Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Paradoksas (gr. paradoxos – netikėtas): 1. neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikai galvosenai; 2. log. samprotavimas, įrodantis ir teiginio teisingumą, ir jo klaidingumą; 3. fiz. netikėtas reiškinys, prieštaraujantis įprastai sampratai.

(//www.tzz.lt/p/paradoksas)


Humoreskà – literatūros žanras, trumpas, juokingo ir linksmo turinio prozos kūrinys.

Sarkazmas - viena komizo rūšių, kuriai būdinga pikta pašaipa, aštri ironija. Dar viena sarkazmo reikšmė - kandi, pajuokiama pastaba.

Dalyvis – linksniuojamoji veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių.

Dalyvių veiksmažodinės ypatybės

Turi veiksmažodinį kamieną: krentąs, krentanti, krentamas (krenta); kritęs, kritusi (krito).

Žymi veiksmą: Pagalvojęs ir pakėlęs ranką (ką jis veikęs?).

Yra veikiamosios ir neveikiamosios rūšies: važiavęs – važiuotas.

Turi laikus: matąs, matęs, matydavęs, matysiąs; matomas, matytas...

Gali būti sangrąžiniai: gėrėjęsis, pasigėrėjęs.

Dalyviai, kaip ir asmenuojamosios formos, valdo tuos pačius linksnius: nešioja lėles – nešiojanti lėles, klausė tėvų – klausęs tėvų.

Prie dalyvių, kaip ir prie asmenuojamųjų formų, šliejasi prieveiksmiai: ateis rytoj – ateisiąs rytoj, kopia aukščiau – kopiąs aukščiau.

Sakinyje gali eiti tariniu: Gyvenęs kartą karalius.

Dalyvių būdvardinės ypatybės

Reiškia daikto ypatybę: šviečiantis langas (koks langas?), pasakyti žodžiai (kokie žodžiai?).

Kaitomi giminėmis: matąs – matanti, skridęs – skridusi, bėgsiąs – bėgsianti.

Kaitomi skaičiais: matęs – matę, mačiusi – mačiusios.

Linksniuojami: matąs, mačiusio, mačiusiam, mačiusį...

Gali būti įvardžiuotiniai: matantysis, mačiusioji.

Derinami su daiktavardžiais ir įvardžiais: plaukianti valtis, degančiame lauže, visiems girdėjusiems.

Sakinyje gali eiti pažyminiu: Nepastebėjau nukritusio žiedo.


Dalyviai yra dviejų rūšių: veikiamieji ir neveikiamieji. Veikiamaisiais dalyviais reiškiama ypatybė, kylanti iš paties veikėjo veiksmo (bėgantis sportininkas, sužaliavusi pieva), o neveikiamaisiais – iš kito veikėjo veiksmo (vaiko rašoma knyga, statybininkų pastatytas namas).

Veikiamieji dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį, neveikiamieji – tris: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį.

VEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ DARYBA

1. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno su priesagomis -(i)ant-, -int- ir linksnių galūnėmis; trumposios vyriškosios giminės vardininko formos turi galūnes -(i)ąs, -įs, , :

einąs, einantis, einanti; plaukiąs, plaukiantis, plaukianti; tylįs, tylintis, tylinti.

2. Būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -(i)us- ir linksnių galūnėmis, tik vyriškosios giminės vardininkai kitokie – su galūnėmis -ęs, :

grįžęs, grįžusi; plaukiojęs, plaukiojusi; stebėjęs, stebėjusi; vežiojęs, vežiojusi.

3. Būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo dažninio laiko kamieno su priesaga -(i)us-, jų vyriškosios giminės vardininkai turi galūnes -es, :

matydavęs, matydavusi; skalaudavęs, skalaudavusi.

4. Būsimojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko kamieno su priesaga -iant-; trumposios vyriškosios giminės vardininko formos turi galūnes -iąs, :

eisiąs, eisiantis, eisianti, stebėsiąs, stebėsiantis, stebėsianti, vešiąs, vešiantis, vešianti.

NEVEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ DARYBA

1. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens su priesaga -m-: esamas, esama; beriamas, beriama; brėžiamas, brėžiama; mylimas, mylima .

2. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš bendraties kamieno su priesaga -t-: būtas, būta; eitas, eita; matytas, matyta; žiūrėtas, žiūrėta.

3. Būsimojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių būsimojo laiko antrojo asmens su priesaga -m-: būsimas, būsima.

VEIKIAMŲJŲ IR NEVEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ RAŠYBA

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų galūnėse rašome nosines raides (i)ą, į: kalbąs, kalbą; šaukiąs, šaukią; mylįs, mylį; eisiąs, eisią; dirbsiąs, dirbsią. Vardininko ilgųjų formų galūnėse nosinės raidės nerašomos: kalbantis, kalbantys, mylintis, mylintys; šauksiantis, šauksiantys.

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių daugiskaitos vardininko galūnė yra -ys, jei vienaskaitos vardininko galūnė yra -is: bėgantis – bėgantys, žiūrintis – žiūrintys, sakantis – sakantys; bėgsiantis – bėgsiantys, nešiantis – nešiantys, sakysiantis – sakysiantys.

• Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių linksnių, išskyrus trumposios formos vyriškosios giminės vardininką, kamiene rašome ia: laukianti, laukiantis, laukiančios, laukiantys; lauksianti, lauksiantis, lauksiančios, lauksiantys.

• Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs,: dirbęs, dirbę; laikęs, laikę; turėjęs, turėję; plasnodavęs, plasnodavę; vaitodavęs, vaitodavę.

• Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamųjų dalyvių visų linksnių (išskyrus vyriškosios giminės vardininką) priesaga yra -(i)us-: ėjusio, ėjusiam, ėjusį; eidavusio, eidavusiam, eidavusį; mačiusi, mačiusios, mačiusiai.

• Veikiamųjų dalyvių linksnių galūnėse rašome ia, kai linksniuojamųjų žodžių vardininko galūnė nėra -ė: dirbančiam, dirbančiai (nes dirbantis, dirbanti); dirbusiam, dirbusiai, dirbusią (dirbęs, dirbusi); dirbsiančiam, dirbsiančias (dirbsiantis, dirbsianti).

• Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi iš esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių su priesaga -m- ir išlaiko esamojo laiko veiksmažodžių rašybą: skleidžiamas (skleidžia), renčiamas (renčia), girdimas (girdi).

• Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai išlaiko bendraties kamieną: skleistas, skleista (skleisti); ręstas, ręsta (ręsti); matytas, matyta (matyti).

ĮVARDŽIUOTINIŲ DALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Dalyviai, kaip ir vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai gali būti įvardžiuotiniai: rašantysis, rašančioji, valgomasis, nepažįstamoji.

Įvardžiuotiniai dalyviai daromi ir rašomi taip pat kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai (žr. mokymosi objektą „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba“, Nr. 769)

SANGRĄŽINIŲ DALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Sangrąžiniai dalyviai daromi tik iš sangrąžinių veiksmažodžių: pasirašąs, pasirašantis, pasirašanti (pasirašo); pasirašęs, pasirašiusi (pasirašė); pasirašydavęs (pasirašydavo), pasirašysiąs (pasirašysi), pasirašytas (pasirašyti); rašąsis (rašosi), rašęsis (rašėsi), rašydavęsis (rašydavosi).

Sangrąžinių dalyvių priesagų rašyba tokia pat kaip ir nesangrąžinių.


Reportažas (pranc. reportage iš angl. report – pranešti) – operatyvi informacija spaudai, radijui, televizijai, kino kronikai apie dienos įvykius, kurių stebėtojas arba dalyvis yra pats reportažo autorius.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Simbolis (gr. symbolon – sutartinis ženklas) – ženklas, turintis visuomenei suprantamą abstrakčios sąvokos, idėjos reikšmę; meninis vaizdas, turintis ypatingos apibendrinamosios galios perkeltinę reikšmę, keliantis daug asociacijų. Simbolio vaizdas konkretus, bet reikšmė gali būti abstrakti. Pavyzdžiui, žydinti vyšnia gali simbolizuoti jaunystę, meilę. Simbolio reikšmė išaiškėja iš kūrinio konteksto.


Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešybė) – daiktų, reiškinių, žmogaus charakterio savybių ryškus priešingumas. Kontrastas pagrįstas dviejų dalykų gretinimu tik ryškinant jų skirtumus.


Paralelė (paralelizmas) (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant ir ryškinant jų panašumą. Pavyzdžiui:

Tos naktys – tokios tamsios ir baugios,

tos mintys – tokios juodos ir sunkios...

(Vincas Mykolaitis-Putinas)


Hiperbolė (gr. hyperbolē – padidinimas) – kalbinės raiškos priemonė, perkeltinės reikšmės pasakymas, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio, žmogaus charakterio ar veiksmo ypatybės yra padidinamos. Hiperboliškai vaizduojant pasaulį neįmanomas reiškinys pateikiamas kaip įmanomas. Hiperbolės vartojamos įspūdžiui sustiprinti. Jų ypač daug pasakose, vaikų poezijoje, satyriniuose ir komiškuose kūriniuose, pavyzdžiui:

Žiūri, ten jazminas

Ligi dangaus auga.

(Sigitas Geda)


Šiandien kinas nieko nestebina. O buvo laikas, kai ekrane pamatyti judantį vaizdą buvo didelė sensacija. Pirmiesiems tai sukurti pavyko prancūzams Ogiustui ir Lui Liumjerams (Auguste, Louis Lumière). 1895 m. vasario 13 d. savo išradimą jie patentavo, o kovo 22 d. surengė pirmąjį kino seansą.

Filmai buvo trumpučiai, trukdavo vos vieną minutę. Lui Liumjeras filmavo gamtą, dulkes, dūmus, judėjimą gatvėje. 1895 m. gruodžio 22 d. įvyko pirmas viešas kino seansas. Ši data laikoma kinematografo gimtadieniu.

Žinoma, pirmi filmai buvo nespalvoti, begarsiai. Todėl jie dar vadinami nebyliuoju kinu. Kad žiūrovas viską suprastų be žodžių, nebyliajame kine buvo labai svarbus išraiškingas, tikslus vaizdas, aiškus veiksmas. Tiesa, šiek tiek pagelbėdavo trumpi titrai ekrane. Kino teatruose begarsį filmą paįvairindavo improvizuojantis muzikantas – jis stengdavosi priderinti muziką prie filmo veiksmo, nuotaikos. Kartais į begarsį filmą būdavo įterpiami trumpi komentarai, pasakojimas.

Nebylusis kinas neturėjo „balso“, bet kino kalba buvo sudėtinga, savita: filmuojama iš įvairių vietų ir atstumo, daug dėmesio skiriama vaizdingoms detalėms, aktorių mimikai (veido išraiškai), apšvietimui. Šiuos nebyliojo kino meninius atradimus sėkmingai taiko ir dabartinis kinas.

Pridedama nuotrauka „Nebyliojo kino seansas“.


Priedėlis – derinamasis pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.

Priedėliu visada pasakomas to paties daikto kitas pavadinimas. Pavyzdžiui, sakinyje Olimpiadoje jis, Ramūnas, buvo nepralenkiamas! žodžiai jis ir Ramūnas žymi tą patį asmenį. Vienas jų – jis – yra pažymimasis žodis, kitas – Ramūnas priedėlis. Dažniausiai priedėlis derinamas su pažymimuoju žodžiu ir gimine, ir skaičiumi (dėdė Adomas, dėdės Adomo, dėdę Adomą), tačiau toks derinimas ne visada yra būtinas.

Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ir po jo: Mano mokytoja Viltautė buvo puikus žmogus. Viltautė, mano mokytoja, buvo puikus žmogus. Apie priedėlio skyrybą skaitykite „Žinyno“ straipsnį „Priedėlio skyryba. Privalomosios taisyklės“.

SEMANTINIAI PRIEDĖLIO POŽYMIAI

Semantiniu atžvilgiu priedėliai gali būti gana įvairūs. Palyginti dažnai priedėliai gali turėti apibendrinamąją reikšmę. Jais dažniausiai pasakomi šie pavadinimai:

1. Amatas, profesija, pareigos, karinis laipsnis, titulas (darbininkas, -ė, rašytojas, -a, mokytojas, -a, ūkininkas, -ė, kalvis, docentas, -ė, leitenantas): Į kiemą įjojo Šalteikių Šmitas – kaimo seniūnas... (P. Cvir.)

2. Giminystės ar kitokie santykiai, tautybė, kilmė, kaimynystė (brolis, sesuo, dėdė, tėvas, motina, draugas, kaimynas): Prie lovos galo, nusisukusi į sieną stovi duktė Marė. (I. Simon.) Jurgio brolį Petrą mes pažinojome visi. (J. Balt.) Adelės tėvas senis Vaitiekus jau daug metų skolose kaip raiste iki kaklo sėdi. (J. Balt.) Senis Dirda kikena piktu, gergžliu juoku. (J. Balt.) Motina Karalienė prisėda dar arčiau. (I. Simon.) Atėjo kaimynas Tekonis. (J. Balt.)

3. Socialinė padėtis, luomas, amžius ir kt. (samdinys, -ė, bernas, merga, verslininkas, -ė, padauža, veltėdis, -ė): Net bernas Jonas nusišypsojo. (J. Balt.) Prie krosnies šuravo samdinė Ona. (J. Balt.) Čia Akvilia, Poderio piemenė, supranti. (J. Balt.)

4. Įvairių mitologinių būtybių ir reiškinių pavadinimai (ragana, laumė, dievas, deivė, undinė): Ugnies dievas Prometėjas atnešė ugnį žmonėms.

5. Gyvulių ir paukščių pavadinimai (šuo, katė, karvė, arklys): Bobulei jau rodosi, kad gal su Šarke, pieningiausia karve, kažkas atsitiko. (V. Krėv.)

Visi šie priedėliai dažniausiai paaiškina kokį nors tikrinį daiktavardį. Todėl šiuo atveju nesunku atskirti, kur priedėlis, kur pažymimasis žodis: bendrinis daiktavardis paprastai būna priedėlis, o tikrinis – pažymimasis žodis.

6. Priedėlis gali būti reiškiamas daiktavardžiais žmogus, asmuo, vyras, moteris, mergaitė ir kt., kurie turi ne konkrečią, o daugiau apibendrinamąją reikšmę. Šis priedėlis paprastai eina po pažymimojo žodžio ir visada turi priklausomų žodžių (būdvardžių, įvardžių ir kt.): Taip ir nebeliko Jono, paties geriausio man žmogaus kaime. (J. Balt.) Kristupo mama, vidutinio amžiaus moteris, pjausto morkas ir svogūnėlius. (J. Dov.) Kitą sykį buvo brolis ir jo sesuo Sigutė, labai graži mergaitė.


Priedėlis – derinamasis pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu. Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ar po jo.

1. Neišplėstas arba išplėstas priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais arba brūkšniais.

Mes, mokiniai, turime atkakliai mokytis.

Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų.

Petras Gylys – Juozo sūnus gerai baigė aštuonias klases.

Geriausias sportininkas buvo Giedrius Rumbutis mano bendraklasis.

2. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis neskiriamas.

Rašytoja Žemaitė yra visiems žinoma.

Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink namą augančius medelius.

3. Išplėstas priedėlis arba du ar daugiau neišplėstų priedėlių, einančių prieš įvardžiu išreikštą pažymimąjį žodį, atskiriami kableliu.

Nagingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio.

Stipruolis, vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik giriamas.

4. Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais.

Fonetiką, arba garsų mokslą, reikia gerai mokėti.

Mūsų mokiniai, ypač aštuntokai, yra geri slidininkai.

Abu Keduliai, o ypač senis, su įtaringu nepasitenkinimu žiūri į Balsius.

Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

PASTABA. Išskiriame jungiamuoju žodžiu einantį įterpinį.

Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.


Išplėstinės aplinkybės – tai aplinkybės, išreikštos dalyviais, pusdalyviais, padalyviais su jiems priklausomais žodžiais: Atvykęs į miestelį, aplankė muziejų. Eidamas keliu, pamatė vežimą. Užlipus į piliakalnį, atsivėrė nuostabus peizažas.

Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Vietos aplinkybė negali būti išplėstinė, nes ji veiksmažodžio formomis nereiškiama.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių, pusdalyvinių aplinkybių prasminis ir intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti ir intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas kableliais arba neskyrimas nelaikytinas skyrybos klaida. Kadangi išplėstinių aplinkybių skyryba tik pasirenkamoji, vadinasi, būtina atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę ir tada pasirinkti skyrimo ar neskyrimo variantą.

Kaip atpažinti sakinyje išplėstinę aplinkybę?

1. Ar sakinyje yra aplinkybė, išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu?

2. Ar ta aplinkybė išreikšta dalyviu, pusdalyviu, padalyviu, turinčiu priklausomų žodžių?

3. Ar tas priklausomas žodis yra savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi)?

Į s i d ė m ė k i t e: išplėstinės aplinkybės nepradedamos jungtukais, sakinyje jungiančiais vienarūšes sakinio dalis ar sakinius.

Jei atpažinote sakinyje išplėstinę dalyvinę, pusdalyvinę, padalyvinę aplinkybę, galite rinktis šios aplinkybės skyrimo ar neskyrimo variantą.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Vienas dalyvis, pusdalyvis, padalyvis nesudaro išplėstinės aplinkybės ir yra neskiriamas.

Vaikas pasislėpęs klausėsi kalbų.

Tylint įtampa didėjo.

Važiuodamas pamačiau pilį.

PASIRENKAMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

1. Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Žaltys(,) atsigręžęs į Eglę(,) prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų(,) stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui(,) tuos žodžius girdint(,) juoktis visai nebuvo noro.

Į s i d ė m ė k i t e. Jei išplėstinės aplinkybės eina po jungtuko, jungiančio tarinius ar sudėtinio sakinio dėmenis, kablelis dedamas po jungtuko ir po aplinkybės: Jonas atsistojo ir (,)pasitaisęs akinius(,) prašneko. Pamačiau, kad(,) atšilus orams(,) galima vykti į kelionę.

2. Dvi išplėstinės aplinkybės, sujungtos nesikartojančiais jungtukais ir, bei, ar, arba, išskiriamos iš abiejų pusių abi kartu arba visai neskiriamos.

Berniukas(,) grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas(,) išbėgo pažaisti.

3. Dvi ar kelios neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės, sujungtos jungtukais ir, bei, ar, arba, gali būti išskiriamos kableliais arba visai neskiriamos.

Traukinys(,) dundėdamas ir šniokšdamas(,) pasuko į stotį.


Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, reiškianti veiksmo aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo atliekamo kito veiksmo. Tas kitas veiksmas yra šalutinis ir sudaro foną pagrindiniam: Smagiai žingsniuodami, pasiekėme stovyklavietę. Šėlo, aikštijosi žiemos audra, draskydama, šiaušindama sodžiaus trobesių šiaudais dengtus stogus (LzP).

Pusdalyvis turi veiksmažodžio, būdvardžio ir prieveiksmio ypatybių.

PUSDALYVIO VEIKSMAŽODINĖS YPATYBĖS

Turi veiksmažodinį kamieną (padaryti iš veiksmažodžių bendraties): bėgdamas, bėgdama (bėgti); skrisdamas, skrisdama (skristi); kovodamas, kovodama (kovoti).

Žymi veiksmą: Bėgdamas nuo kalniuko, suklupau. Pilies gynėjas, kovodamas su kryžiuočiais, buvo sunkiai sužeistas.

Gali būti sangrąžiniai: nešdamiesi, nusiprausdamas, kalbėdamiesi.

Pusdalyviai, kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos, valdo tuos pačius linksnius: naršydami internete (naršo internete), neužrašydama klausimo (neužrašiau klausimo), laistydama daržus (laisto daržus).

Prie pusdalyvių šliejami prieveiksmiai: greitai bėgdamas, aukštai skrisdamas, narsiai kovodamas.

PUSDALYVIO BŪDVARDINĖS YPATYBĖS

Kaitomi giminėmis: prisimindamas, prisimindama, sugrįždamas, sugrįždama.

Kaitomi skaičiais: prisimindamas, prisimindami, skaitydama, skaitydamos.

Derinami su daiktavardžiais ir įvardžiais: Berniukas žiūrėjo nemirksėdamas. Valtis, plaukdama tolyn, po truputį mažėjo, kol visai išnyko mums iš akių.

PUSDALYVIO PRIEVEIKSMINĖ YPATYBĖ

Reiškia veiksmo aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo kito veiksmo: Moterys dainuodamos grėbė šieną. (Kaip grėbė? – dainuodamos.) Vaikas neatsigręždamas dūmė tolyn. (Kaip dūmė? – neatsigręždamas.)

PUSDALYVIŲ DARYBA IR RAŠYBA

Pusdalyviai daromi iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -dam- ir galūnes -as, -a, -i, -os (įsidėmėkime pusdalyvių priesagą -dam-): matydamas, matydama, matydami, matydamos.

Tariant pusdalyvių šaknies galo duslieji priebalsiai prieš priesagos skardųjį d suskardėja, bet rašomi pagal giminiškus žodžius: įkvėpdamas, -a, nes įkvepia; krisdamas, -a, nes kristi; piešdamas, -a, nes piešia; sėsdamas, -a, nes sėsti.


Padalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmio ypatybių. Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis. Jie turi keturis laikus. Reiškia aplinkybę, kylančią iš veiksmo, kurį atlieka kitas veikėjas.

PADALYVIO VEIKSMAŽODINĖS YPATYBĖS:

Turi veiksmažodinį kamieną (padaryti iš veiksmažodžių): bėgant (bėga), laukus (laukė), skrisdavus (skrisdavo), žiūrėsiant (žiūrės).

Žymi veiksmą: Skambant muzikai, pasirodė aktoriai. Temstant visi susirinko.

Turi keturis laikus: bėgant, bėgus, bėgdavus, bėgsiant.

Gali būti sangrąžiniai: nusinešus, maudžiusis, juokiantis.

Padalyviai, kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio formos, valdo tuos pačius linksnius: naršant internete (naršo internete), neužrašydavus klausimo (neužrašydavau klausimo), laistysiant daržus (laistys daržus).

Prie padalyvių šliejami prieveiksmiai: greitai bėgant, vakare skrendant, narsiai kovojus.

PADALYVIO PRIEVEIKSMINĖ YPATYBĖ:

Reiškia veiksmo aplinkybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo: Lyjant auga grybai. (Kada auga? – lyjant; ši aplinkybė kyla iš kito veikėjo veiksmo.)

PADALYVIŲ DARYBA, RAŠYBA

1. Esamojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno pridedant -ant, -iant, -int. Po minkštojo priebalsio rašome -iant (nerašome e):

galvojant, kalbant, matant;

klausiant, plaukiant, žengiant;

tylint, stovint, žiūrint.

2. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko padalyviai daromi iš atitinkamo laiko veiksmažodžio kamieno pridedant -us, -ius:

laukus, mačius, sakius;

laukdavus, matydavus, sakydavus.

3. Būsimojo laiko padalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio kamieno pridedant priesagą -iant (negalima rašyti e):

būsiant, plauksiant, sakysiant, važiuosiant.

Į S I D Ė M Ė K I T E: Padalyviai, kaip ir veikiamieji dalyviai, turi keturis laikus. Panaši ir jų daryba: padalyviai daromi iš tų pačių veiksmažodžių kamienų su tomis pačiomis priesagomis, tik be galūnių: -(i)ant, -int, -(i)us, -iant.


Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairiais būdais (per ekonominius, politinius, kultūrinius ir kt. kontaktus) atėję daugiausia iš gretimų kalbų. Daug skolinių (germanizmų, slavizmų) yra Vinco Pietario romane „Algimantas“, pavyzdžiui: baika (slavizmas) – juokas, pokštas; dyvyti (slavizmas) – stebinti; rulis (germanizmas) – rąsto gabalas.


Lyrizmas (gr. lyrismos – grojimas lyra): 1. lyrikos elementai; literatūros ar kitos meno šakos kūrinio nuoširdumas, švelnus jausmingumas, subtilus nuotaikingumas;

2. nuoširdumas, jausmingumas, švelnumas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Prologas (gr. prologospro – prieš + logos – žodis) – įžanginė epinio arba draminio literatūros kūrinio dalis, kurioje atskleidžiami įvykiai iki veiksmo pradžios; įžanga.


Epilogas (gr. epilogosepi (priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors, ėjimą po ko nors) + logos – žodis) – baigiamoji kūrinio dalis, kurioje pasakojama apie tolesnį veikėjų likimą.