad vietoj dž atsirastų d: pavyzdžiui – pavyzdys; vabzdžiai – vabzdys; vaizdžiai – vaizdas.

P a s t a b a. Reikia įsidėmėti žodžio beždžionė rašybą, nes jo neįmanoma patikrinti priebalse d.

4. Susidūrę priešdėlio ir šaknies arba priešdėlio ir sangrąžos dalelės priebalsiai visada rašomi taip, kaip rodo žodžio reikšminės dalys: apgauti, apdrausti, atbusti, atželti, išbėgti, užkelti, išsunkti, iššauti, užsukti, užšokti, užželti, išsikelti, užsistoti, užžiebti.

5. Sudurtiniuose žodžiuose paprastai išlieka ir pagal žodžio sudedamąsias dalis rašomi dėmenų priebalsiai, nors jie ir būtų suskardėję, suduslėję ar susilieję: šlapdriba – šlapias, sausgyslė – sausas, medkirtys – medis, pėdsakai – pėda, pusseserė – pusiau sesuo, švarraštis – švarus raštas.

P a s t a b a. Vieno kito sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje nerašome pirmojo dėmens priebalsio: kovarnis (iš kovvarnis), kraugerys (iš kraujgerys), rankogalis (iš rankovgalis), karkvabalis (iš karklvabalis), smaigalys (iš smailgalys), šalpusnis (iš šaltpusnis).

6. Skardieji priebalsiai žodžio gale suduslėja, bet žymimi skardžiųjų priebalsių raidėmis: kad, niekad, tad, bemaž, už, daug, maždaug, nedaug, jog, visad.

Į s i d ė m ė t i. Kelių žodžių ir jų vedinių, kuriuose išnyko skardieji priebalsiai g, d, t, dusliuosius priebalsius iš tradicijos rašome taip, kaip tariame: aukštas, aukštaitis, aukštuma; baikštus, baikštauti, baikštuolis; sluoksnis, sluoksniuoti, sluoksninis.

Rašant įvairias veiksmažodžio drumsti formas gali klaidinti giminiški vardažodžiai drumzlės, drumzlinas.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į skirtingo skardumo priebalsių rašybos variantus: kniūbsčias – kniūpsčias, stabtelėti – staptelėti, švogžti – švogšti ir t. t. Dažniausiai tai garsažodinės prigimties žodžiai.

VEIKSMAŽODŽIŲ KAMIENŲ RAŠYMAS

1. Pagrindiniai veiksmažodžių kamienai (bendratis, esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo), turintys istoriškai pakitusių priebalsių, rašomi taip, kaip tariami: risti – rita – rito, pūsti – pučia – pūtė, besti – beda – bedė, skleisti – skleidžia – skleidė, gelsti – gelsta – gelto, rausti – rausta – raudo, drumsti – drumsčia – drumstė, krykšti – krykščia – krykštė.

P a s t a b a. Veiksmažodžių pagrindinių kamienų rašymą galima pasitikrinti žodynuose, kur pateikiami arba visi, arba sutrumpinti žodžiai: risti, rita, rito; gelsti, -sta, -to.

2. Priebalsiai z, ž, dėl istorinių pakitimų atsidūrę prieš t, rašomi taip, kaip rodo nepakitusios formos: irzta – irzo, lūžta – lūžo, griozti – griozdžia – griozdė, grimzti – grimzta – grimzdo.

P a s t a b a. Kai kyla abejonė, kurią priebalsę bendratyje ar esamajame laike rašyti, reikia imti būtąjį kartinį laiką: jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra t arba d, bendratyje ir esamajame laike rašome s; jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra z arba ž, šias priebalses rašome ir kitose formose: vysti – vysta – vyto, rausti – rausta – raudo, bet: irzti – irzta – irzo, lūžti – lūžta – lūžo.

3. Šaknies gale prieš balses rašomos priebalsių samplaikos sk, šk, zg, žg, prieš priebalses – ks, kš, gz, gž: dreskia – drėksti, brėško – brėkšta, mezga – megzti, džeržgia – džergžti. Taip rašomi ir žodžiai, kurie sudaryti iš veiksmažodžių: mezginys, bet megztinis.

Samplaikas ks, kš prieš balses turi tik tie veiksmažodžiai, kurie sudaryti iš ištiktukų: blyksėti, girkšėti.

P a s t a b a. Norint pasitikrinti, ar prieš priebalsę rašyti skardžiųjų ar dusliųjų priebalsių samplaiką, žodį reikia pakeisti taip, kad samplaika atsidurtų prieš balsę: drėksti, nes dreskia; megzti, nes mezga.

4. Bendraties kamieno priebalsiai s, z būsimajame laike susilieja su priesaga -s-, todėl rašoma s, o š, ž supanašėja su priesaga -s- , todėl rašome š: vesiu, vesi, ves (ves-ti), megsiu, megsi, megs (megz-ti), nešiu, neši, neš (neš-ti), vešiu, veši, veš (vež-ti).

P a s t a b a. Kiti būsimojo laiko priebalsiai rašomi taip, kaip rodo bendraties kamienas: dirbsiu (dirbti), lipsiu (lipti), bėgsiu (bėgti), lėksiu (lėkti).

5. Bendraties kamieno priebalsiai k, g liepiamojoje nuosakoje susilieja su priesaga -k- ir išnyksta, rašoma tik k: lauk, laukime, laukite (lauk-ti – lauk + k – lauk); bėk, bėkime, bėkite (bėg-ti – bėg + k – bėk).

Priebalsių, kaip ir balsių, rašyba labai glaudžiai susijusi su tarimu.

Asimiliacija – vieno garso supanašėjimas su kitu.

Kai susiduria dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių poros, dažniausiai tariama taisyklingai: degtukas, varžtas, stabtelėti, žingsnis, srėbk, klysdavo, lipdyti, lyžtelėti. Bet žodžius anksčiau, pėsčias, vabzdžiai, pavyzdžiai linkstama tarti taip, kaip jie parašyti – su s, z, o ne su š, ž.

1. Tariant žodį duslieji priebalsiai k, p, t, s, š prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž suskardėja: apdaras tariame abdaras, atgarsis – adgarsis, sukdamas – sugdamas, kasdamas – kazdamas, išgirsti – ižgirsti.

2. Tariant žodį skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž prieš dusliuosius k, p, t, s, š suduslėja: dirbti tariame dirpti, medkirtys – metkirtys, sirgti – sirkti, zyzti – zysti, vežti – vešti.

3. Tariant žodį priebalsis s prieš č virsta š: mokesčiai tariame mokeščiai, mesčiau – meščiau, pėsčias – pėščias.

4. Tariant žodį priebalsis z prieš dž virsta ž: vabzdžiai tariame vabždžiai, pavyzdžiai – pavyždžiai.

Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius du susidūrę priebalsiai (vienodi arba ne) susilieja, ir girdimas vienas ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti.

1. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų reikšminių žodžio dalių priebalsius: per-rašyti, iš-šokti.

2. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius: švarraštis, aplinkkelis, pusseserė.

3. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) susilieja į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š: vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

4. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) susilieja į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k: bėg-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].

Priedėlis – derinamasis pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu. Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ar po jo.

1. Neišplėstas arba išplėstas priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais arba brūkšniais.

Mes, mokiniai, turime atkakliai mokytis.

Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų.

Petras Gylys – Juozo sūnus – gerai baigė aštuonias klases.

Geriausias sportininkas buvo Giedrius Rumbutis – mano bendraklasis.

2. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis neskiriamas.

Rašytoja Žemaitė yra visiems žinoma.

Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink namą augančius medelius.

3. Išplėstas priedėlis arba du ar daugiau neišplėstų priedėlių, einančių prieš įvardžiu išreikštą pažymimąjį žodį, atskiriami kableliu.

Nagingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio.

Stipruolis, vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik giriamas.

4. Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais.

Fonetiką, arba garsų mokslą, reikia gerai mokėti.

Mūsų mokiniai, ypač aštuntokai, yra geri slidininkai.

Abu Keduliai, o ypač senis, su įtaringu nepasitenkinimu žiūri į Balsius.

Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

PASTABA. Išskiriame jungiamuoju žodžiu einantį įterpinį.

Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.

Priedėlis – derinamasis pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.

Priedėliu visada pasakomas to paties daikto kitas pavadinimas. Pavyzdžiui, sakinyje Olimpiadoje jis, Ramūnas, buvo nepralenkiamas! žodžiai jis ir Ramūnas žymi tą patį asmenį. Vienas jų – jis – yra pažymimasis žodis, kitas – Ramūnas – priedėlis. Dažniausiai priedėlis derinamas su pažymimuoju žodžiu ir gimine, ir skaičiumi (dėdė Adomas, dėdės Adomo, dėdę Adomą), tačiau toks derinimas ne visada yra būtinas.

Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ir po jo: Mano mokytoja Viltautė buvo puikus žmogus. Viltautė, mano mokytoja, buvo puikus žmogus. Apie priedėlio skyrybą skaitykite „Žinyno“ straipsnį „Priedėlio skyryba. Privalomosios taisyklės“.

SEMANTINIAI PRIEDĖLIO POŽYMIAI

Semantiniu atžvilgiu priedėliai gali būti gana įvairūs. Palyginti dažnai priedėliai gali turėti apibendrinamąją reikšmę. Jais dažniausiai pasakomi šie pavadinimai:

1. Amatas, profesija, pareigos, karinis laipsnis, titulas (darbininkas, -ė, rašytojas, -a, mokytojas, -a, ūkininkas, -ė, kalvis, docentas, -ė, leitenantas): Į kiemą įjojo Šalteikių Šmitas – kaimo seniūnas... (P. Cvir.)

2. Giminystės ar kitokie santykiai, tautybė, kilmė, kaimynystė (brolis, sesuo, dėdė, tėvas, motina, draugas, kaimynas): Prie lovos galo, nusisukusi į sieną stovi duktė Marė. (I. Simon.) Jurgio brolį Petrą mes pažinojome visi. (J. Balt.) Adelės tėvas senis Vaitiekus jau daug metų skolose kaip raiste iki kaklo sėdi. (J. Balt.) Senis Dirda kikena piktu, gergžliu juoku. (J. Balt.) Motina Karalienė prisėda dar arčiau. (I. Simon.) Atėjo kaimynas Tekonis. (J. Balt.)

3. Socialinė padėtis, luomas, amžius ir kt. (samdinys, -ė, bernas, merga, verslininkas, -ė, padauža, veltėdis, -ė): Net bernas Jonas nusišypsojo. (J. Balt.) Prie krosnies šuravo samdinė Ona. (J. Balt.) Čia Akvilia, Poderio piemenė, supranti. (J. Balt.)

4. Įvairių mitologinių būtybių ir reiškinių pavadinimai (ragana, laumė, dievas, deivė, undinė): Ugnies dievas Prometėjas atnešė ugnį žmonėms.

5. Gyvulių ir paukščių pavadinimai (šuo, katė, karvė, arklys): Bobulei jau rodosi, kad gal su Šarke, pieningiausia karve, kažkas atsitiko. (V. Krėv.)

Visi šie priedėliai dažniausiai paaiškina kokį nors tikrinį daiktavardį. Todėl šiuo atveju nesunku atskirti, kur priedėlis, kur pažymimasis žodis: bendrinis daiktavardis paprastai būna priedėlis, o tikrinis – pažymimasis žodis.

6. Priedėlis gali būti reiškiamas daiktavardžiais žmogus, asmuo, vyras, moteris, mergaitė ir kt., kurie turi ne konkrečią, o daugiau apibendrinamąją reikšmę. Šis priedėlis paprastai eina po pažymimojo žodžio ir visada turi priklausomų žodžių (būdvardžių, įvardžių ir kt.): Taip ir nebeliko Jono, paties geriausio man žmogaus kaime. (J. Balt.) Kristupo mama, vidutinio amžiaus moteris, pjausto morkas ir svogūnėlius. (J. Dov.) Kitą sykį buvo brolis ir jo sesuo Sigutė, labai graži mergaitė.

Priešdėlio ir šaknies sandūroje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai, pvz.: paakys, paąžuolis, pailgas, paorėti, paupys, prairas, priėmėja, priimti, prieauglis, proanūkiai, sąauga.

Tas pat pasakytina ir apie dviejų priešdėlių ar sangrąžos dalelės -si- ir šaknies sandūros balsius, pvz.: neįeinamas, neišmanėlis, neūžauga, neapsakomas; apsiimti, pasiilgti, apsiavė, išsiugdė, prisiuogavo.

Kuriais ne kuriais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena balsė, pvz.: nesti (< ne + esti), nėra (< ne + yra), nebėra (< nebe + yra), tebėra (< tebe + yra), tėra (< te+ yra), tebesu (< tebe + esu), nėjo (< ne + ėjo), neina (< ne + eina), nebeina (< nebe + eina), besąs (< be+ esąs).

Susidūrusios priešdėlių ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis, pvz.: apdėjo, apgaulė; atgauti, atbusti; perregimas, perrinkti; išbėgo, išdidus, išsiblaškęs, išspaudos, iššlavos, išzvimbė; užpuolė, užstatė, užšalo, užžėrė.

1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė.

2. Priešdėlis san- rašomas prieš d, t, g, k ir kartais č: sandėlis, santaika, sangrąža, sankaba, sančiaupa.

3. Priešdėlis sam- rašomas prieš b, p: sambūris, sambrėškis, samplaika, samprotauti.

4. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įbėgti, įdukra, įgalioti, įkalnė, įlanka, įmesti, įnamys, įpėdinis, įprotis, įrūgti, įtaka, įvadas, įžanga. Į- sudaro priešdėlį ir tada, kai yra tos pačios šaknies žodžių be šio priešdėlio arba su kitais priešdėliais: įdomus (plg. domėtis), įkandin (plg. kanda, kandis), įkypas (plg. kypti), įmonė (plg. išmonė), įstrižas (plg. pastrižas) ir kt.

Pastaba. Kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis, lietuviškuose žodžiuose rašome y, tarptautiniuose – i: yda, yla, ypač, yra (būti), yra (irti); idėja, imigrantas.

5. Su priešdėliais in-, im- rašoma:

a) keletas daiktavardžių, kurių priešdėlių reikšmė išblukusi: indas, indauja, indėlis, intarpas, inkilas, intakas, inkaras; imbradas, imbuvys, impilas;

b) tarptautiniai žodžiai: infekcija, infiksas, inhaliacija, injekcija, inkubacija, inscenizacija, indukcija, intonacija, inversija; importas, impresionistas, impulsas.

6. Su priešdėliu api- rašomi:

a) veiksmažodžiai, kurių šaknis prasideda priebalsėmis b, p, f: apiberti, apibrėžti; apipilti, apipelyti; apiforminti;

b) iš šių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai, kai priešdėlis nekirčiuotas: apibėrimas, apibrėžtis, apibrėžtumas, apibraižymas, apipelijimas; apiforminimas.

7. Su priešdėliu apy- rašomi:

a) būdvardžiai: apyaukštis, apybaltis, apygražis, apyilgis, apyjuodis, apyžilis, apykurtis;

b) daiktavardžiai, tarp jų ir veiksmažodiniai, kai priešdėlis yra kirčiuotas, pvz.: apyaušris, apybraiža, apykaita, apynamė, apyrankė, apysmėlis, apytamsa, apytaka, apykaklė, apynasris, apyvaras.

PRIEVEIKSMIŲ KILMĖ

Pagal kilmę prieveiksmiai yra daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, įvardiniai, prieveiksminiai ir mišrios darybos.

Daugiausia būdvardinių prieveiksmių daroma su priesaga -(i)ai: geras – gerai, skanus – skaniai.

Prieveiksmių su priesaga -(i)ai daroma ir iš dalyvių: padūkęs – padūkusiai, deramas – deramai.

Prieveiksmiai su priesaga -yn dažniausiai daromi iš dviskiemenių kokybinių būdvardžių: plonas – plonyn, kartus – kartyn.

Yra ir tokių būdvardinių prieveiksmių, kurie neturi aiškios priesagos ir primena tam tikrus linksnius (ypač įnagininką): gyvenam geruoju, žiūri baltom.

Daiktavardiniai prieveiksmiai yra panašūs į daiktavardžius, bet skiriasi nuo jų bent viena šių ypatybių:

a) neturi galūnės: daugel, vakar;

b) senoviniu, dabar neįprastu žodžio baigmeniu: galop, rudeniop, namie, šalin (-op, -ie, -in – senovinės vietininkų galūnės);

c) daiktavardžiui nebūdingu kamienu: kūlvartom, pagaugais, strimgalviais;

d) platesne, bendresne reikšme: sėskis greta, stovi šalia, susėdome priešais.

Be to, daiktavardinis prieveiksmis negali turėti pažyminio.

Skaitvardiniai prieveiksmiai primena skaitvardžių vietininką ir dauginius skaitvardžius, bet nederinami su daiktavardžiais: dveja tiek, keturiese.

Įvardiniai prieveiksmiai ne paaiškina, o tik bendrais bruožais nusako veiksmažodį ar būdvardį, pavaduoja gretimų sakinių žodžius. Tikslesnė įvardinių prieveiksmių reikšmė dažniausiai ryškėja tik iš ankstesnių sakinių: šitaip, ten, tada, kaip, taip, šitiek, tiek, kur, kiek, visaip, niekaip, niekur, kažin kaip, kažkada, kai kada, kai kur, kur ne kur, kaip nors, kur nors.

Nemažai yra ir mišrios darybos prieveiksmių, padarytų iš dviejų skirtingų kalbos dalių: pernakt, kitąsyk, tąsyk, trečiąkart, trissyk, penkissyk. Tokie sudurtiniai prieveiksmiai rašomi vienu žodžiu, bet išlaiko pirmuoju dėmeniu einančio žodžio galūnę. Prie mišrios darybos prieveiksmių priklauso ir sudėtiniai prieveiksmiai, susidedantys iš prielinksnių ir atskirai nevartojamų, panašių į daiktavardžius žodžių: iš mažens, iš paniūrų, iš tolo, be galo.

PRIEVEIKSMIŲ LAIPSNIAVIMAS

Kai kurie prieveiksmiai, kaip ir būdvardžiai, gali būti laipsniuojami.

Nelyginamasis laipsnis: greitai, puikiai, daug.

Aukštesnysis laipsnis: greičiau, puikiau, daugiau.

Aukščiausiasis laipsnis: greičiausiai, puikiausiai, daugiausiai (daugiausia).

PRIEVEIKSMIŲ DARYBA

Prieveiksmiai daromi:

SU PRIESAGOMIS:

-(i)ai: gerai, išdidžiai, ramiai, smalsiai, tinkamai, vykusiai...

-yn: retyn, tamsyn, gilyn, žemyn...

-ada: tada, kitada, visada, niekada...

-aip: taip, kitaip, visaip, šitaip...

-ur: niekur, svetur, kitur, visur...

-ui: aplinkui, pasroviui, pavėjui...

IŠ DABARTINIŲ IR SENŲJŲ LINKSNIŲ FORMŲ: truputį, greta, gražiuoju, laukan, vidun, dviese, trise...

IŠ SUPRIEVEIKSMĖJUSIŲ LINKSNIŲ SU PRIELINKSNIAIS: be galo, iš karto, po senovei, iš tikrųjų...

SUTRUMPĖJUS BENT VIENAM IŠ PRIEVEIKSMĮ SUDARANČIŲ DĖMENŲ: šįkart, iškart, išties, šįvakart, tąsyk, pernakt, trečiąsyk, penkissyk...

PRIEVEIKSMIŲ REIKŠMĖ

Prieveiksmis yra savarankiška nekaitoma kalbos dalis, paaiškinanti veiksmažodį, būdvardį ar kitą prieveiksmį. Prieveiksmis reiškia veiksmo aplinkybę arba ypatybės ypatybę. Žodis prieveiksmis sudarytas iš dviejų žodžių: prie ir veiksmas.

Prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kada? kur? kiek? keliese? kodėl? Ir patys prieveiksmių klausimai yra prieveiksmiai.

Dažniausiai prieveiksmiai aiškina asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias veiksmažodžių formas (šauniai pasidarbavo, narsiai kovodami), bet gali aiškinti ir būdvardžius (labai skanus, tamsiai žalias), kitus prieveiksmius (labai gerai, visai arti), kai kuriuos daiktavardžius (pernai metais, visai vyras).

Sakiniuose prieveiksmiai eina įvairiomis aplinkybėmis.

PRIEVEIKSMIŲ SKYRIAI

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į šiuos skyrius:

Būdo (kaip? kokiu būdu?): tiesiai, aiškiai, palengva, staiga, įstrižai, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip, visiškai...

Kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese?): daug, trissyk, gana, dviese, keliese, užtektinai, tiek, šiek tiek...

Vietos (kur? iš kur?): toli, kairėn, netoliese, iš tolo, kur ne kur, namie, pasroviui, pakeliui, pavėjui, ten, visur...

Laiko (kada? kuomet? kuriuo laiku? nuo kada? iki kada? kelintą kartą? kaip dažnai?): anuomet, anąkart, kasdien, iš mažens, kada ne kada, niekada, tada, visada, neilgam, nuolat, kada ne kada, nuo seno...

Priežasties ir tikslo (kodėl? dėl kurios priežasties? kuriuo tikslu?): dėl ko, kažkodėl, tyčia, todėl, užtat, tyčiom, kažin kodėl...

Yra ir tokių prieveiksmių, kuriems visai tinkamų klausimų nėra. Jie rodo veiksmo vietos, būdo ar laiko kitimą, ėjimą kuria nors linkme ir todėl vadinami linkmės prieveiksmiais: artyn, tolyn, rudeniop, žemyn, vakarop, galop...

Problema (gr. problema – uždavinys, užduotis) – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Literatūrinės išmonės kūriniuose keliami svarbiausieji gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, drąsos ir bailumo, atsakomybės už draugus, už Visatą klausimai (pvz., Jono Biliūno alegoriniame apsakyme „Laimės žiburys“ iškyla idealo problema: kokius idealus verta pasirinkti, siekiant laimės?).

Prologas (gr. prologos iš pro – prieš + logos – žodis) – įžanginė epinio arba draminio literatūros kūrinio dalis, kurioje atskleidžiami įvykiai iki veiksmo pradžios; įžanga.

Psichologinė literatūra – įvairių žanrų tekstai, kuriems būdingas veikėjų vidaus pasaulio (jausmų, minčių) vaizdavimas. Tokiame kūrinyje svarbiausia ne įvykis, o kaip į tą įvykį reaguoja veikėjas, kokį pėdsaką palieka tas įvykis jo jausmų ir minčių pasaulyje.

Publicistinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai mokslinio ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jo vartojimo sritis – periodinė spauda, radijas, televizija, informacinės technologijos, t. y. žiniasklaida. Būdingas publicistinio stiliaus turinys – visuomenei aktualios (politikos, ekonomikos, dorovės, kultūros, sporto) temos, autoriaus požiūrio išsakymas. Pagrindinės šio stiliaus funkcijos – pranešimo ir poveikio (informuoti, pateikti faktus, išsakyti savo požiūrį, daryti įtaką, veikti). Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas, o dalykiškumas, tikslumas, glaustumas dera su vaizdingumu, emocingumu.

Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, reiškianti veiksmo aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo atliekamo kito veiksmo. Tas kitas veiksmas yra šalutinis ir sudaro foną pagrindiniam: Smagiai žingsniuodami, pasiekėme stovyklavietę. Šėlo, aikštijosi žiemos audra, draskydama, šiaušindama sodžiaus trobesių šiaudais dengtus stogus (LzP).

Pusdalyvis turi veiksmažodžio, būdvardžio ir prieveiksmio ypatybių.

PUSDALYVIO VEIKSMAŽODINĖS YPATYBĖS

Turi veiksmažodinį kamieną (padaryti iš veiksmažodžių bendraties): bėgdamas, bėgdama (bėgti); skrisdamas, skrisdama (skristi); kovodamas, kovodama (kovoti).

Žymi veiksmą: Bėgdamas nuo kalniuko, suklupau. Pilies gynėjas, kovodamas su kryžiuočiais, buvo sunkiai sužeistas.

Gali būti sangrąžiniai: nešdamiesi, nusiprausdamas, kalbėdamiesi.

Pusdalyviai, kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos, valdo tuos pačius linksnius: naršydami internete (naršo internete), neužrašydama klausimo (neužrašiau klausimo), laistydama daržus (laisto daržus).

Prie pusdalyvių šliejami prieveiksmiai: greitai bėgdamas, aukštai skrisdamas, narsiai kovodamas.

PUSDALYVIO BŪDVARDINĖS YPATYBĖS

Kaitomi giminėmis: prisimindamas, prisimindama, sugrįždamas, sugrįždama.

Kaitomi skaičiais: prisimindamas, prisimindami, skaitydama, skaitydamos.

Derinami su daiktavardžiais ir įvardžiais: Berniukas žiūrėjo nemirksėdamas. Valtis, plaukdama tolyn, po truputį mažėjo, kol visai išnyko mums iš akių.

PUSDALYVIO PRIEVEIKSMINĖ YPATYBĖ

Reiškia veiksmo aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo kito veiksmo: Moterys dainuodamos grėbė šieną. (Kaip grėbė? – dainuodamos.) Vaikas neatsigręždamas dūmė tolyn. (Kaip dūmė? – neatsigręždamas.)

PUSDALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Pusdalyviai daromi iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -dam- ir galūnes -as, -a, -i, -os (įsidėmėkime pusdalyvių priesagą -dam-): matydamas, matydama, matydami, matydamos.

Tariant pusdalyvių šaknies galo duslieji priebalsiai prieš priesagos skardųjį d suskardėja, bet rašomi pagal giminiškus žodžius: įkvėpdamas, -a, nes įkvepia; krisdamas, -a, nes kristi; piešdamas, -a, nes piešia; sėsdamas, -a, nes sėsti.