Eilėraščio objektas - tai menamas adresatas, į kurį kreipiasi lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas) išsakydamas savo vidines būsenas, nuotaikas, jausmus.
Eilėraščio objektas - tai menamas adresatas, į kurį kreipiasi lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas) išsakydamas savo vidines būsenas, nuotaikas, jausmus.
Epilogas (gr. epilogos iš epi (priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors, ėjimą po ko nors) + logos – žodis) – baigiamoji kūrinio dalis, kurioje pasakojama apie tolesnį veikėjų likimą.
Fantastika – kas keista, išgalvota, vaizduotės sukurta, kas tikrovėje egzistuoti negali.
Fantastika – tai ir literatūros, dailės, kino kūriniai, kurių aplinka nepanaši į realų pasaulį. Juose vaizduojama ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis ir pan.
Hiperbolė (gr. hyperbolē – padidinimas) – kalbinės raiškos priemonė, perkeltinės reikšmės pasakymas, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio, žmogaus charakterio ar veiksmo ypatybės yra padidinamos. Hiperboliškai vaizduojant pasaulį neįmanomas reiškinys pateikiamas kaip įmanomas. Hiperbolės vartojamos įspūdžiui sustiprinti. Jų ypač daug pasakose, vaikų poezijoje, satyriniuose ir komiškuose kūriniuose, pavyzdžiui:
Žiūri, ten jazminas
Ligi dangaus auga.
(Sigitas Geda)
Humoras – viena svarbiausių komizmo rūšių. Literatūroje, mene, taip pat ir gyvenime, kasdienybėje – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.
Jį galima laikyti tam tikru žmogaus mąstymo ir jausenos būdu, sugebėjimu pamatyti juokingus tikrovės reiškinius ir draugiškai, atvirai iš jų pasijuokti. Nors po linksmo personažo šmaikštavimais ir išoriniu nerūpestingumu dažnai slypi kančią pažinęs veidas, humoras suteikia kūriniui lengvumo ir optimizmo. (Pagal literatūros tyrinėtoją Algį Kalėdą)