Titulinis > Mokymosi objektai

Modernus eilėraštis

Modernaus eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas…). Pati figūra nėra aiški. „Aš“ linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis „aš“ tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas atsižvelgiant į kintančias perspektyvas. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu. Moderniame tekste svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris suvienija įvairius daiktus bei reiškinius.

Tikrovė

Tikrovė ne atkuriama, bet sukuriama. Keisčiausiu būdu jungiami skirtingos prigimties reiškiniai. Jiems trūksta išorinių sąsajų. Eilėraščio tikrovėje nėra vertybių hierarchijos (neaišku, kas vertinga, o kas nevertinga).

Laikas ir erdvė

Erdvė kintanti. Reali laiko tėkmė atmetama (praeitis ir dabartis sumaišoma arba laikas neturi prasmės). Laikas ir erdvė nepriklauso vienas nuo kito. Jie nepriklauso ir nuo lyrinio „aš“: tasai „aš“ savo regėjimu, išgyvenama akimirka jų nesusieja, nesurikiuoja į vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Išnyksta nuoseklus veiksmas, nelieka kryptingo dvasinio judesio. Yra tik gestas. Jis neturi tąsos. Veiksmą, procesą pakeičia motyvai, figūros ir jų išsidėstymas. Veiksmo mažėja, daugėja pavienių vaizdų. Išorinių sąsajų tarp jų nedaug. Komponuojama montažo principu (prasmės sąsajos vertikalios).

Kalba

Tradicinių kalbos normų nepaisoma. Reiškiniai menkai susieti sintaksiškai, labiau – įvairiais kitais būdais. Atsisakoma loginės tvarkos, skyrybos ženklų.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)