Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Romanas – epikos žanras, didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis kūrinys. Romanas nuo novelės (apsakymo) ar apysakos skiriasi ne tik savo apimtimi, bet ir veikėjų gausa, jame išryškėja ne viena siužetinė linija (kelių svarbiausių veikėjų istorijos). Iš visų literatūros žanrų romanas kompleksiškiausias: jame tyrinėjama daugiabriaunė realybė. Veikėjai romane neišvengiamai susiduria, veiksmas vyksta daugelyje vietų, laikas nuolat kinta. Šis visa ko gausumas – svarbiausias romano bruožas.


Istorinis romanas – romano tipas, kūrinys, kuriame vaizduojami tolimos praeities tikri istoriniai įvykiai ir asmenys, atkuriamas daugiau ar mažiau panoramiškas istorinės epochos paveikslas. Kaip ir bet kurio žanro istoriniame kūrinyje, vaizduodamas praeitį rašytojas remiasi istorijos mokslu ir savo vaizduotėje atkuria tą gyvenimą, kurio pats nepatyrė. Tokio kūrinio, aišku, negalima laikyti tiksliu istoriniu dokumentu, nes rašytojas turi teisę išgalvoti įvykius ir veikėjus, savitai perteikti jų santykius ir likimus. Šalia tikrų istorinių asmenybių romane lygiomis teisėmis gali veikti ir pramanyti veikėjai.

Istorinis romanas, kaip ir bet kurio tipo romanas, yra didelės apimties epinis kūrinys, kuriame susipina ne vieno veikėjo gyvenimo siužetinės linijos, išsamiai atskleidžiami laikotarpio ypatumai, vaizduojama to meto visuomenė. Perteikdamas istorinius įvykius rašytojas gerai žinomų faktų nekeičia, tačiau gali pateikti savo versiją: kokios priežastys nulėmė istorinį įvykį, kokį poveikį jis padarė romano veikėjui.


Romantinis kūrinys – tai kūrinys, siejamas su romantizmu (XVIII a. pabaigos–XIX a. vidurio literatūros kryptimi). Romantizmui būdinga: a) žavėjimasis gamtos grožiu; b) jausmų aukštinimas (jausmai svarbesni už intelektą); c) žavėjimasis stipria, drąsia, jausminga, vieniša, išskirtine asmenybe; d) domėjimasis praeitimi (ypač viduramžiais); e) ypatingas dėmesys liaudies kūrybai; f) potraukis į egzotiką, keistenybes, paslaptis.

Žymiausi lietuvių romantikai ir jų kūriniai: Antanas Baranauskas, poema „Anykščių šilelis“; Maironis, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“; Vincas Pietaris, romanas „Algimantas“.


Veikėjas – asmuo ar daiktas, kuris veikia literatūros kūrinyje. Dar vadinamas personažu, herojumi. Kūrinyje būna vienas, keli, keliolika ar daugiau veikėjų.

Pagal santykį su vaizduojama tikrove veikėjai gali būti tikroviški (Vinco Pietario Algimantas, Kristijono Donelaičio Slunkius), sąlyginiai (Garbė, Sąžinė, Laikas, kitos abstrakčios sąvokos), mitologiniai (dievai, nykštukai, laumės, raganos, velniai).

Pagal svarbumą veikėjai būna pagrindiniai, šalutiniai ir epizodiniai.

Veikėjai, pritariantys kilnioms idėjoms, ginantys jas, yra teigiami, o jas neigiantys, niekinantys – neigiami.


Komedija – dramos žanras, scenai skiriamas kūrinys, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.

Anekdotas – trumpas pasakojimas, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis arba veikėjo poelgis.

Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją.

Eilėraščio nuotaika atspindi lyrinio „aš“ būseną. Ji gali būti liūdna, linksma, pakili, džiaugsminga, ilgesinga, melancholiška, svajinga, rami, nerimastinga.

Liūdna nuotaika vyrauja Prano Vaičaičio elegijoje „Vaitojimas“: Augo liepelė, / Augo šakojo, / Po ja mergelė / Verkė raudojo. / Mergelė jaunoji / Ašaras bėrė, / Liepa kuplioji / Ašaras gėrė.

Maironio eilėraštyje „Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų)“ atspindima ilgesinga lyrinio „aš“ nuotaika:

Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito / Anapus ribos!

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Pavasario saulėj“ kupinas džiaugsmingos ir šviesios nuotaikos:

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos. / Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga: / Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės / Pavasario saulėj jaunatvei nestinga.


Eilėraščio analizė skiriasi nuo prozos ir dramos kūrinių analizės. Kadangi eilėraštyje nėra išplėtotos fabulos nė veikėjų charakterių, tai bandymai ieškoti šių komponentų kūrinyje ir juos analizuoti neatitiktų lyrinio kūrinio esmės, jo struktūros savitumo, specifikos. Analizuojant eilėraštį vaizduojamasis plastinis pasaulis aptariamas tiek, kiek jis padeda išreikšti lyrinio „aš“ subjektyvumą, jo emocijas, nuotaikas, mintis, žodžiu, tai, kas vadinama lyriniu išgyvenimu. Detalizuojant šią tezę pasakytina, kad turėtų būti apžvelgiami ar plačiau interpretuojami šie kūrinio struktūros klodai ir komponentai:

1. Turinys (tema, motyvai, problema, idėjinis emocinis įprasminimas).

2. Lyrinis „aš“ (lyrinis subjektas), jo reiškimosi formos (kalba savo, kito žmogaus, žmonių grupės, suasmeninto gamtos, kosmoso kūno, daikto vardu ir pan.).

3. Poetinis išgyvenimas, jo pobūdis, raida – lyrinis vyksmas, minties ir jausmo kelias (stiprėjantis ryžtas, didėjantis džiaugsmas ar sielvartas, gilėjantis liūdesys, prieštaringų minčių ir jausmų kaita, dvasinės būsenos svyravimai, subtili jausmų ir nuotaikos vibracija ir t. t.).

4. Meninis vaizdas, jo pobūdis: girdimasis (akustinis), matomasis (vizualus), liečiamasis ir kt.; spalvos, garso prasmė kūrinyje.

5. Psichologiniai vaizdų atsiradimo veiksniai: stebėjimas („Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna...“), jausmas („Aš nenoriu mirti / Nei žemelėj pūti...“), vaizduotė („Per naktį / Kukučio ausy / užaugo smagi kumelaitė...“), samprotavimas („Kiek daug tylėjimo gamtoj...“).

6. Atskirų vaizdo dalių, taip pat vaizdo ir deklaracijos ryšys (paralelė, kontrastas, apibendrinimas; loginis nuoseklumas, asociacijos ir pan.).

7. Vaizdų atskleidimo būdas (lyrinis monologas, lyrinis pasakojimas, lyrinis dialogas, disputas, deklaracija, „piešinys“ ir kt.).

8. Eilėraščio laikas ir erdvė.

9. Kompozicija:

a) kūrinio apimtis, strofikos ypatybės;

b) posmų ir vaizdų, posmų ir frazių santykis;

c) eilėraščio pradžios ir pabaigos ypatybės, struktūrinė dominantė ir kt.;

d) kompozicijos formos: anaforinė, epiforinė (eilėraščio posmai baigiasi ta pačia eilute), žiedinė, spiralinė, tema su variacijomis ir kt.;

c) bendros kompozicijos ypatybės (glausta, ištęsta, su atsišakojančiais motyvais ar be jų ir pan.).

10. Kūrinio kalba – vienas svarbiausių eilėraščio komponentų. Žodis sintetina prasmę ir vaizdą, melodiją, ritmą ir garsinį skambėjimą. Eilėraštis – mažas kūrinys, ir jame matomas ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekvienas garsas. Aptartinos bendros stilistinės žodžio ypatybės – vaizdingumas, paprastumas (ar įmantrumas), emocingumas ir kt. Eilėraštyje žodis įgauna naujų reikšmių ar naujų reikšmės niuansų. Paprastai linkstama į perkeltinį žodžių vartojimą; ypač populiari metafora. Analizuojant būtina išryškinti pagrindinių fonetinių, leksinių semantinių, sintaksinių ir grafinių figūrų prasmę kūrinyje.

11. Ritmas. Eilėraščio ritmas, kaip sakyta, subalansuotas, ryškus, jo esminis faktorius – metras. Analizuojant eilėraštį apibūdinamas metras, eilėdara, rimų, rimavimo ypatybės, jų funkcijos ir meninis rezultatas.

12. Intonacija, pagrindinis kalbėjimo tonas (švelnus, irzlus, kandus, piktas, apsimestinis ir t. t.).

13. Eilėraščio žanras ir tipas tematikos, intonacijos ir, jeigu įmanoma, kitais aspektais.

Išvardyti kūrinio komponentai nėra analizės planas. Analizę galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio komponento, bet kurio struktūros klodo aptarimo. Tyrinėtojas pasirenka jam patogiausią, įdomiausią kelią į kūrinio visumos žvalgymus. Dažnai analizė pradedama aptariant tai, kas kūrinyje yra efektyviausia, įspūdingiausia. Analizuojant laikomasi turinio ir formos sąveikos, kūrinio elementų ryšių ir integralumo išryškinimo principų.

Pagaliau, analizuojant eilėraštį reikėtų pastebėti, pajusti tą sunkiai struktūros ypatybėmis paaiškinamą, iš kūrinio spinduliuojančią, žmogų veikiančią meninę jėgą, kurią literatūrologas Vytautas Kubilius yra pavadinęs vidine eilėraščio šviesa.

(Valerija Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto l-kla, 1999, p. 91)


Tradicinio eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). Tai yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. Lyrinis „aš“ pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo centre. Tarp lyrinio „aš“ ir gamtos pasaulio egzistuoja tvirti ryšiai.

Tikrovė

Imituojamas realus pasaulis. Atkuriami ryškūs, pažįstami konkrečių daiktų ryšiai, tradicinis pasaulio vaizdas. Pasaulis matomas ir jaučiamas kaip uždara vietovė.

Laikas ir erdvė

Erdvė aiškiai apibrežta, atpažįstama. Laiko kaita paaiškinama, priežastinga. Erdvė ir laikas vienas su kitu susiję – sudaro vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Veiksmas atpažįstamas, aiškus (ir išorinis, ir dvasios judesys). Tai procesas. Akivaizdūs santykiai tarp asmenų, tarp žmogaus ir gamtos. Juos sieja loginiai – priežastiniai ryšiai.

Kalba

Kalba tvarkinga, nuosekli ir suprantama. Natūralus lyrinis „aš“ lemia ir natūralų kalbos alsavimą.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)


Modernaus eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas…). Pati figūra nėra aiški. „Aš“ linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis „aš“ tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas atsižvelgiant į kintančias perspektyvas. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu. Moderniame tekste svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris suvienija įvairius daiktus bei reiškinius.

Tikrovė

Tikrovė ne atkuriama, bet sukuriama. Keisčiausiu būdu jungiami skirtingos prigimties reiškiniai. Jiems trūksta išorinių sąsajų. Eilėraščio tikrovėje nėra vertybių hierarchijos (neaišku, kas vertinga, o kas nevertinga).

Laikas ir erdvė

Erdvė kintanti. Reali laiko tėkmė atmetama (praeitis ir dabartis sumaišoma arba laikas neturi prasmės). Laikas ir erdvė nepriklauso vienas nuo kito. Jie nepriklauso ir nuo lyrinio „aš“: tasai „aš“ savo regėjimu, išgyvenama akimirka jų nesusieja, nesurikiuoja į vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Išnyksta nuoseklus veiksmas, nelieka kryptingo dvasinio judesio. Yra tik gestas. Jis neturi tąsos. Veiksmą, procesą pakeičia motyvai, figūros ir jų išsidėstymas. Veiksmo mažėja, daugėja pavienių vaizdų. Išorinių sąsajų tarp jų nedaug. Komponuojama montažo principu (prasmės sąsajos vertikalios).

Kalba

Tradicinių kalbos normų nepaisoma. Reiškiniai menkai susieti sintaksiškai, labiau – įvairiais kitais būdais. Atsisakoma loginės tvarkos, skyrybos ženklų.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)


Aprašymas – tokio tipo tekstas, kuriame išsamiai atkuriamas regimasis vaizdas ar nuosekliai atskleidžiami kiti pojūčiai (klausos, uoslės, skonio, lytos).

Aprašant būtina laikytis nuoseklumo. Pavyzdžiui, aprašydami žmogų pirmiausia jį pristatome, tada nurodome svarbiausius jo išorės bruožus, aptariame ryškiausias detales. Vėliau, išskirdami svarbiausias savybes, apibūdiname charakterį. Prisiminkite, kad pirmu kiekvienos pastraipos sakiniu teigiama, koks bruožas būdingas veikėjui, o kitais sakiniais tai įrodoma. Kartais konkrečiam būdo bruožui aptarti gali prireikti daugiau negu vienos pastraipos.

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.


Vietovardis – tikrinis bet kokio geografinio objekto (vietovės) pavadinimas. „Kur tik ilgiau pagyveno žmogus, visur paliko neišdildomą pėdsaką – vietovardžius. Vardus dabar turi ne tik miestai ir miesteliai, upės ir ežerai, kalnai ir miškai, jūros bei vandenynai, bet ir smulkiausi žemės kampeliai: balos, laukai, dirvos, ganyklos, šileliai, krūmokšniai, lomos, slėniai, raguvos, skardžiai, pievos, lankos, žvyrduobės, akmenynai, miško aikštės, skynimai, brūzgynai, keliai, kūlgrindos, net pavieniai akmenys ir medžiai“, – rašė įžymus Lietuvos vietovardžių tyrėjas Aleksandras Vanagas. (Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004)

Vietovardžių pavyzdžiai: Lietuva, Vilnius, Švenčionėliai, Baltijos jūra, Nemunas , Baltieji Lakajai, Labanoro giria ir kt.


Pasakojimas – tokio tipo tekstas, kuriame nuosekliai pasakojama realių ar įsivaizduojamų įvykių seka. Pasakojama plačiai, išsamiai ir nuosekliai. Pasakojant atskleidžiamas įvykis. Būtent įvykis ir sudaro pasakojimo pamatą. Norėdamas, kad adresatas suprastų įvykių esmę, susidarytų kuo tikslesnį vaizdą, pasakotojas turi įrodyti įvykio aplinkybes.

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.


Samprotavimas – tokio tipo tekstas, kuriame atskleidžiami įvairūs apmąstymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan.

Samprotaujant aptariami dalykai nuosekliai argumentuojami: plėtojami teiginiai, jie pagrindžiami, polemizuojama su kitokiomis sampratomis, vertinama ir daromos išvados. Mintis grindžiant argumentais privalu išaiškinti, kodėl taip manoma, kas lemia šį reiškinį, kokios galimos jo pasekmės.

Kuriamo samprotavimo pastraipos struktūra:

tezė (pagrindinis teiginys) --> argumentai (teiginio įrodymas) --> sakinys tiltas (jungiantis argumentą su pavyzdžiu) --> argumentų parėmimas pavyzdžiais (kultūrinė ar socialinė patirtis) --> išvada (dalinis apibendrinimas).

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.


Slapyvardis (pseudonimas) – netikra, pramanyta, pasirinkta pavardė (arba vardas), vartojama rašytojo, aktoriaus, publicisto, slapto veikėjo: Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė); Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė); Lazdynų Pelėda (Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė); Bitė (Gabrielė Petkevičaitė). Kartais rašytojai pasirašo ir pavarde, ir slapyvardžiu (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė).

Diskusija (lot. discussio – tyrimas, nagrinėjimas) – kurio nors klausimo, problemos viešas aptarimas, svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Į sakinį įterpti žodžiai, žodžių junginiai, posakiai, kuriais reiškiamas autoriaus požiūris į sakomą dalyką ir pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų, vadinasi įterpiniai.

Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo minėta, nėra susiję klausimais, t. y. gramatiškai, todėl nelaikomi sakinio dalimis.

Įspraudai artimi įterptiniams žodžiams, bet jie labiau nutolę nuo pagrindinės sakinio minties. Įspraudai dažniausiai prilygsta įterptiniams žodžiams.

Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be abejo, žinoma, rodos, matyt(i), žodžiu, mūsų nuomone, mano galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja, atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta ir kt.: Žinoma, ką nors kaltinti visuomet lengviausia. Nelaimei, ir Deveikos lubos žemos, didelio vikrumo neparodysi. Čia mane, matyti, iki pavasario laikys. Almonė Gedminaitė, Adomo manymu, buvo labiausiai verta pagarbos.

Įterpiniai turi savitą intonaciją – jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant jie paprastai išskiriami kableliais. Jei įterpiniais reiškiamos papildomos pastabos, jie gali būti skiriami skliausteliais, brūkšniais.

Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali būti įterpinys, kitu – eiti kuria nors sakinio dalimi: Mama, atrodo, jau grįžo (įterpinys) ir Mama atrodo pavargusi (sudurtinio tarinio jungtis).

ĮTERPINIAI GALI REIKŠTI:

a) autoriaus įsitikinimą, tikrumą (aišku, savaime aišku, aiškus daiktas, be abejo, suprantama, teisybė...), abejojimą ar spėjimą (rodos, atrodo, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero...): Šitokio balso, aišku, nėra nė angelų chore. Ne, šiandien jis, matyt, neketina nieko drožinėti.

b) minčių šaltinį, nuomonę (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai...): Anot Miko, čia niekas neauga. Miestelyje, mūsų duomenimis, gyvena daugiau kaip 300 šeimų. Ak, visur duona su pluta, kaip sako mūsų tėtė.

c) minčių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, antra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi...): Visi skubėjo namo: pirma, kelias buvo tolimas, antra, bematant galėjo prapliupti liūtis. Bet nepykstu ant jo. Atvirkščiai, esu jam dėkingas už puikią gyvenimo pamoką. Jonas atėjo, vadinasi, Katrytė atneš pietų.

d) emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja...): Mūsų laimei, vidury upės pasirodė žvejų valtis. Deja, anos vasaros pabaigoje mes nenuvykome į Platelius.

e) kontakto su pašnekovu siekį (žiūrėk, matai, patikėk, supranti): Žiūrėk, sninga. Perskaičiau ir, patikėk, nieko nesupratau.

f) papildomą pastabą: Būdviečių vieškeliu – galėjai matyti iš tolo – ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai. Bočelis (taip jį vadino visi vaikai) viską žinojo apie pelėdas.

ĮTERPINIŲ VARTOJIMAS

Įterpinio reikšme niekada nevartojamas prieveiksmis matomai (= matyt, turbūt, tikriausiai): Šiandien, matyt, jau nebelis (nevartojama: Šiandien, matomai, jau nebelis).

Kaip įterpiniai nevartotini šie žodžiai: matomai (= matyti), regimai (= regis), reiškia (= vadinasi), pvz.: Reiškia (= Vadinasi), jie neatvyko?


PRIEVEIKSMIŲ REIKŠMĖ

Prieveiksmis yra savarankiška nekaitoma kalbos dalis, paaiškinanti veiksmažodį, būdvardį ar kitą prieveiksmį. Prieveiksmis reiškia veiksmo aplinkybę arba ypatybės ypatybę. Žodis prieveiksmis sudarytas iš dviejų žodžių: prie ir veiksmas.

Prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kada? kur? kiek? keliese? kodėl? Ir patys prieveiksmių klausimai yra prieveiksmiai.

Dažniausiai prieveiksmiai aiškina asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias veiksmažodžių formas (šauniai pasidarbavo, narsiai kovodami), bet gali aiškinti ir būdvardžius (labai skanus, tamsiai žalias), kitus prieveiksmius (labai gerai, visai arti), kai kuriuos daiktavardžius (pernai metais, visai vyras).

Sakiniuose prieveiksmiai eina įvairiomis aplinkybėmis.

PRIEVEIKSMIŲ SKYRIAI

Pagal reikšmę prieveiksmiai skirstomi į šiuos skyrius:

Būdo (kaip? kokiu būdu?): tiesiai, aiškiai, palengva, staiga, įstrižai, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip, visiškai...

Kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese?): daug, trissyk, gana, dviese, keliese, užtektinai, tiek, šiek tiek...

Vietos (kur? iš kur?): toli, kairėn, netoliese, iš tolo, kur ne kur, namie, pasroviui, pakeliui, pavėjui, ten, visur...

Laiko (kada? kuomet? kuriuo laiku? nuo kada? iki kada? kelintą kartą? kaip dažnai?): anuomet, anąkart, kasdien, iš mažens, kada ne kada, niekada, tada, visada, neilgam, nuolat, kada ne kada, nuo seno...

Priežasties ir tikslo (kodėl? dėl kurios priežasties? kuriuo tikslu?): dėl ko, kažkodėl, tyčia, todėl, užtat, tyčiom, kažin kodėl...

Yra ir tokių prieveiksmių, kuriems visai tinkamų klausimų nėra. Jie rodo veiksmo vietos, būdo ar laiko kitimą, ėjimą kuria nors linkme ir todėl vadinami linkmės prieveiksmiais: artyn, tolyn, rudeniop, žemyn, vakarop, galop...


PRIEVEIKSMIŲ KILMĖ

Pagal kilmę prieveiksmiai yra daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, įvardiniai, prieveiksminiai ir mišrios darybos.

Daugiausia būdvardinių prieveiksmių daroma su priesaga -(i)ai: geras – gerai, skanus – skaniai.

Prieveiksmių su priesaga -(i)ai daroma ir iš dalyvių: padūkęs – padūkusiai, deramas – deramai.

Prieveiksmiai su priesaga -yn dažniausiai daromi iš dviskiemenių kokybinių būdvardžių: plonas – plonyn, kartus – kartyn.

Yra ir tokių būdvardinių prieveiksmių, kurie neturi aiškios priesagos ir primena tam tikrus linksnius (ypač įnagininką): gyvenam geruoju, žiūri baltom.

Daiktavardiniai prieveiksmiai yra panašūs į daiktavardžius, bet skiriasi nuo jų bent viena šių ypatybių:

a) neturi galūnės: daugel, vakar;

b) senoviniu, dabar neįprastu žodžio baigmeniu: galop, rudeniop, namie, šalin (-op, -ie, -in – senovinės vietininkų galūnės);

c) daiktavardžiui nebūdingu kamienu: kūlvartom, pagaugais, strimgalviais;

d) platesne, bendresne reikšme: sėskis greta, stovi šalia, susėdome priešais.

Be to, daiktavardinis prieveiksmis negali turėti pažyminio.

Skaitvardiniai prieveiksmiai primena skaitvardžių vietininką ir dauginius skaitvardžius, bet nederinami su daiktavardžiais: dveja tiek, keturiese.

Įvardiniai prieveiksmiai ne paaiškina, o tik bendrais bruožais nusako veiksmažodį ar būdvardį, pavaduoja gretimų sakinių žodžius. Tikslesnė įvardinių prieveiksmių reikšmė dažniausiai ryškėja tik iš ankstesnių sakinių: šitaip, ten, tada, kaip, taip, šitiek, tiek, kur, kiek, visaip, niekaip, niekur, kažin kaip, kažkada, kai kada, kai kur, kur ne kur, kaip nors, kur nors.

Nemažai yra ir mišrios darybos prieveiksmių, padarytų iš dviejų skirtingų kalbos dalių: pernakt, kitąsyk, tąsyk, trečiąkart, trissyk, penkissyk. Tokie sudurtiniai prieveiksmiai rašomi vienu žodžiu, bet išlaiko pirmuoju dėmeniu einančio žodžio galūnę. Prie mišrios darybos prieveiksmių priklauso ir sudėtiniai prieveiksmiai, susidedantys iš prielinksnių ir atskirai nevartojamų, panašių į daiktavardžius žodžių: iš mažens, iš paniūrų, iš tolo, be galo.

PRIEVEIKSMIŲ LAIPSNIAVIMAS

Kai kurie prieveiksmiai, kaip ir būdvardžiai, gali būti laipsniuojami.

Nelyginamasis laipsnis: greitai, puikiai, daug.

Aukštesnysis laipsnis: greičiau, puikiau, daugiau.

Aukščiausiasis laipsnis: greičiausiai, puikiausiai, daugiausiai (daugiausia).

PRIEVEIKSMIŲ DARYBA

Prieveiksmiai daromi:

SU PRIESAGOMIS:

-(i)ai: gerai, išdidžiai, ramiai, smalsiai, tinkamai, vykusiai...

-yn: retyn, tamsyn, gilyn, žemyn...

-ada: tada, kitada, visada, niekada...

-aip: taip, kitaip, visaip, šitaip...

-ur: niekur, svetur, kitur, visur...

-ui: aplinkui, pasroviui, pavėjui...

IŠ DABARTINIŲ IR SENŲJŲ LINKSNIŲ FORMŲ: truputį, greta, gražiuoju, laukan, vidun, dviese, trise...

IŠ SUPRIEVEIKSMĖJUSIŲ LINKSNIŲ SU PRIELINKSNIAIS: be galo, iš karto, po senovei, iš tikrųjų...

SUTRUMPĖJUS BENT VIENAM IŠ PRIEVEIKSMĮ SUDARANČIŲ DĖMENŲ: šįkart, iškart, išties, šįvakart, tąsyk, pernakt, trečiąsyk, penkissyk...