Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Įasmeninimas (personifikacija) (lot. persona – asmuo + facio – darau) – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams, pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=personifikacija)

Peržiūrėta: 9460
Idėja (pagrindinė mintis) – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius (išgirdus, pamačius) svarbiausia. Kūrinio idėja atskleidžia autoriaus požiūrį į pasaulį, žmogų, vieną ar kitą tikrovės sritį. Pvz., Jono Biliūno apsakymo „Laimės žiburys“ idėja – tik daugeliui aukojantis dėl šviesių idealų galima pasiekti, kad visi žmonės būtų laimingi.
Peržiūrėta: 4442

Idilė (gr. eidyllion – vaizdelis): 1. nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę; 2. ramus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, niekieno nedrumsčiama meilė.

(Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 414

Instrùkcija (lot. instructio — pamokymas): 1. nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą, naudotis tam tikru prietaisu, mašina; 2. normatyvinis valdymo aktas, apimantis normas ir taisykles, reguliuojančias tam tikros veiklos tvarką ir sąlygas, t. p. normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymo tvarką.

Instrukcija yra dalykinis raštas. Pagrindinis dalykinių raštų bruožas – viešumas. Informacija pateikiama glausta, tikslia ir aiškia kalba. Žodžiai vartojami tik tiesioginėmis reikšmėmis, daug neveikiamosios rūšies dalyvių ir beasmenių sakinių („Pradedama nuo...“, „Paskui rašoma...“), terminų, ilgų vientisinių ir sudėtinių sakinių. Klausiamieji ir šaukiamieji sakiniai labai reti. Mintys dėstomos nuosekliai, tam tikra tvarka. Svarbus ir dokumento dalių išdėstymas, turinys pateikiamas papunkčiui, naudojantis schemomis, grafikais.

Mokydamiesi 5 arba 6 klasėje, turbūt kūrėte žaidimo taisykles. Prisiminkite, kaip sukurti žaidimo taisykles, peržiūrėję pagal duotą šabloną sukurtą pavyzdį, arba sukurkite savo mėgstamiausio žaidimo taisykles:

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/mokymosi_veiklos/skrajute/,scenario.34,position.5)

Peržiūrėta: 1244
Interpretacija (lot. interpretatio – aiškinimas) – dalyko (teksto, sąvokos, teorijos, meno kūrinio) prasmės aiškinimas, atskleidimas. Literatūros kūrinio (meninio teksto), spektaklio, filmo, paveikslo ir kt. interpretacija siekiama atskleisti savitą kūrinio prasmę, kuri atsiveria tik tada, kai skaitytojas (klausytojas, žiūrovas) įsijaučia, įsigilina į kūrinį ir suteikia jam tam tikros prasmės, t. y. jį interpretuoja.
Peržiūrėta: 1329

Interviu (angl. interview – pokalbis) – tarptautinis žodis, kuriuo įvardijamas žurnalisto pokalbis su kuriuo nors asmeniu, skirtas spaudai, radijui, televizijai, interneto svetainėms.

Žodžiu interviu taip pat vadinamas ir mokslinio tyrimo metodas, pagrįstas klausimų parengimu ir atsakymų į juos aptarimu.

Interviu gali būti pavadinamas ir bet kurio asmens (pavyzdžiui, mokinio) iš anksto parengtas, įvykdytas ir užrašytas pokalbis, siekiantis kryptingai išsiaiškinti kito asmens nuomonę tam tikru klausimu.

Kokie galėtų būti interviu rengimo etapai?

Interviu rengimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Interviu temos ir asmens, kuriam bus pateikiami klausimai, pasirinkimas (pvz., Lietuvių tautosakos reikšmė šiandieniniame pasaulyje).

II. Literatūros ir kitų šaltinių medžiagos pasirinkta interviu tema studijavimas (pvz., ką aš pats žinau apie lietuvių pasakojamąją tautosaką, kas jai būdinga, kuo ji reikšminga man, kuo – mano bendraamžiams?).

III. Domėjimasis asmeniu, kuris pakviestas į interviu (pvz., kuriame Lietuvos krašte jis gimė? Kokia buvo jo šeima vaikystėje? Kur mokėsi? Kokią šeimą sukūrė? Kokia jo profesija? Kuo mėgsta užsiimti laisvalaikiu?).

IV. Interviu klausimų parengimas (pvz., kokiais žodžiais pradėti interviu, kaip suformuluoti rūpimus klausimus, kokia seka juos pateikti, kokiais žodžiais padėkoti už interviu, ko palinkėti pašnekovui?).

V. Interviu užrašymas.

Kaip parengti rašytinį interviu?

1. Pavadinimo sugalvojimas.

2. Interviu teksto užrašymas:

a) tikslus užrašymas (tiksliai užrašomi klausimai ir atsakymai, nieko nekeičiant) – tai interviu-dialogas;

b) kalbinto asmens atsakymų – kaip vientiso pasakojimo – užrašymas – tai interviu-monologas;

c) laisvai perpasakotas pokalbis su kalbintu asmeniu, cituojant savo klausimus ir atsakymus, papildant pasakojimą savo įspūdžiais, praplečiant pokalbio aplinkybių aprašymu, savo nuomone, – tai interviu-pasakojimas.

3. Interviu teksto redagavimas – tikrinamas turinys, raiška, rašyba ir skyryba.

VI. Interviu iliustravimas – tai nuotraukų, vaizdų ar iliustracijų parengtam tekstui parinkimas.

VII. Parengto interviu teksto derinimas su kalbintu asmeniu (pateikti perengtą tekstą, jei kas nors netinka, pataisyti).

VIII. Interviu publikavimas (spausdinto varianto pateikimas skaitytojams).

IX. Interviu publikuoto teksto padovanojimas kalbintam asmeniui.

Pvz. „Mano močiutės pasakos“

Interviu-dialogas

Močiute, kas ir kokias pasakas Tau sekdavo vaikystėje?

O, tai buvo taip seniai, kad net nepamenu... Buvau vyriausia iš vaikų, tai geriau prisimenu, kai aš jaunesnėms sesėms ir broliui sekdavau.

Tai kokias sekdavai jiems pasakas?

Pradėdavau nuo „Gaidelio ir vištytės“, o baigdavau „Auksaplaukiu ir Auksažvaigžde“.

O iš kur tas pasakas išmokai?

Pasakas apie gyvūnėlius (gaidelius, vištytes, katinėlius, ožiukus ir vilkus) tai turbūt visada mokėjau – gal man mažai močiutė sekė, o gal ir mama, nepamenu. O gražiąsias – ilgąsias – apie užburtas karalaites ir karalaičius – tai pati perskaičiau pasakų knygose ir ne kartą jas vaidinau, žaidžiau pagal jas su draugėmis – tokie buvo mūsų teatrai.

O ar mums svarbu tas pasakas mokėti – man ir mano draugams?

Į tą klausimą tai tik pati gali atsakyti, anūkėle, tiek aš Tau jų sekiau vaikystėje, ar atmeni jas?

Taip, močiute, jos buvo tokios gražios, kai kurių dabar jokiose knygose nerandu – iš kur jos?

Ai, tai mano pačios sugalvotos – žybtelėdavo kažkokia žvaigždutė Tavo akelėse, ir atsirasdavo pasaka mano galvelėje – lyg žiburėlis...

Ačiū, močiute, kaip aš be jų dabar gyvenčiau – lyg dangus be žvaigždžių būtų mano pasaulis.

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas)

Peržiūrėta: 4494
Intriga – literatūroje siužetinio kūrinio struktūros elementas – prieštaringų veiksmo aplinkybių susikirtimas ir aktyvi (dažnai slapta) priešiškų veikėjų veikla, kuri nulemia kūrinio veiksmo eigos posūkius ir žadina skaitytojo arba žiūrovo susidomėjimą, smalsumą.
Peržiūrėta: 676

Inversija – įprastinės žodžių tvarkos keitimas sakinyje stilistiniais sumetimais. Pavyzdžiui: „Diena padovanojo šviesą saulės“; „Keliavo ilgai, kol išvydo vandenis skaidriuosius“. Įprasta žodžių tvarka būtų tokia: „Diena padovanojo saulės šviesą“; „Keliavo ilgai, kol išvydo skaidriuosius vandenis“.

Jei sakinyje žodžius visuomet vartotume tik įprastinėje vietoje, mūsų kalba būtų per daug rami, vienoda ar net monotoniška, dingtų sakinių iškilmingas skambėjimas, nublanktų intonacija, dingtų ritmiškas bangavimas. Inversija dažnai vartojama poezijoje.

Peržiūrėta: 1001
Ironija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas) – 1. komiškumo forma – estetinis vertinimas, kuriam būdinga tyčinis prieštaravimas tarp to, kas vaizduojama, tiesioginės reikšmės ir tikrosios prasmės, pavyzdžiui, gyrimas, reiškiantis peikimą (Geras jis draugas, nieko nepasakysi, – tiek žadėjo, o nė vieno pažado neištesėjo. Drąsiai jis tuomet pasielgė – visus palikęs pirmas ėmė slėptis); 2. stilistikos priemonė – žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmė, priešinga tiesioginei; 3. paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.
Peržiūrėta: 1023
Istorinė literatūra – kūriniai, kuriuose vaizduojami istoriniai įvykiai, aprašomas žmonių gyvenimas nelabai tolimoje ar tolimoje praeityje.
Peržiūrėta: 858

Istorinis romanas – romano tipas, kūrinys, kuriame vaizduojami tolimos praeities tikri istoriniai įvykiai ir asmenys, atkuriamas daugiau ar mažiau panoramiškas istorinės epochos paveikslas. Kaip ir bet kurio žanro istoriniame kūrinyje, vaizduodamas praeitį rašytojas remiasi istorijos mokslu ir savo vaizduotėje atkuria tą gyvenimą, kurio pats nepatyrė. Tokio kūrinio, aišku, negalima laikyti tiksliu istoriniu dokumentu, nes rašytojas turi teisę išgalvoti įvykius ir veikėjus, savitai perteikti jų santykius ir likimus. Šalia tikrų istorinių asmenybių romane lygiomis teisėmis gali veikti ir pramanyti veikėjai.

Istorinis romanas, kaip ir bet kurio tipo romanas, yra didelės apimties epinis kūrinys, kuriame susipina ne vieno veikėjo gyvenimo siužetinės linijos, išsamiai atskleidžiami laikotarpio ypatumai, vaizduojama to meto visuomenė. Perteikdamas istorinius įvykius rašytojas gerai žinomų faktų nekeičia, tačiau gali pateikti savo versiją: kokios priežastys nulėmė istorinį įvykį, kokį poveikį jis padarė romano veikėjui.

Peržiūrėta: 515
Istorizmas – praeityje, tam tikru istoriniu laiku vartotas žodis, išnykęs iš kasdienės kalbos, kai išnyko juo vadinamas reiškinys arba daiktas, pvz.: baudžiava, vyžos.
Peržiūrėta: 544

Išplėstinės aplinkybės – tai aplinkybės, išreikštos dalyviais, pusdalyviais, padalyviais su jiems priklausomais žodžiais: Atvykęs į miestelį, aplankė muziejų. Eidamas keliu, pamatė vežimą. Užlipus į piliakalnį, atsivėrė nuostabus peizažas.

Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Vietos aplinkybė negali būti išplėstinė, nes ji veiksmažodžio formomis nereiškiama.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių, pusdalyvinių aplinkybių prasminis ir intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti ir intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas kableliais arba neskyrimas nelaikytinas skyrybos klaida. Kadangi išplėstinių aplinkybių skyryba tik pasirenkamoji, vadinasi, būtina atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę ir tada pasirinkti skyrimo ar neskyrimo variantą.

Kaip atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę?

1. Ar sakinyje yra aplinkybė, išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu?

2. Ar ta aplinkybė išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu, turinčiu priklausomų žodžių?

3. Ar tas priklausomas žodis yra savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi)?

Į s i d ė m ė k i t e: išplėstinės aplinkybės nepradedamos jungtukais, sakinyje jungiančiais vienarūšes sakinio dalis ar sakinius.

Jei atpažinote sakinyje išplėstinę dalyvinę, pusdalyvinę, padalyvinę aplinkybę, galite rinktis šios aplinkybės skyrimo ar neskyrimo variantą.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Vienas dalyvis, pusdalyvis, padalyvis nesudaro išplėstinės aplinkybės ir yra neskiriamas.

Vaikas pasislėpęs klausėsi kalbų.

Tylint įtampa didėjo.

Važiuodamas pamačiau pilį.

PASIRENKAMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

1. Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Žaltys(,) atsigręžęs į Eglę(,) prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų(,) stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui(,) tuos žodžius girdint(,) juoktis visai nebuvo noro.

Į s i d ė m ė k i t e. Jei išplėstinės aplinkybės eina po jungtuko, jungiančio tarinius ar sudėtinio sakinio dėmenis, kablelis dedamas po jungtuko ir po aplinkybės: Jonas atsistojo ir (,)pasitaisęs akinius(,) prašneko. Pamačiau, kad(,) atšilus orams(,) galima vykti į kelionę.

2. Dvi išplėstinės aplinkybės, sujungtos nesikartojančiais jungtukais ir, bei, ar, arba, išskiriamos iš abiejų pusių abi kartu arba visai neskiriamos.

Berniukas(,) grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas(,) išbėgo pažaisti.

3. Dvi ar kelios neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės, sujungtos jungtukais ir, bei, ar, arba, gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Traukinys(,) dundėdamas ir šniokšdamas(,) pasuko į stotį.

Peržiūrėta: 30709
Žodžiai ar sakiniai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ar pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinami įterpiniais.
Peržiūrėta: 665

Į sakinį įterpti žodžiai, žodžių junginiai, posakiai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ir pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinasi įterpiniai.

Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo minėta, nėra susiję klausimais, t. y. gramatiškai, todėl nelaikomi sakinio dalimis.

Įspraudai artimi įterptiniams žodžiams, bet jie labiau nutolę nuo pagrindinės sakinio minties. Įspraudai dažniausiai prilygsta įterptiniams žodžiams.

Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be abejo, žinoma, rodos, matyt(i), žodžiu, mūsų nuomone, mano galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja, atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta ir kt.: Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia. Nelaimei, ir Deveikos lubos žemos, didelio vikrumo neparodysi. Čia mane, matyti, iki pavasario laikys. Almonė Gedminaitė, Adomo manymu, buvo labiausiai verta pagarbos.

Įterpiniai turi savitą intonaciją – jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant jie paprastai išskiriami kableliais. Jei įterpiniais reiškiamos papildomos pastabos, jie gali būti skiriami skliausteliais, brūkšniais.

Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali būti įterpinys, kitu – eiti kuria nors sakinio dalimi: Mama, atrodo, jau grįžo (įterpinys) ir Mama atrodo pavargusi (sudurtinio tarinio jungtis).

ĮTERPINIAI GALI REIKŠTI:

a) autoriaus įsitikinimą, tikrumą (aišku, savaime aišku, aiškus daiktas, be abejo, suprantama, teisybė...), abejojimą ar spėjimą (rodos, atrodo, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero...): Šitokio balso, aišku, nėra nė angelų chore. Ne, šiandien jis, matyt, neketina nieko drožinėti.

b) minčių šaltinį, nuomonę (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai...): Anot Miko, čia niekas neauga. Miestelyje, mūsų duomenimis, gyvena daugiau kaip 300 šeimų. Ak, visur duona su pluta, kaip sako mūsų tėtė.

c) minčių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, antra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi...): Visi skubėjo namo: pirma, kelias buvo tolimas, antra, bematant galėjo prapliupti liūtis. Bet nepykstu ant jo. Atvirkščiai, esu jam dėkingas už puikią gyvenimo pamoką. Jonas atėjo, vadinasi, Katrytė atneš pietų.

d) emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja...): Mūsų laimei, vidury upės pasirodė žvejų valtis. Deja, anos vasaros pabaigoje mes nenuvykome į Platelius.

e) kontakto su pašnekovu siekį (žiūrėk, matai, patikėk, supranti): Žiūrėk, sninga. Perskaičiau ir, patikėk, nieko nesupratau.

f) papildomą pastabą: Būdviečių vieškeliu – galėjai matyti iš tolo – ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai. Bočelis (taip jį vadino visi vaikai) viską žinojo apie pelėdas.

ĮTERPINIŲ VARTOJIMAS

Įterpinio reikšme niekada nevartojamas prieveiksmis matomai (= matyt, turbūt, tikriausiai): Šiandien, matyt, jau nebelis (nevartojama: Šiandien, matomai, jau nebelis).

Kaip įterpiniai nevartotini šie žodžiai: matomai (= matyti), regimai (= regis), reiškia (= vadinasi), pvz.: Reiškia (= Vadinasi), jie neatvyko?

Peržiūrėta: 19238

I. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau brūkšniais.

Jo kalba, be abejo, buvo labai įtaigi.

Jo kalba – be abejo – buvo labai įtaigi.

II. Įspraudas išskiriamas kableliais, brūkšniais arba skliaustais.

Ore, sunku buvo patikėti net savo akimis, vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

III. Kartais įspraudas gali turėti sušukimo arba klausimo prasmę. Tuomet jis išskiriamas arba skliaustais, arba brūkšniais, o po įspraudo rašomas klaustukas arba šauktukas.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis!) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku patikėti net savo akimis? – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku patikėti net savo akimis?) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

IV. Jeigu skliaustais skiriamas įspraudas yra įsiterpęs toje sakinio vietoje, kurią reikia atskirti kableliu, kablelis rašomas po skliaustų.

Nors kalbėjomės apie salos grožį kelias valandas (mes neseniai grįžome iš kelionės), bet pakilti niekas nesiruošė.

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Peržiūrėta: 7757

Daryba.

Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai, dalyviai gali turėti įvardžiuotines formas. Įvardžiuotinės formos susidarė paprastosioms formoms susiliejus su įvardžiais jis, ji (tas susiliejimas sudėtingas, vyko seniai, jį nagrinėja istorinė gramatika).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai: baltas + jis – baltasis; balta + ji – baltoji.

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai: pirmas + jis – pirmasis; pirma + ji – pirmoji.

Įvardžiuotiniai įvardžiai: manas + jis – manasis; mana + ji – manoji.

Įvardžiuotiniai dalyviai: einantis + jis – einantysis; einanti + ji – einančioji.

Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių:

Gyveno du broliai: vienas protingas, antras kvailas. Protingasis išvarė kvailį iš namų.

Be baltojo gandro, mūsų krašte sutinkamas juodasis gandras.

Rašyba.

Rašomos dvi nosinės raidės:

a) abiejuose įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitąjį, greitąją, penktąjį, penktąją, manąjį, manąją, einantįjį, einančiąją;

b) abiejuose įvardžiuotinių formų daugiskaitos kilmininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitųjų, penktųjų, manųjų, einančiųjų.

Rašoma viena nosinė raidė:

a) moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, pirmąja, manąja, einančiąja.

b) moteriškosios giminės daugiskaitos galininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąsias, pirmąsias, manąsias, einančiąsias.

Nerašomos nosinės raidės (nors ir tariame galūnės balsį ilgai):

a) vienaskaitos naudininke: greitajam, penktajam, manajam, einančiajam;

b) vienaskaitos vietininke: greitajame, penktajame, manajame.

Rašoma galūnėje ia, kai vardininko galūnėje nėra ė: skaniajam (skanusis), skambiąją, skambiąsias (skambioji).

Peržiūrėta: 46524
Juozas Erlickas (g. 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose, Akmenės r.) – žinomas dabartinis lietuvių rašytojas, poetas, publicistas, vienas populiariausių šiuolaikinės Lietuvos kultūros žmonių. Studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, laikraščių redakcijose. Savo kūryboje taiko juoko pro ašaras stilistiką ir aštriai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės ydas. Erlickas – ne tik literatūros kūrėjas, jis dalyvauja ir pramogų versle: dainuoja, filmuojasi TV laidose, Vilniuje net atidaryta jo vardu pavadinta kavinė. Kūrėjas yra išleidęs šias knygas: „Kodėl?“ (humoreskos), „Gyvenimas po sniegu“ (pjesės), „Bilietas iš dangaus, arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu“ (eilėraščiai nesuaugusiems), „Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose“ (eilėraščiai), „Aš moku augti“ (eilėraščiai nesuaugusiems), „History of Lithuania“ (proza, eilėraščiai) ir kt.
Peržiūrėta: 960

———Bet kurio bendravimo ir kalbėjimo būdo pasirinkimą lemia kontekstas (aplinkybės, sąlygos, aplinka). ——Pavyzdžiui, kalbėjimas su namiškiais, bičiuliais dažniausiai yra privatusis, o klasėje atsakinėjant į mokytojo klausimus – viešasis.

Viešai kalbama skirtingais tikslais (kodėl kalbama?). Norima:

• informuoti,

• paaiškinti,

• sudominti,

• įtikinti,

• išreikšti arba sukelti emocijas ir pan.

Peržiūrėta: 656
Kalbinė raiška – tai meninių priemonių, stiliaus figūrų visuma, daranti tekstą įtaigesnį, gyvesnį ir vaizdingesnį. Kalbinės raiškos priemonės (palyginimai, įasmeninimai, epitetai, metaforos ir kt.) padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, sukurti nuotaiką, tam tikrą atmosferą, atspindėti veikėjo ar lyrinio subjekto vidines būsenas.
Peržiūrėta: 9320
Pasirinkite veiklas: