Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Avangardizmas (pranc. avant-garde – priekinė sauga, priešakinis dalinys) – XX a. literatūros ir meno srovė, kuriai būdinga tradicinių, ypač realizmo, kūrybos principų neigimas.

Plačiąja reikšme avangardizmas – sąmoningas priešiškumas meno akademizmui, kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų raiškos priemonių paieškos.

Siauresne reikšme avangardizmas – XIX a. antrojo–ketvirtojo dešimtmečio literatūros ir meno kryptys ir tendencijos, kurioms būdinga estetinis radikalizmas, antimiesčioniškos nuotaikos, tradicinių moralės ir meno normų parodijavimas, demonstratyvus neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas. Literatūroje avangardizmui būdingų požymių turi tokios srovės kaip futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas.


Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pūtė stiprus vėjas. Koks vėjas? – stiprus.

Aplankėme Raudonės pilį. Kieno pilį? – Raudonės.

Tvenkinyje plaukiojo visokios žuvys. Kokios žuvys? – visokios.

Sakinio dalis, kurią apibūdina pažyminys, vadinama pažymimuoju žodžiu.

Pažyminiai: stiprus, Raudonės, visokios.

Pažymimieji žodžiai: vėjas, pilį, žuvys.

Pažyminys apibūdina daiktavardžiais (kartais įvardžiais) reiškiamas sakinio dalis: veiksnį, papildinį, kai kurias aplinkybes, tarinio vardinę dalį.

Šaltas prakaitas žliaugte žliaugia. Koks prakaitas? – šaltas.

Rudens giedra neilgai tetveria. Kieno giedra? – rudens.

Skrenda naktis pro banguojantį debesį. Kokį debesį? – banguojantį.

Žvyruotu pylimu sučežėjo žingsniai. Kokiu pylimu? – žvyruotu.

Šiltoje pastogėje buvo šalta. Kokioje pastogėje? – šiltoje.

Ilžė – paklusni anytos marti. Kokia marti? – paklusni. Kieno marti? – anytos.

Pagrindinė kalbos dalis, kuria reiškiamas pažyminys, yra būdvardis. Be to, pažyminiu dažnai gali eiti daiktavardis, įvardis, skaitvardis, dalyvis.


Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pažymimasis žodis – sakinio dalis, kurią apibūdina pažyminys.

Pagal pažyminio ryšį su pažymimuoju žodžiu ir reiškimo būdą skiriami derinamieji ir nederinamieji pažyminiai.

DERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais. Vadinasi, kintant pažymimojo žodžio formai pažyminys „prisitaiko“ prie pažymimojo žodžio, įgaudamas tokį pat linksnį, skaičių ir giminę kaip ir pažymimasis žodis: tas žmogus, to žmogaus, tam žmogui...; lygus laukas, lygaus lauko, lygų lauką...

Derinamasis pažyminys reiškiamas:

• būdvardžiu: Buvo jau vėlyvas rytas. Dar kartą pažvelgiau į tamsią girią.

dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį. Pažvelgiau į išskrendančius paukščius.

skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo.

• įvardžiu: Kiekvienas takas, kiekvienas medis ir krūmas čia buvo pažįstamas. Sava našta nesunki.

IŠPLĖSTINIAI DERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Derinamieji pažyminiai gali būti išplėsti savarankiškos reikšmės žodžiais. Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir dalyviniais žodžių junginiais, yra vadinami išplėstiniais pažyminiais.

Išplėstinis pažyminys susideda iš pagrindinio nario, išreikšto būdvardžiu arba dalyviu (veikiamuoju ar neveikiamuoju), ir vieno ar kelių priklausomų žodžių.

Vaikas mato laivą, pilną linksmų keliautojų. (Kokį laivą? – pilną linksmų keliautojų.)

Berniukams, žaidžiantiems stadione, lietus netrukdė. (Kokiems berniukams? – žaidžiantiems stadione.)

Važiavome keliu, apsodintu tuopomis. (Kokiu keliu? – apsodintu tuopomis.)

Sakinyje išplėstinis derinamasis pažyminys gali eiti prieš pažymimąjį žodį arba po jo. Išplėstiniai pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, kartu su juo sudaro prasmiškai ir intonaciškai neskaidomą vienetą, tarsi nedalomą žodžių junginį. Tokie pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais (žr. „Žinyną“, „Pažyminių skyrybą“).

Palyginkime:

Ant medžiais apaugusio piliakalnio kažkada stovėjo medinė pilis.

Ant piliakalnio, apaugusio medžiais, kažkada stovėjo medinė pilis.

NEDERINAMIEJI PAŽYMINIAI

Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra nederinamieji. Nederinamasis pažyminys yra valdomas pažymimojo žodžio arba prie jo šliejamas: vėjo malūnas (kieno malūnas?), mano knyga (kieno knyga?). Atskirti nederinamąjį pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio formai nederinamasis pažyminys formos nekeičia. Net jeigu pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje sutaptų, tokio pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra atsitiktinis. Sakiniuose Nematau kaimyno namo; Nerandu savo knygos žodžiai kaimyno ir savo yra nederinamieji pažyminiai, nes, pakeitus pažymimojo žodžio linksnį, jų formos nekinta (Matau kaimyno namą; Radau savo knygą), pažyminiai prie pažymimųjų žodžių „neprisitaiko“ (kaimyno namu, kaimyno name).

Nederinamasis pažyminys reiškiamas:

daiktavardžio ar įvardžio kilmininku: Pasigirdo motinos žingsniai. Mano šuo laimėjo prizą.

daiktavardžio įnagininku su priklausomais žodžiais: Pamačiau berniuką garbanotais plaukais.

linksniu su prielinksniu: Mokytoja iš gretimos mokyklos kalbėjo apie papročius.

bendratimi: Mes pajutome norą kurti.


Sakiniai, kuriais pasakojami įvykiai, apibūdinami faktai ir reiškiniai, vadinami tiesioginiais sakiniais. Tokiais sakiniais pasakoma, konstatuojama kuri nors informacija. Jų intonacija yra kylanti ir krintanti, pabaigoje daroma pauzė. Tiesioginių sakinių esti daugiausia. Jie ypač būdingi monologinei (sakytinei ir rašytinei) kalbai.

Žodžiai ar sakiniai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ar pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinami įterpiniais.

Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Jais gali būti reiškiamas prašymas, kvietimas, pageidavimas ar linkėjimas: paprastai tai suvokti padeda intonacija (balso pakėlimas) arba kontekstas.

Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Jie būdingesni dialoginei kalbai, jais teiraujamasi, norima sužinoti ką nors nauja. Žodis, žymintis kalbėtojui nežinomą ar abejotiną dalyką, pabrėžiamas intonacija.

Kreipinys – sakinio žodis (arba žodžių junginys), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai). Pavyzdžiui: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1. Daiktavardžiu (dažniausiai šauksmininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais:

Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa kreipinio grupė:

O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau.

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio:

Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai „tu“, „jūs“:

Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai yra iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)

(Pagal http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/lietuviu_kalbos_skyryba_kreipinys/)


„Keturi vėjai“ – avangardistinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas, 1924–1928 m. nereguliariai leistas Kaune. Jį leido ir redagavo Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), Antanas Rimydis. Žurnalo leidėjai skleidė futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principus, savo deklaracijose kritikavo tradicinius literatūros kanonus, maištavo prieš vyresniuosius lietuvių rašytojus. Čia taip pat rašė Kazys Binkis, Augustinas Gricius, Petras Janeliūnas, Juozas Petrėnas, Bronys Raila, Salys Šemerys, Alfonsas Šimėnas, Juozas Švaistas, Teofilis Tilvytis, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti.

Humoras – viena svarbiausių komizmo rūšių. Literatūroje, mene, taip pat ir gyvenime, kasdienybėje – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.

Jį galima laikyti tam tikru žmogaus mąstymo ir jausenos būdu, sugebėjimu pamatyti juokingus tikrovės reiškinius ir draugiškai, atvirai iš jų pasijuokti. Nors po linksmo personažo šmaikštavimais ir išoriniu nerūpestingumu dažnai slypi kančią pažinęs veidas, humoras suteikia kūriniui lengvumo ir optimizmo. (Pagal literatūros tyrinėtoją Algį Kalėdą)


Satyra – viena komizmo rūšių, toks meninio vaizdavimo būdas, kai pajuokiamos, demaskuojamos žmonių ydos, neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai. Satyros juokas pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole).

Satyros, kitaip negu humoro, sukeliamas juokas yra piktas, geliantis, negailestingas; aštriai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.


Komizmas – tariamų vertybių estetinė išraiška; susidaro iš prieštaravimo tarp tokių reiškinių, kurių vienas žymi tam tikrą pozityvią vertę, o kitas ją menkina. Komizmas – juoko įprasminimas tekstuose. Pagrindinės komizmo rūšys: humoras, ironija, sarkazmas, groteskas.

Humoras – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.

Ironija – kalbančiojo ar rašančiojo vertinimas ir požiūris, kuriam būdinga paslėpta pašaipa, prieštaravimas tarp žodžio, posakio ar teksto tiesioginės ir tikrosios prasmės, minties kurią norima perteikti.

Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.

Groteskas – kūrinys ar vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu.


Komiškas (gr. kōmikos – linksmas):

1. juokingas, žaismingas, linksmas, pvz., komiškas įvykis, komiška išvaizda;

2. būdingas komedijai, panašus į komediją, pvz., komiškas personažas, komiškoji opera.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Pažyminys – antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta? kieno?

Pažyminiu apibūdinama sakinio dalis vadinama pažymimuoju žodžiu.

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais.

Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir dalyviniais žodžių junginiais, vadinami išplėstiniais pažyminiais.

Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra nederinamieji.

(Plačiau žr. „Žinyno“ straipsnius „Pažyminio sąvoka“, „Pažyminių rūšys“)

Privalomąsias pažyminių skyrybos taisykles rasite iliustracijoje.


Futurizmas (lot. futurum – ateitis) – avangardinė literatūros ir meno srovė, gyvavusi 1909–1925 metais. Futuristai siekė kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino industriją, didmiesčio gyvenimą. Futurizmas pirmiausia paplito tarp Italijos menininkų, vėliau – kitose Europos šalyse, ypač Rusijoje.

Poezija (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys): 1. eiliuotų ir lyrinių neeiliuotų literatūros kūrinių visuma; 2. poetinė nuotaika, žavumas, šventiškumas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Parodija (gr. parōdia < para – prie + ōdē – giesmė): 1. kurio nors literatūros kūrinio, aktoriaus arba dainininko vaidybos, dainavimo manieros, rečiau muzikos, dailės kūrinio pajuokiamasis sekimas, mėgdžiojimas; komizmo įspūdis literatūrinėje parodijoje pagrįstas neatitikimu tarp stiliaus (panašaus į mėgdžiojamąjį pirmavaizdį) ir idėjinių teminių motyvų (priešingų negu pirmavaizdžio), vaidybos, dainavimo parodijoje – mėgdžiojamojo atlikėjo manieros būdingų elementų hiperbolizacija; 2. paviršutiniškas, pajuokiamasis sekimas, pagrįstas išorės panašumo ir esmės nepanašumo komizmu.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Eilėraščio objektas - tai menamas adresatas, į kurį kreipiasi lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas) išsakydamas savo vidines būsenas, nuotaikas, jausmus.


Lyrinis „aš“ (arba lyrinis subjektas, eilėraščio žmogus) - kalbantysis, kurio emociniai išgyvenimai atskleidžiami eilėraštyje.

Nonsensas (angl. nonsense – nesąmonė, niekai, absurdas) – ir tam tikras literatūrinės pasakos tipas, ir pasaulio perkūrimo, modeliavimo būdas, kuriam būdinga derinti nesuderinamus dalykus, žaisti beprasmybėmis, užuominomis, absurdu. (Pagal Kęstutį Urbą)