Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Eilėraščio objektas - tai menamas adresatas, į kurį kreipiasi lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas) išsakydamas savo vidines būsenas, nuotaikas, jausmus.

Peržiūrėta: 653
Eilėraščių ciklas (gr. kyklos – ratas, apsisukimas) – tai grupė lyrinių kūrinių (eilėraščių), kuriuos paprastai sieja bendras pavadinimas, tematika, kompozicija. Eilėraščiai, įeinantys į ciklą, gali būti skaitomi ir kaip atskiri, savarankiški kūriniai, tačiau atskirti nuo ciklo visumos praranda dalį meninės prasmės, sumanytos autoriaus.
Peržiūrėta: 773
Ekspozicija (lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas) – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pradinėmis pasakojimo aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais.
Peržiūrėta: 943
Emocinė leksika – tai žodžiai, kurie ne tik perteikia sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką (gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį ir pan.), santykį (neigiamą ar teigiamą) su kalbamuoju daiktu ir su adresatu, kitaip tariant, nuspalvina tikrovę. Emocinei leksikai priklauso vaizdingieji veiksmažodžiai (nukulniavo, vinguriavo) ir daiktavardžiai (puošeiva), epitetai (gardus pyragas, garsus miestas, narsus karys), deminutyvai (tėvelis, mamytė), frazeologizmai (vėjo pamušalas), ištiktukai (plumpt), jaustukai (a, ak, oi, ei, mmm, vai).
Peržiūrėta: 727
Epika – tai viena iš trijų literatūros rūšių. Tai pasakojamoji ir aprašomoji literatūra. Joje gausu įvykių, kurie jungiasi į grandinę (fabulą), dalyvauja veikėjai, kuriami jų portretai, aprašoma veiksmo vieta. Vaizduojamą pasaulį perteikia pasakotojas. Dažniausiai ši literatūra parašyta prozine kalba. Dažnesni epikos žanrai: romanas, apysaka, apsakymas, novelė, pasakėčia, poema.
Peržiūrėta: 3506

Epilogas (gr. epilogosepi (priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors, ėjimą po ko nors) + logos – žodis) – baigiamoji kūrinio dalis, kurioje pasakojama apie tolesnį veikėjų likimą.

Peržiūrėta: 550
Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, kuriam būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas (Kristijono Donelaičio „Metai“).
Peržiūrėta: 1775
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis: žvaigždėti skliautai, auksinės žvaigždės, aptingęs vėjas. Epitetas išreiškia emocinį autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą, reiškinį.
Peržiūrėta: 13421
Esė žanras priskiriamas publicistikai. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys (rašinys, straipsnis), kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Esė žanrui būtinas subjektyvus vertinimas, individuali patirtis, išsakomi jausmai, emocijos. Nevengiama ironizuoti, būdingas laisvas stilius ir kompozicija, paslėptas dialogas su skaitytoju.
Peržiūrėta: 640
Faktas (lot. factum – kas padaryta, veikalas) – tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas.
Peržiūrėta: 496
Faktas – tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas; tai, kas tikrai jau yra įvykę ir ko pakeisti nebegalime, o nuomonė – nusimanymas, nuovoka, supratimas; pažiūra, nusistatymas; tai mūsų asmeninis įvykio ar reiškinio vertinimas.
Peržiūrėta: 1247

Fantastika – kas keista, išgalvota, vaizduotės sukurta, kas tikrovėje egzistuoti negali.

Fantastika – tai ir literatūros, dailės, kino kūriniai, kurių aplinka nepanaši į realų pasaulį. Juose vaizduojama ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis ir pan.

Peržiūrėta: 287
Fantastinė literatūra – literatūros kūriniai, kuriuose aprašomi neegzistuojantys arba dar neatrasti, neišaiškinti dalykai arba ištisi pasauliai.
Peržiūrėta: 1015
Frazeologizmas (gr. posakis) – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir šnekos procese atkuriamas kaip gatavas vienetas, pvz.: jaunos dienos – „jaunystė“, dienas stumti – „vargingai gyventi“, jūros marios – „labai daug“.
Peržiūrėta: 2774
Funkcinis stilius – istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes ir specifiką lemia vartojimo sritis, turinys ir funkcija. Lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: buitinis, meninis, mokslinis, publicistinis ir administracinis. Paskutiniai trys stiliai kartais vadinami dalykiniais stiliais.
Peržiūrėta: 1791
Futurizmas (lot. futurum – ateitis) – avangardinė literatūros ir meno srovė, gyvavusi 1909–1925 metais. Futuristai siekė kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino industriją, didmiesčio gyvenimą. Futurizmas pirmiausia paplito tarp Italijos menininkų, vėliau – kitose Europos šalyse, ypač Rusijoje.
Peržiūrėta: 787
Grožinė literatūra – tai žodžio menas, kurio pagrindinis vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas. Svarbiausia grožinės literatūros funkcija – teikti estetinį pasigėrėjimą.
Peržiūrėta: 527

Hiperbolė (gr. hyperbolē – padidinimas) – kalbinės raiškos priemonė, perkeltinės reikšmės pasakymas, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio, žmogaus charakterio ar veiksmo ypatybės yra padidinamos. Hiperboliškai vaizduojant pasaulį neįmanomas reiškinys pateikiamas kaip įmanomas. Hiperbolės vartojamos įspūdžiui sustiprinti. Jų ypač daug pasakose, vaikų poezijoje, satyriniuose ir komiškuose kūriniuose, pavyzdžiui:

Žiūri, ten jazminas

Ligi dangaus auga.

(Sigitas Geda)

Peržiūrėta: 900

Humoras – viena svarbiausių komizmo rūšių. Literatūroje, mene, taip pat ir gyvenime, kasdienybėje – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.

Jį galima laikyti tam tikru žmogaus mąstymo ir jausenos būdu, sugebėjimu pamatyti juokingus tikrovės reiškinius ir draugiškai, atvirai iš jų pasijuokti. Nors po linksmo personažo šmaikštavimais ir išoriniu nerūpestingumu dažnai slypi kančią pažinęs veidas, humoras suteikia kūriniui lengvumo ir optimizmo. (Pagal literatūros tyrinėtoją Algį Kalėdą)

Peržiūrėta: 870
Humoreskà – literatūros žanras, trumpas, juokingo ir linksmo turinio prozos kūrinys.
Peržiūrėta: 640
Pasirinkite veiklas: