Titulinis > Mokymosi objektai

Kalbos funkcijos

Kalbos funkcijos. Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti. Štai kodėl kai kurie mokslininkai komunikacinę funkciją skaido smulkiau: į informacinę, ekspresinę, direktyvinę, apeliacinę, estetinę ir pan.

Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas. Pavyzdžiui, SMS žinutės, gautos iš sesers, pagrindinė funkcija bus vienareikšmiškai informacinė: Susitinkame 9-ą – vėluoju.

Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio – išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus, renkasi ne objektyvią informaciją, o išreiškia savo jausminį vertinimą (O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs.).

Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų! ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikacinę funkciją, perteikia tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmas sakinys dar išreiškia ir kalbėtojo emocijas. Antras sakinys neatlieka ekspresinės funkcijos, o pirmame ji dominuoja. Kurios kalbinės raiškos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive – nurodymas < lot. dirigo – nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.

Apeliacinė funkcija – kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę Koncertuoja kaimo kapela, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo kreipdamiesi į klausytojus: Jums koncertuoja... Ypač svarbi ši funkcija kalbantis su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų kreipimasis į mažuosius žiūrovus). Apeliacinė funkcija neretai būna susipynusi su ekspresine: autorius stengiasi paveikti adresatą išraiškinga, emocinga kalba.

Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos – jutiminis), arba siauriau – poetinė (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma. Tai nebūtinai vien grožinės literatūros ar tautosakos funkcija. Ji yra svarbi ir tada, kai rašydami laišką ar samprotavimo rašinį vengiame kartoti tuos pačius žodžius, ieškome skambesnio ar taupesnio žodžio, sklandesnės raiškos ir pan.

Gryną estetinę funkciją turi beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). Juozapas Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų.“ Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir negrožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Stilistikai svarbiausi du dalykai: viena, kad šalia komunikacinės funkcijos pripažįstama (kaip nesavarankiška, šalutinė) ekspresinė funkcija, antra, kad kalba, kaip ir daugelis kitų tikrovės reiškinių, turi estetinę vertę, atlieka ir estetinę funkciją.

Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Pagal http://www.šaltiniai.info/index/details/380 ir http://ualgiman.dtiltas.lt/funkcinio_stiliaus_savoka_ir_pozymiai.html.