Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties visais atvejais gali būti stilistiškai rašomas brūkšnys; taip pat gali nebūti jokio skyrybos ženklo.

Meilė – tikroji širdies būtis.

Meilė tikroji širdies būtis.

PASTABA. Veiksnys nuo tarinio negali būti atskirtas kableliu.

Peržiūrėta: 2559
Buitinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Jo vartojimo sritis – asmeninė (neoficialioji) komunikacija (kalba šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų žmonių laiškai). Vartojimo sritis lemia turinį: tai dažniausiai nesudėtingi pasakojimai apie asmeninio pobūdžio dalykus. Svarbiausia buitinio stiliaus funkcija yra komunikatyvinė, bendravimo forma – dialogas, kalba paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas ekspresyvumas, natūralumas, vaizdingumas.
Peržiūrėta: 2165
Charakteris (gr. charakter – bruožas, ypatybė) – šiuo tarptautiniu žodžiu nusakomas asmens būdas – tam tikros pastovios asmens elgesio, jo santykių su kitais žmonėmis savybės, požiūris į save, savo veiklą (pvz.: darbštus – tingus, drąsus – bailus, geras – piktas, geraširdis – žiaurus, kuklus – pagyrūnas...).
Peržiūrėta: 961
Charakteristika – žmogaus (arba literatūros kūrinio veikėjo) skiriamųjų savybių, pranašumų, trūkumų nusakymas, apibūdinimas.
Peržiūrėta: 1907

Gi

Dalelytė gi su vienskiemeniais nekaitomais žodžiais rašoma kartu, pvz.: argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi, nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi..., o su kaitomais vienskiemeniais, daugiaskiemeniais ir žodžių samplaikomis – atskirai, pvz.: kas gi, ko gi, ką gi, dėl to gi, kuris gi, visi gi, sakau gi, kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi, užtai gi, užtat gi, vis tiek gi, kur nors gi, kaip nors gi, vien tik gi...

Išimtys: kadangi, nejaugi, taipogi.

Vis

Dalelytė vis visada rašoma atskirai, pvz.: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto...

Įsidėmėti! Tik su dalelyte gi ji rašoma kartu: visgi (taikoma dalelytės gi rašybos taisyklė).

Per

Dalelytė per visada rašoma atskirai nuo kitų žodžių, pvz.: per platus, per didelis, per anksti, per aukštai, ne per seniausiai... Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per daug, pvz.: per daug kalba, per daug vandens, per daug storas, per daug plačiai...

Įsidėmėti! Vienu žodžiu rašomas prieveiksmis pernelyg, nepernelyg.

Bet, kai, kaži(n), nors

Dalelytės bet, kai, kaži(n), nors, sudarančios samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašomos atskirai nuo įvardžio ar prieveiksmio, pvz.: bet kas, bet koks, bet kuris, kai kas, kai koks, kai kuris, kaži(n) kas, kaži(n) koks, kaži(n) kuris, kas nors, koks nors, kuris nors; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kur, kai kada, kai kiek, kai kur, kaži(n) kada, kaži(n) kaip, kaži(n) kiek, kaži(n) kur, kada nors, kiek nors, kur nors...

Ne

Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, būdvardžiais, veiksmažodžiais, jų formomis ir būdvardiniais prieveiksmiais, kai šiems žodžiams suteikia priešingą ar kitą reikšmę, pvz.: darbas – nedarbas, sąmonė – nesąmonė, tvarka – netvarka; rašo – nerašo, linksmas – nelinksmas, greitas – negreitas, skaito – neskaito, girdėjęs – negirdėjęs, skaitomas – neskaitomas, gražiai – negražiai, naujas – nenaujas.

Kai suteikia kitą reikšmę, neiginys ne kartu rašomas su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais, pvz.: koks – nekoks (prastas), savas – nesavas (keistas), kaip – nekaip (prastai).

Su daiktavardžiais, būdvardžiais, veiksmažodžiais, jų formomis ir būdvardiniais prieveiksmiais neiginys ne rašomas atskirai, kai išsakomas prieštaravimas arba lyginimas, pvz.: Rašiau ne mėlynu, bet juodu rašalu. Salomėja Nėris mokytojavo ne Šiauliuose, o Panevėžyje. Diktantą rašyk ne greitai, o atidžiai. Parašykite ne daugiau kaip tris puslapius. Jis ne greičiausiai išsprendė.

Dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo įvardžių ir skaitvardžių, pvz.: ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks, ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne pirmas.

Dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo įvardinių, skaitvardinių, sudurtinių, sudėtinių, kai kurių daiktavardinių ir neaiškios kilmės prieveiksmių, pvz.: ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne kitur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia, ne dviese, ne trise, ne vienaip, ne antraip, ne laiku, ne namie, ne namo, ne vakar, ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne veltui, ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne pakeliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt, ne dukart, ne bet kaip, ne iš lėto, ne be reikalo, ne per daug...

Įsidėmėti! Kartu rašomi prieveiksmiai nedaug, nearti, netoli, netoliese.

Neigiamosios dalelytės rašomos atskirai nuo prielinksnių ir kitų dalelyčių, pvz.: ne prie lango, ne pas auklėtoją, ne dėl tavęs, ne tik, ne vien...

Sudėtinių įvardžių ir prieveiksmių viduje tarp dviejų vienodų žodžių esanti dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo tų žodžių, pvz.: kas ne kas, koks ne koks, kuris ne kuris, kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos.

Nebe

Dalelytė nebe su kitais žodžiais rašoma panašiai kaip ne:

- kartu su veiksmažodžiais, jų formomis, būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais, pvz.: nebešneka, nebegalėdamas, nebesuprantamas, negeras, nebegerai, nejauku, netoli;

- atskirai nuo daiktavardžių, įvardžių, skaitvardžių ir nuo kitų prieveiksmių, nuo kurių atskirai rašomas neiginys ne, pvz.: nebe poilsis (rūpi), nebe laikas (miegoti), nebe vienas, nebe visur, nebe taip...;

- atskirai nuo visų žodžių, kai pasakomas prieštaravimas, pvz.: Nebe skaito, o rašo. Dangus nebe mėlynas, o pilkas.

Nė, nei

Dalelytės , nei rašomos atskirai nuo kitų žodžių, pvz.: Nė nemanė ten eiti. Nė šalčio nebijo. Nė vienas lapelis nejudėjo. Nei šviečia, nei šildo. Nebuvo nei saulės, nei vėjo.

Peržiūrėta: 166552

Dalelytės – nekaitomoji nesavarankiškoji kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų reikšmės atspalvių. Dalelytės – nesavarankiški žodžiai: jos sakinyje neina sakinio dalimi.

Pagal r e i k š m ę dalelytės gali būti skirstomos į skyrius:

Klausiamosios ir abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose.

Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei. Jomis neigiame ir atskiras sąvokas, ir viso sakinio turinį.

Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi. Jomis tvirtinama pasakytoji mintis.

Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt. Jos ne tik pabrėžia, bet ir patikslina, išskiria, lygina.

Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, veik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik ir kt. Šios dalelytės ne tik tikslina, bet ir pabrėžia.

Išskiriamosios dalelytės: bent, ypač, ir, nebent, net, nors, tiktai, vien ir kt.

Parodomosios dalelytės: ana, antai, aure, štai, šitai, šit, va.

Lyginamosios dalelytės: lyg, tarsi, tartum, tarytum ir kt.

Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios – te, tegu, tegul, kad, o skatinamosios – še, te. Geidžiamosios dalelytės reiškia kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui, norą, pageidavimą. Skatinamosios dalelytės paprastai lydi liepiamosios nuosakos formas arba jas net atstoja.

Peržiūrėta: 3884

Dalykiniam stiliui priskiriamas mokslinis stilius, administracinis stilius ir kai kurie publicistinio stiliaus žanrai.

Dalykinių tekstų yra daug, mes juos dažniausiai rašome, kai turime informuoti, pranešti, aprašyti (pildome anketas, rašome biografiją, charakteristiką, įgaliojimą, pasiaiškinimą, referatą, kuriame anotaciją, recenziją, instrukciją, skelbimą, straipsnį, atpasakojame įvykį) arba kai reikia paprašyti, ką nors įtikinti, paveikti (rašome prašymą, gyvenimo aprašymą, rekomendaciją, motyvacinį laišką). Dalykiniai tekstai dažnai yra vieši, todėl jiems nebūdingos emocijos.

Daugelio dalykinių tekstų struktūra yra labai griežta, nustatyta iš anksto, todėl jos nereikia kurti, o reikia tiesiog žinoti. Dirbant kompiuteriu patogu pasinaudoti tekstų rengyklės šablonais, pagal kuriuos paprasta parašyti daugelį dalykinių raštų. Kai kurių dalykinių tekstų šablonų, pavyzdžiui, instrukcijos, rasite ir šios mokomosios svetainės „Kuriu“ veikloje.

Peržiūrėta: 3277

Dalyvis – linksniuojamoji veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių.

Dalyvių veiksmažodinės ypatybės

Turi veiksmažodinį kamieną: krentąs, krentanti, krentamas (krenta); kritęs, kritusi (krito).

Žymi veiksmą: Pagalvojęs ir pakėlęs ranką (ką jis veikęs?).

Yra veikiamosios ir neveikiamosios rūšies: važiavęs – važiuotas.

Turi laikus: matąs, matęs, matydavęs, matysiąs; matomas, matytas...

Gali būti sangrąžiniai: gėrėjęsis, pasigėrėjęs.

Dalyviai, kaip ir asmenuojamosios formos, valdo tuos pačius linksnius: nešioja lėles – nešiojanti lėles, klausė tėvų – klausęs tėvų.

Prie dalyvių, kaip ir prie asmenuojamųjų formų, šliejasi prieveiksmiai: ateis rytoj – ateisiąs rytoj, kopia aukščiau – kopiąs aukščiau.

Sakinyje gali eiti tariniu: Gyvenęs kartą karalius.

Dalyvių būdvardinės ypatybės

Reiškia daikto ypatybę: šviečiantis langas (koks langas?), pasakyti žodžiai (kokie žodžiai?).

Kaitomi giminėmis: matąs – matanti, skridęs – skridusi, bėgsiąs – bėgsianti.

Kaitomi skaičiais: matęs – matę, mačiusi – mačiusios.

Linksniuojami: matąs, mačiusio, mačiusiam, mačiusį...

Gali būti įvardžiuotiniai: matantysis, mačiusioji.

Derinami su daiktavardžiais ir įvardžiais: plaukianti valtis, degančiame lauže, visiems girdėjusiems.

Sakinyje gali eiti pažyminiu: Nepastebėjau nukritusio žiedo.

Peržiūrėta: 16893

Deminutyvas (lot. deminutivumdeminuo – sumažinu) – mažybinės ar maloninės reikšmės piesagos vedinys.

Tekste deminutyvai kuria švelnumo, mažumo, malonumo įspūdį.

Pušyje genelis pokši.

Pušys moko genį tykiai,

žemę supdamos kaip lopšį:

– Jurga miega. Netrukdyk jai.

Justinas Marcinkevičius. Jurga

Peržiūrėta: 1812
Detektyvinė literatūra – prozos kūriniai, vaizduojantys sunkaus nusikaltimo, kurį dažniausiai tiria privatus seklys, išaiškinimą.
Peržiūrėta: 807

Didaktika (gr. didaktikos – pamokomas): 1. pedagogikos šaka, tirianti mokymą ir lavinimą (mokymo tikslus, turinį, organizavimą, metodus, principus); 2. moralizavimas, pamokymai.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – didaktinis kūrinys. Kūrinyje dažnai tiesiogiai pamokoma, kaip reikia elgtis:

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas* pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Kartais pamokymai išreiškiami apibenrintai primenant taupumą:

Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,

O kožna* diena daug kąsnių nor pasisotint.

* Glūpas (svet. ntk.) – kvailas, paikas.

* Kožnas (svet. ntk.) – kiekvienas.

Peržiūrėta: 574
Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, pastebėjimai, išgyvenimai. Jame atsispindi visuomeniniai įvykiai, šeimos, asmeninis gyvenimas, rašančiojo dvasinė istorija. Tai žanras, pagrįstas tikrais faktais. Taip pat gali būti kuriami ir literatūriniai dienoraščiai: jie, skirtingai nuo tikrų dienoraščių, paremti literatūrine išmone.
Peržiūrėta: 3395

Diskusija (lot. discussio – tyrimas, nagrinėjimas) – kurio nors klausimo, problemos viešas aptarimas, svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 463

Diskutuodami:

• būname pagarbūs kitų nomonei, nenusiteikiame priešiškai;

• stengiamės išlaikyti rimtį, kalbame tik tada, kai mums suteikia žodį;

• jeigu norime paprašyti kalbėti ar klausti be eilės, duodame ženklą vadovui (pakeliame ranką ir kantriai laukiame);

• atidžiai klausomės kitų dalyvių, svarbesnes mintis užsirašome, kad jų neiškraipytume;

• neprieštaraujame patys sau;

• nenukrypstame nuo temos, nesileidžiame į ilgus samprotavimus, nuosekliai išlaikome prieš mus kalbėjusiojo minties liniją (kad nebūtų taip: vienas kalba apie batus, kitas – apie ratus);

• remiamės tik tuo, ką patys gerai žinome ir kuo patys nedvejodami tikime;

• nebūname kategoriški, stengiamės ne reikalauti, o patys pateikti kuo daugiau naudingų siūlymų;

• neperšame savo nuomonės, bet ją pagrindžiame.

(Regina Koženiauskienė. Diskutuoju dalykiškai // Bronius Dobrovolskis, Regina Koženiauskienė, Danguolė Mikulėnienė. Lietuvių kalba 9 klasei. Kaunas: Šviesa, p.170)

Peržiūrėta: 904
Polemika – tai ginčas argumentuojant. Poleminė tema – tai tokia tema, į kurią arba negali būti vienareikšmiško atsakymo, arba tuo klausimu yra priešingų nuomonių. Rašant poleminį (diskusinį) straipsnį, reikia įtikinti savo nuomonės teisingumu, pateikti įrodymų ir prieš, t. y. argumentuoti.
Peržiūrėta: 2026
Dokumentika – dokumentiniai kino filmai. Juose siekiama tikroviškai vaizduoti autentiškus įvykius ir faktus.
Peržiūrėta: 478

1. Drama – viena iš trijų literatūros rūšių (šalia epikos ir lyrikos). Draminiuose kūriniuose vaizduojami įvykiai ar reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus), jie skirti vaidinti.

2. Drama – vienas pagrindinių dramos (kaip literatūros rūšies) žanrų (šalia tragedijos ir komedijos). Tai rimto, bet ne tragiško konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, žmonių konfliktus, nesutarimus; veiksmo situacija aiškėja iš personažų kalbų.

3. Drama – individą ar kolektyvą ištinkanti skaudi nelaimė, sukrečiantis įvykis, esminis konfliktas.

Peržiūrėta: 565
Draminė poema turi epikos ir dramos elementų (Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“).
Peržiūrėta: 469

Eilėraščio analizė skiriasi nuo prozos ir dramos kūrinių analizės. Kadangi eilėraštyje nėra išplėtotos fabulos nė veikėjų charakterių, tai bandymai ieškoti šių komponentų kūrinyje ir juos analizuoti neatitiktų lyrinio kūrinio esmės, jo struktūros savitumo, specifikos. Analizuojant eilėraštį vaizduojamasis plastinis pasaulis aptariamas tiek, kiek jis padeda išreikšti lyrinio „aš“ subjektyvumą, jo emocijas, nuotaikas, mintis, žodžiu, tai, kas vadinama lyriniu išgyvenimu. Detalizuojant šią tezę pasakytina, kad turėtų būti apžvelgiami ar plačiau interpretuojami šie kūrinio struktūros klodai ir komponentai:

1. Turinys (tema, motyvai, problema, idėjinis emocinis įprasminimas).

2. Lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas), jo reiškimosi formos (kalba savo, kito žmogaus, žmonių grupės, suasmeninto gamtos, kosmoso kūno, daikto vardu ir pan.).

3. Poetinis išgyvenimas, jo pobūdis, raida – lyrinis vyksmas, minties ir jausmo kelias (stiprėjantis ryžtas, didėjantis džiaugsmas ar sielvartas, gilėjantis liūdesys, prieštaringų minčių ir jausmų kaita, dvasinės būsenos svyravimai, subtili jausmų ir nuotaikos vibracija ir t. t.).

4. Meninis vaizdas, jo pobūdis: girdimasis (akustinis), matomasis (vizualus), liečiamasis ir kt.; spalvos, garso prasmė kūrinyje.

5. Psichologiniai vaizdų atsiradimo veiksniai: stebėjimas („Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna...“), jausmas („Aš nenoriu mirti / Nei žemelėj pūti...“), vaizduotė („Per naktį / Kukučio ausy / užaugo smagi kumelaitė...“), samprotavimas („Kiek daug tylėjimo gamtoj...“).

6. Atskirų vaizdo dalių, taip pat vaizdo ir deklaracijos ryšys (paralelė, kontrastas, apibendrinimas; loginis nuoseklumas, asociacijos ir pan.).

7. Vaizdų atskleidimo būdas (lyrinis monologas, lyrinis pasakojimas, lyrinis dialogas, disputas, deklaracija, „piešinys“ ir kt.).

8. Eilėraščio laikas ir erdvė.

9. Kompozicija:

a) kūrinio apimtis, strofikos ypatybės;

b) posmų ir vaizdų, posmų ir frazių santykis;

c) eilėraščio pradžios ir pabaigos ypatybės, struktūrinė dominantė ir kt.;

d) kompozicijos formos: anaforinė, epiforinė (eilėraščio posmai baigiasi ta pačia eilute), žiedinė, spiralinė, tema su variacijomis ir kt.;

c) bendros kompozicijos ypatybės (glausta, ištęsta, su atsišakojančiais motyvais ar be jų ir pan.).

10. Kūrinio kalba – vienas svarbiausių eilėraščio komponentų. Žodis sintetina prasmę ir vaizdą, melodiją, ritmą ir garsinį skambėjimą. Eilėraštis – mažas kūrinys, ir jame matomas ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekvienas garsas. Aptartinos bendros stilistinės žodžio ypatybės – vaizdingumas, paprastumas (ar įmantrumas), emocingumas ir kt. Eilėraštyje žodis įgauna naujų reikšmių ar naujų reikšmės niuansų. Paprastai linkstama į perkeltinį žodžių vartojimą; ypač populiari metafora. Analizuojant būtina išryškinti pagrindinių fonetinių, leksinių semantinių, sintaksinių ir grafinių figūrų prasmę kūrinyje.

11. Ritmas. Eilėraščio ritmas, kaip sakyta, subalansuotas, ryškus, jo esminis faktorius – metras. Analizuojant eilėraštį apibūdinamas metras, eilėdara, rimų, rimavimo ypatybės, jų funkcijos ir meninis rezultatas.

12. Intonacija, pagrindinis kalbėjimo tonas (švelnus, irzlus, kandus, piktas, apsimestinis ir t. t.).

13. Eilėraščio žanras ir tipas tematikos, intonacijos ir, jeigu įmanoma, kitais aspektais.

Išvardyti kūrinio komponentai nėra analizės planas. Analizę galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio komponento, bet kurio struktūros klodo aptarimo. Tyrinėtojas pasirenka jam patogiausią, įdomiausią kelią į kūrinio visumos žvalgymus. Dažnai analizė pradedama aptariant tai, kas kūrinyje yra efektyviausia, įspūdingiausia. Analizuojant laikomasi turinio ir formos sąveikos, kūrinio elementų ryšių ir integralumo išryškinimo principų.

Pagaliau, analizuojant eilėraštį reikėtų pastebėti, pajusti tą sunkiai struktūros ypatybėmis paaiškinamą, iš kūrinio spinduliuojančią, žmogų veikiančią meninę jėgą, kurią literatūrologas Vytautas Kubilius yra pavadinęs vidine eilėraščio šviesa.

(Valerija Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto l-kla, 1999, p. 91)

Peržiūrėta: 9563

Eilėraščio nuotaika atspindi lyrinio „aš“ būseną. Ji gali būti liūdna, linksma, pakili, džiaugsminga, ilgesinga, melancholiška, svajinga, rami, nerimastinga.

Liūdna nuotaika vyrauja Prano Vaičaičio elegijoje „Vaitojimas“: Augo liepelė, / Augo šakojo, / Po ja mergelė / Verkė raudojo. / Mergelė jaunoji / Ašaras bėrė, / Liepa kuplioji / Ašaras gėrė.

Maironio eilėraštyje „Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų)“ atspindima ilgesinga lyrinio „aš“ nuotaika:

Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito / Anapus ribos!

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Pavasario saulėj“ kupinas džiaugsmingos ir šviesios nuotaikos:

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos. / Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga: / Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės / Pavasario saulėj jaunatvei nestinga.

Peržiūrėta: 1350
Pasirinkite veiklas: