Balsių i, y ir u, ū rašymas

Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū paprastai rašomi taip, kaip tariami, t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Balsius i ir y, u ir ū žodžių šaknyje paprastai rašome taip, kaip tariame: kitas, riksmas, vyras, Vytas, muša, durys, mūšis, krūvis. Jei abejojama, kurį balsį rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad tas balsis būtų kirčiuotas: švyturys – švyturį, sūkurys – sūkurį, dusulys – dusulį.

Iš klausos rašomi ir tie balsiai ar dvibalsiai, kurie kaitaliojasi giminiškuose žodžiuose: lyti, lijo, lieti, laistyti; dužti, dūžis, daužti; sverti, svėrė, sviro, svyra, svoris, svaras.

Svarbu skirti trumpuosius i, u ir ilguosius y, ū, kurie tarpusavyje kaitaliojasi:

a) veiksmažodžių pagrindinėse formose: gyti – gijo, būti – buvo; pagrindinių formų balsiai išlieka ir jų dariniuose: gyja – gyjantis, bet gijo – išgijęs;

b) bendrašakniuose veiksmažodžiuose: rišti – ryšėti, glusti – glūdėti; kuria – kūrena;

c) bendrašakniuose ištiktukuose, reiškiančiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą: gribšt – grybšt, trukt – trūkt;

d) veiksmažodžiuose ir iš jų sudarytuose galūninės darybos daiktavardžiuose: bristi – brydė, kišti – kyšis, mušti – mūšis; priesaginės darybos daiktavardžiai išlaiko pamatinės formos balsį: brido – bridimas, muša – muštynės;

e) būdvardžiuose ir iš jų sudarytuose daiktavardžiuose: gilus – gylis.

Balsės i, y, u, ū žodžių šaknyse

Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų – nekinta. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.

Nekinta

Kirčiuotame šaknies skiemenyje visose veiksmažodžių pagrindinėse formose yra i, u / y, ū:

lipti, lipa, lipo; rišti, riša, rišo;

skusti, skuta, skuto; supti, supa, supo;

dygti, dygsta, dygo; slysti, slysta, slydo;

grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.

Kinta

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i ir y:

gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo; įgristi, įgrysta, įgriso.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū:

dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso;

griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo;

pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.

Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui:

guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse i, y kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir:

dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė;

girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė;

spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse u, ū kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais um, ur:

burti, buria; būrė; kurti, kuria, kūrė; stumti, stumia, stūmė.

Kai esamojo laiko šaknyje yra intarpas m (n), kitose formose rašoma i, u:

dribti, drimba, dribo; klupti, klumpa, klupo, sklisti, sklinda, sklido.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose: kai pamatinių veiksmažodžių šaknyse yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai i, u, išvestinių veiksmažodžių šaknyse rašoma y, ū:

birti – byrėti, kišti – kyšoti, rišti – ryšėti, švisti – švytėti;

glusti – glūdėti, klupti – klūpėti, klūpoti, pastumti – pastūmėti.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse i, u kaitaliojasi su y, ū:

blikstelėti – blykstelėti, bliksėti – blyksėti; truktelėti – trūktelėti, trukčioti – trūkčioti.

Bendrašakniuose ištiktukuose, kilusiuose iš veiksmažodžių ir žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai i – y, u – ū:

blikst – blykst, gribšt – grybšt;

trukt – trūkt, pukšt – pūkšt.

Plačiau apie balsių i, u ir y, ū rašybą žr. „Žinyne“:

1. Priešdėlių rašyba – 15262.

2. Linksniuojamųjų kalbos dalių priesagų rašyba – 15273.

3. Veiksmažodžių priesagų rašyba – 22974.

4. Linksniuojamųjų kalbos dalių galūnių rašyba – 768.

5. Veiksmažodžių galūnių rašyba – 2298.