Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

Kalbos funkcijos. Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti. Štai kodėl kai kurie mokslininkai komunikacinę funkciją skaido smulkiau: į informacinę, ekspresinę, direktyvinę, apeliacinę, estetinę ir pan.

Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas. Pavyzdžiui, SMS žinutės, gautos iš sesers, pagrindinė funkcija bus vienareikšmiškai informacinė: Susitinkame 9-ą – vėluoju.

Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio – išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus, renkasi ne objektyvią informaciją, o išreiškia savo jausminį vertinimą (O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs.).

Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų! ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikacinę funkciją, perteikia tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmas sakinys dar išreiškia ir kalbėtojo emocijas. Antras sakinys neatlieka ekspresinės funkcijos, o pirmame ji dominuoja. Kurios kalbinės raiškos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive – nurodymas < lot. dirigo – nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.

Apeliacinė funkcija – kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę Koncertuoja kaimo kapela, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo kreipdamiesi į klausytojus: Jums koncertuoja... Ypač svarbi ši funkcija kalbantis su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų kreipimasis į mažuosius žiūrovus). Apeliacinė funkcija neretai būna susipynusi su ekspresine: autorius stengiasi paveikti adresatą išraiškinga, emocinga kalba.

Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos – jutiminis), arba siauriau – poetinė (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma. Tai nebūtinai vien grožinės literatūros ar tautosakos funkcija. Ji yra svarbi ir tada, kai rašydami laišką ar samprotavimo rašinį vengiame kartoti tuos pačius žodžius, ieškome skambesnio ar taupesnio žodžio, sklandesnės raiškos ir pan.

Gryną estetinę funkciją turi beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). Juozapas Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų.“ Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir negrožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Stilistikai svarbiausi du dalykai: viena, kad šalia komunikacinės funkcijos pripažįstama (kaip nesavarankiška, šalutinė) ekspresinė funkcija, antra, kad kalba, kaip ir daugelis kitų tikrovės reiškinių, turi estetinę vertę, atlieka ir estetinę funkciją.

Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Pagal //www.šaltiniai.info/index/details/380 ir //ualgiman.dtiltas.lt/funkcinio_stiliaus_savoka_ir_pozymiai.html.

Peržiūrėta: 3335
Keturvėjininkai - XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos rašytojų avangardistų grupė. Jai priklausė to meto poetai Kazys Binkis, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Antanas Rimydis, Teofilis Tilvytis, Juozas Žlabys-Žengė, Petras Tarulis, Juozas Švaistas ir kiti. Keturvėjininkai save laikė moderniojo meno atstovais, daugiausia rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais. Kūrėjai kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų ir estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą. Piktinosi turtingąja miesčionija, išorine prabanga. Keturvėjininkai įvedė į lietuvių poeziją miesto temą, aukštino techniką, didmiesčių buities dinamiką ir gyvenimo tempą. 1921 m. keturvėjininkai pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje. 1922 m. jie išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, 1924-1928 m. leido žurnalą „Keturi vėjai“.
Peržiūrėta: 1389

Kibernetinė fantastika (kiberpankas; angl. cyberpunk) – mokslinės fantastikos atmaina, kurios pagrindinis bruožas – labai aukštas technologijų lygis (ypač informacinių technologijų ir kibernetikos). Kiti tipiški kibernetinės fantastikos kūrinių bruožai: vaizduojamos didžiulę įtaką turinčios megakorporacijos, korumpuota sistema, praktinė (ar net ir teisinė) socialinė nelygybė, itin menka tvarka ar visiška netvarka. Tokio tipo literatūros siužetams labai svarbi informacija, programišiai, dirbtinis intelektas, kiborgai, virtuali realybė. Technologiniai laimėjimai, kompiuterizacija, žmogaus kūno modifikavimas iškreipia gyvenimą.

Kai kurių kibernetinės fantastikos kūrinių veiksmas vyksta kibernetinėje erdvėje, tam tikrame virtualiame pasaulyje. Dažniausiai tokiuose kūriniuose gretinamos žmogaus smegenys ir kompiuterinės sistemos. Kibernetinės fantastikos pasaulis vaizduojamas kaip tamsi, grėsminga vieta, kur visose gyvenimo srityse vyrauja į elektros tinklą įjungti kompiuteriai ir panašūs prietaisai.

Visuomenę kontroliuoja ir ja manipuliuoja megakorporacijos, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – informacija. Ypatingas dėmesys skiriamas technologijoms: paplitusi genetinė inžinerija ir nanotechnologijos, labai aukšto technologinio lygio įvairių paskirčių implantai, protezai ir panašiai. Sukuriamos būtybės su dirbtiniu intelektu, kaip antai: androidai, kiborgai, klonai, ir žmonių valdomos kompiuterinės sistemos. Visa tai sukelia ir neigiamų padarinių: mašinos atsisuka prieš žmones, įsiplieskia karai, plinta virusai (kyla pandemijos) ir panašiai.

Pagrindiniai kibernetinės fantastikos kūrinių veikėjai dažnai būna programišiai, neretai vaizduojami kaip vieniši, slapta veikiantys herojai, kovojantys prieš neteisybę.

Kibernetinės fantastikos kūriniuose dažnai keliami įvairūs filosofiniai ir moraliniai klausimai, lyginamos mašinos ir žmonės, ieškoma realybės ir virtualaus pasaulio skirtumų:

Kas atsitinka, kai atsiranda galimybė pakeisti visą žmogaus kūną?

Kur yra riba tarp žmogaus ir mašinos?

Ar įmanoma žmogaus ir mašinos sintezė?

Ar gali būti kūrinys protingesnis už savo kūrėją?

Kas yra siela? Ar ją gali turėti mašinos?

Kaip atskirti realią ir virtualią realybę?

Kas būdinga tik žmogui?

Pagal „Vikipedijos“ straipsnį: //lt.wikipedia.org/wiki/Kiberpankas

Peržiūrėta: 447
Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Jie būdingesni dialoginei kalbai, jais teiraujamasi, norima sužinoti ką nors nauja. Žodis, žymintis kalbėtojui nežinomą ar abejotiną dalyką, pabrėžiamas intonacija.
Peržiūrėta: 1626
Komedija – dramos žanras, scenai skiriamas kūrinys, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.
Peržiūrėta: 434

Komiksas (angl. comic – komiškas, dgs. comics) – tarptautinis žodis, nusakantis pasakojimus iš nuosekliai sudėtų paveikslėlių su trumpais žodiniais tekstais. Jie pradėti kurti ir spausdinti XIX a. Europos ir Amerikos laikraščiuose, o XX a. tapo populiarūs visame pasaulyje. Lietuviškų komiksų tradicijos kūrėju galima laikyti dailininką Joną Martinaitį (1898–1947), kūrusį trumpus komiksus tarpukario Lietuvos laikraščiams ir žurnalams.

Šiuolaikiniai komiksai gali būti įvairių formų (pvz.: trumpos istorijos, knygos, rinkiniai, interneto komiksai, fotonovelės, šaržai ir kt.) ir įvairaus turinio (pvz.: kelionių, stebuklų, kvailiojimų, gyvūnų, detektyvų, mokslinės fantastikos, sporto, kosmoso, istoriniai, romantiniai, reklaminiai ir kt.).

Komiksai gali remtis jau sukurtais literatūros kūriniais (pasakomis, apsakymais, apybraižomis ar kt.) ar tikrais įvykiais, gali būti kuriami naujai atskleidžiant kūrėjui svarbias temas, problemas ar išmonę.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/)

Peržiūrėta: 6215

Komiškas (gr. kōmikos – linksmas):

1. juokingas, žaismingas, linksmas, pvz., komiškas įvykis, komiška išvaizda;

2. būdingas komedijai, panašus į komediją, pvz., komiškas personažas, komiškoji opera.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 649
Komiškoji literatūra – kūriniai, kuriems būdingas juokingumas, žaismingumas.
Peržiūrėta: 456

Komizmas – tariamų vertybių estetinė išraiška; susidaro iš prieštaravimo tarp tokių reiškinių, kurių vienas žymi tam tikrą pozityvią vertę, o kitas ją menkina. Komizmas – juoko įprasminimas tekstuose. Pagrindinės komizmo rūšys: humoras, ironija, sarkazmas, groteskas.

Humoras – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.

Ironija – kalbančiojo ar rašančiojo vertinimas ir požiūris, kuriam būdinga paslėpta pašaipa, prieštaravimas tarp žodžio, posakio ar teksto tiesioginės ir tikrosios prasmės, minties kurią norima perteikti.

Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.

Groteskas – kūrinys ar vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu.

Peržiūrėta: 2865
Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) literatūroje ir meno kūrinyje – emocinę įtampą keliantis priešingų siekių, pažiūrų, norų ir prieštaravimų (veikėjo ir aplinkos, kelių veikėjų tarpusavio ar vieno veikėjo vidaus) susidūrimas, kova.
Peržiūrėta: 2770
Kontrargumentas – argumentas, turintis atremti priešingos pusės argumentus.
Peržiūrėta: 1165

Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešybė) – daiktų, reiškinių, žmogaus charakterio savybių ryškus priešingumas. Kontrastas pagrįstas dviejų dalykų gretinimu tik ryškinant jų skirtumus.

Peržiūrėta: 2883

Kreipinys – sakinio žodis (arba žodžių junginys), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai). Pavyzdžiui: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1. Daiktavardžiu (dažniausiai šauksmininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais:

Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa kreipinio grupė:

O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau.

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio:

Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai „tu“, „jūs“:

Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai yra iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)

(Pagal //lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/lietuviu_kalbos_skyryba_kreipinys/)

Peržiūrėta: 8223

Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių apeigų, jaunimo, darbo, šeimos švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa).

Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz.: duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz.: dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta 1362 m. Kauno pilies gynimui apdainuoti) – įspūdingas karinės-istorinės dainos pavyzdys. Literatūrologas Donatas Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=dainuojamoji+tautosaka+)

Peržiūrėta: 1834

Vertingiausią, labai menišką lietuvių liaudies dainų dalį sudaro tradicinio – klasikinio – stiliaus kūriniai. Jų ir turinys, ir raiška yra vientisi. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių, žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimų), kitos – laisvesnės. Vyrauja lyriniai pasakojimai ir aprašymai, susipynę su dialogais ir monologais.

Lietuvių liaudies dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Pavyzdžiui, tai matyti iš dainos „Vai atabėga baikštus elnelis“. Gamtos, buities vaizdai čia lakoniški, grakštūs, apgaubti giedrios idilės skraiste. Jaučiame, kad juos stebi taurios sielos lyrinis herojus, jautrus žmogui, gamtai. Įvairius santykius atskleisti padeda apibendrintų būsenų, pasikartojančių situacijų vaizdai. Antai dainose mergelė vaizduojama dirbanti („linų laukely linelius rovė“, „aukštoj klėtelėj drobeles audė“), besvajojanti, besiilginti „rūtų daržely“, „vyšnių sodely“. Bernelis „šienelį pjauna“, „žirgelį šeria“, „joja pas merglę“ ir t. t.

(Pagal Leonardą Sauką)

Peržiūrėta: 2529

Linksniuojamosios kalbos dalys yra daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis, nes jos yra kaitomos linksniais (linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai). Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su linksniuojamųjų kalbos dalių kaitymu skaičiais ir linksniais.

Balsių y, ū ir i, u rašymas linksnių galūnėse

1. y rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos vardininko bei daiktavardžių šauksmininko kirčiuotose galūnėse: gaidys, šaulys, avilys, kairys; šauly, gaidy;

b) daiktavardžių daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: širdys, vinys, akmenys, seserys;

c) daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininke: medyje, kelyje, širdyje, akmenyje; širdyse, akmenyse;

d) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko daugiskaitos vardininke: dirbantys, dirbsiantys;

e) veikiamųjų įvardžiuotinių dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantysis, dirbusysis, dirbdavusysis, dirbsiantysis.

2. i rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko ir daiktavardžių šauksmininko nekirčiuotose galūnėse: šaltis, klajoklis; didelis, geresnis; šalti, klajokli;

b) daiktavardžių moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke: širdis, vinis, naktis (išimtis: petys);

c) daiktavardžių daugiskaitos galininke: širdis, vinis, dukteris, akmenis;

d) būdvardžių daugiskaitos vardininke: balti, žali, dideli, geresni;

e) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantis, dirbsiantis.

3. ū rašoma:

daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: sūnūs, lietūs; gražūs, saldūs.

4. u rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: sūnus, lietus, vaisius; gražus, saldus;

b) linksniuojamųjų kalbos dalių vyriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos, galininke: lauku, akmeniu, baltu, gražiu, šimtu, kitu; laukus, peilius, baltus, gražius, šimtus, kitus;

c) daiktavardžių vienaskaitos vietininke: viduje, turguje; artojuje, siuvėjuje.

Balsių ą, ę, į, ų rašymas linksnių galūnėse

1. Linksniuojamųjų kalbos dalių vienaskaitos galininke rašomos balsės ą, ę, į, ų, daugiskaitos kilmininke – ų: vaiką, eglę, medį, sūnų, gerą, antrą, kitą, dirbamą, dirbantį, kurį; vaikų, eglių, gerų, kurių, dirbančių.

IŠIMTYS. 1. Nosinės raidės nerašomos įvardžių galininke mane, tave, save, bet rašomos šių įvardžių kilmininke manęs, tavęs, savęs.

2. Nosinės raidės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių galūnėse.

Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. Visa palikau namie. Jis antra tiek turi.

3. Be nosinių rašomi kiekinių skaitvardžių nuo 11 iki 19 ir įvardžio keliolika galininkai.

Metai turi dvylika mėnesių. Tai atsitiko prieš keliolika metų.

e ir ia rašymas linksnių galūnėse

1. e rašoma:

a) linksniuojamųjų žodžių galūnėse, jei vardininko galūnė yra : žole, žoles, žolei (nes žolė); medine, medines, medinei (nes medinė); šių žodžių galininke rašoma raidė ę: žolę, medinę (išimtis: su ia rašoma dukteriai (kam?), dukteria (kuo?);

b) dviskiemenėse vietininko galūnėse: kelyje, pievoje, žolėje, turguje, laukuose, pievose, žolėse, baltame, baltoje.

2. ia rašoma:

linksniuojamųjų žodžių galūnėse, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi balsio ė: kelias, keliai; dalia, dalias; žalias, žaliam, žalia, žaliai; geriausias, geriausiam, geriausia, geriausiai; mediniam, mediniame, mediniai; kuriam, kuriais, kurias; keturiais, keturias.

Peržiūrėta: 24784

1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:

-eklis, -eklė: mušeklis, žarsteklis, gelteklė;

-ekšlis, -ekšlė: juodekšlis, perekšlė;

-ekšnis: šaltekšnis, juodekšnis;

-elis, -elė: namelis, ratelis, liepelė, katelė;

-enas, -ena: gluodenas, velenas, stipena, ožkena, duženos;

-enis, -enė: tylenis, -ė; piemenė, verdenė;

-enybė: brangenybė, didenybė, naujenybė;

-eri: penkeri, keleri;

-esys: čiulbesys, ilgesys, liūdesys;

-esnis, -ė: baltesnis, -ė, didesnis, -ė;

-estis: gailestis, mokestis, rūpestis;

-etas, -eta: dvejetas, šešetas, verpetas; elgeta, kupeta;

-eika: nevaleika, mušeika;

-eiva: gražeiva, puošeiva;

-intelis, -ė, -intelaitis, -ė: naujintelis, -ė, naujintelaitis, -ė;

-itelis, -ė, -itelaitis, -ė: baltitelis, -ė, baltitelaitis, -ė;

-mena: smulkmena, trupmena;

-sena: būsena, rašysena, tarsena.

Priesagą -ena turi daiktavardžiai, reiškiantys odų bei kailių pavadinimus, o tie, kurie reiškia mėsos pavadinimus, turi priesagą -iena, plg.: ožkena – ožkiena, stirnena – stirniena.

2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:

-ėlis, -ėlė: dobilėlis, lelijėlė, pagalvėlė; dilgėlė; jaunėlis, -ė; pavargėlis, -ė, nedorėlis, -ė;

-ytėlis, -e, -ytėlaitis, -ė: plonytėlis, -ė, plonytėlaitis, -ė;

-utėlis, -ė, -utėlaitis, -ė: saldutėlis, -ė, saldutėlaitis, -ė;

-ėlesnis, -ė: gerėlesnis, -ė, baltėlesnis, -ė;

-ėsis: džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsis, puvėsiai.

Mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė dedamos prie daugiaskiemenių daiktavardžių (bijūnėlis: bijūnas, pusmergėlė: pusmergė), o -elis, -elė – prie dviskiemenių (namelis: namas, mergelė: merga).

3. ia (po ja) rašoma šiose priesagose:

-iausias, -a, -iausiai: aukščiausias, -a, naujausias, -a; aukščiausiai, naujausiai, daugiausiai, pirmiausiai;

-iava, -liava: baudžiava, ganiava, painiava; rinkliava.

4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:

-yba: skyryba, vaidyba, lažybos;

-ybė: daugybė, grožybė, lygybė, teisybė;

-yklas, -ykla: vystyklas; čiuožykla, mokykla, valgykla;

-yklė: taupyklė, rodyklė, svarstyklės;

-ylas, -yla: akylas, -a, ausylas, -a; barzdyla;

-ylis, -ė: mažylis, jaunylis, -ė;

-ymas: klausymas (klausyti, klauso), laikymasis, mokymas, valgymas; baltymas, juodymas;

-ymė: kiaurymė, laukymė, tuštymė;

-ynas, -yna: durpynas, knygynas, laivynas, pušynas; kaimynas, lazdynas; lentyna, šeimyna;

-(t)ynė(s): avalynė, birbynė, tėvynė, usnynė, žydrynė; kautynės, varžytynės.

Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių bendraties, turinčios priesagą -yti, paprastai išlaiko priesagą y: mokytojas, liudytojas, laistytuvas, varžytynės, mąstysena.

5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:

-ijas, -ija: galvijas; draugija, girininkija;

-iklis: jungiklis, saugiklis, skaitiklis, variklis; jauniklis;

-ilas, -ila: eržilas, spragilas; vaidila;

-ilis: dagilis, vagilis, vandenilis;

-imas: dalijimas, įgaliojimas, klausimas (klausti, klausia), metimas, pylimas; apskritimas, šlapimas;

-inas, -ina: avinas, žąsinas; vaikinas; stipinas; dulkinas, -a, purvinas, -a, tekinas, -a (bet mėlynas, -a); mergina, motina;

-(t)inis, -(t)inė: krepšinis, tekinis; medinis, -ė, garsinis, -ė, lietinis, -ė, rašytinis, -ė; gimtinė, degtinė, ligoninė, vaistinė;

-inys (-ė): vėrinys, ieškinys, kūrinys; tinginys, -ė, mokinys, -ė, kalinys, -ė.

-imas ar -ymas. Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratyje yra priesaga -yti, o esamojo laiko 3 asmens galūnė -o, turi priesagą -ymas, pvz.: skaitymas (skaityti, skaito), valgymas (valgyti, valgo). Kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai turi priesagą -imas (jei bendratyje nėra priesagos -y- arba esamojo laiko 3 asmens galūnė kitokia), pvz.: bėgimas, gadinimas, pažymėjimas, važiavimas, liudijimas (liudyti, liudija).

6. Įsidėmėtinos dar šios priesagos su ū ir u:

-(i)ūkas, -ė: valiūkas, -ė, žaliūkas, -ė; kojūkai;

-(i)ūnas, -ė: didžiūnas, -ė, galiūnas, -ė, perėjūnas, -ė;

-(i)ūkštis, -(i)ūkštė: velniūkštis, vėjūkštis; mergiūkštė;

-(i)ukas, (-ė): kalniukas, pirščiukas, vėjukas; mažiukas, -ė, plonučiukas, -ė;

-uklas: stebuklas;

-ulys: čiaudulys, nuobodulys, ryšulys, skaudulys;

-umas, -uma: tankumas, trūkumas; lyguma, žemuma;

-umynas: margumynas, tankumynas, žalumynai;

-uras: pumpuras, vyturas;

-utinis, -ė: galutinis, -ė, paskutinis, -ė; viršutinis, -ė;

-tuvas, -tuvė: durtuvas, šautuvas; brauktuvė, kartuvės.

Peržiūrėta: 34286
Lyrika – viena iš trijų literatūros rūšių. Tai poezija, išreiškianti individo išgyvenimus, mintis, jausmus. Dažniausias lyrikos žanras – eilėraštis. Jo centre – lyrinis subjektas arba lyrinis „aš“.
Peržiūrėta: 3064
Lyrinė epinė poema turi epikos ir lyrikos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir net pasaulinio masto klausimus (Maironio „Jaunoji Lietuva“).
Peržiūrėta: 545
Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne epinis veikėjas, o lyrinis subjektas (Justino Marcinkevičiaus „Devyni broliai“).
Peržiūrėta: 1405
Pasirinkite veiklas: