Priebalsių rašyba

SUPANAŠĖJUSIŲ PRIEBALSIŲ RAŠYBA

1. Norint nustatyti, kurią priebalsę rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad po to priebalsio eitų balsis: augti – auga, augo; laužti – laužia, laužė; skalbti – skalbia, skalbė; ūžti – ūžia, ūžė.

2. Kilus abejonei, ar prieš č rašyti s, ar š, parenkamas toks giminiškas žodis ar jo forma, kad po s (š) būtų t: anksčiau – anksti; mesčiau – mesti; pėsčias – pėsti; rūsčiai – rūstus.

3. Norint patikrinti, kurią priebalsę (z ar ž) rašyti prieš dž, žodį reikia pakeisti taip, kad vietoj dž atsirastų d: pavyzdžiui – pavyzdys; vabzdžiai – vabzdys; vaizdžiai – vaizdas.

P a s t a b a. Reikia įsidėmėti žodžio beždžionė rašybą, nes jo neįmanoma patikrinti priebalse d.

4. Susidūrę priešdėlio ir šaknies arba priešdėlio ir sangrąžos dalelės priebalsiai visada rašomi taip, kaip rodo žodžio reikšminės dalys: apgauti, apdrausti, atbusti, atželti, išbėgti, užkelti, išsunkti, iššauti, užsukti, užšokti, užželti, išsikelti, užsistoti, užžiebti.

5. Sudurtiniuose žodžiuose paprastai išlieka ir pagal žodžio sudedamąsias dalis rašomi dėmenų priebalsiai, nors jie ir būtų suskardėję, suduslėję ar susilieję: šlapdriba – šlapias, sausgyslė – sausas, medkirtys – medis, pėdsakai – pėda, pusseserė – pusiau sesuo, švarraštis – švarus raštas.

P a s t a b a. Vieno kito sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje nerašome pirmojo dėmens priebalsio: kovarnis (iš kovvarnis), kraugerys (iš kraujgerys), rankogalis (iš rankovgalis), karkvabalis (iš karklvabalis), smaigalys (iš smailgalys), šalpusnis (iš šaltpusnis).

6. Skardieji priebalsiai žodžio gale suduslėja, bet žymimi skardžiųjų priebalsių raidėmis: kad, niekad, tad, bemaž, už, daug, maždaug, nedaug, jog, visad.

Į s i d ė m ė t i. Kelių žodžių ir jų vedinių, kuriuose išnyko skardieji priebalsiai g, d, t, dusliuosius priebalsius iš tradicijos rašome taip, kaip tariame: aukštas, aukštaitis, aukštuma; baikštus, baikštauti, baikštuolis; sluoksnis, sluoksniuoti, sluoksninis.

Rašant įvairias veiksmažodžio drumsti formas gali klaidinti giminiški vardažodžiai drumzlės, drumzlinas.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į skirtingo skardumo priebalsių rašybos variantus: kniūbsčias – kniūpsčias, stabtelėti – staptelėti, švogžti – švogšti ir t. t. Dažniausiai tai garsažodinės prigimties žodžiai.

VEIKSMAŽODŽIŲ KAMIENŲ RAŠYMAS

1. Pagrindiniai veiksmažodžių kamienai (bendratis, esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo), turintys istoriškai pakitusių priebalsių, rašomi taip, kaip tariami: risti – rita – rito, pūsti – pučia – pūtė, besti – beda – bedė, skleisti – skleidžia – skleidė, gelsti – gelsta – gelto, rausti – rausta – raudo, drumsti – drumsčia – drumstė, krykšti – krykščia – krykštė.

P a s t a b a. Veiksmažodžių pagrindinių kamienų rašymą galima pasitikrinti žodynuose, kur pateikiami arba visi, arba sutrumpinti žodžiai: risti, rita, rito; gelsti, -sta, -to.

2. Priebalsiai z, ž, dėl istorinių pakitimų atsidūrę prieš t, rašomi taip, kaip rodo nepakitusios formos: irzta – irzo, lūžta – lūžo, griozti – griozdžia – griozdė, grimzti – grimzta – grimzdo.

P a s t a b a. Kai kyla abejonė, kurią priebalsę bendratyje ar esamajame laike rašyti, reikia imti būtąjį kartinį laiką: jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra t arba d, bendratyje ir esamajame laike rašome s; jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra z arba ž, šias priebalses rašome ir kitose formose: vysti – vysta – vyto, rausti – rausta – raudo, bet: irzti – irzta – irzo, lūžti – lūžta – lūžo.

3. Šaknies gale prieš balses rašomos priebalsių samplaikos sk, šk, zg, žg, prieš priebalses – ks, kš, gz, gž: dreskia – drėksti, brėško – brėkšta, mezga – megzti, džeržgia – džergžti. Taip rašomi ir žodžiai, kurie sudaryti iš veiksmažodžių: mezginys, bet megztinis.

Samplaikas ks, kš prieš balses turi tik tie veiksmažodžiai, kurie sudaryti iš ištiktukų: blyksėti, girkšėti.

P a s t a b a. Norint pasitikrinti, ar prieš priebalsę rašyti skardžiųjų ar dusliųjų priebalsių samplaiką, žodį reikia pakeisti taip, kad samplaika atsidurtų prieš balsę: drėksti, nes dreskia; megzti, nes mezga.

4. Bendraties kamieno priebalsiai s, z būsimajame laike susilieja su priesaga -s-, todėl rašoma s, o š, ž supanašėja su priesaga -s- , todėl rašome š: vesiu, vesi, ves (ves-ti), megsiu, megsi, megs (megz-ti), nešiu, neši, neš (neš-ti), vešiu, veši, veš (vež-ti).

P a s t a b a. Kiti būsimojo laiko priebalsiai rašomi taip, kaip rodo bendraties kamienas: dirbsiu (dirbti), lipsiu (lipti), bėgsiu (bėgti), lėksiu (lėkti).

5. Bendraties kamieno priebalsiai k, g liepiamojoje nuosakoje susilieja su priesaga -k- ir išnyksta, rašoma tik k: lauk, laukime, laukite (lauk-ti – lauk + k – lauk); bėk, bėkime, bėkite (bėg-ti – bėg + k – bėk).