Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Aforizmas – trumpas, įtaigus posakis, vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiantis konkrečią mintį, perteikiantis originalią idėją ar nuomonę.

Greta vienintelės pareigos būti laimingam egzistuoja vienintelė dorybė – teisingumas. (Adamas Sikora)

Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. (Antuanas de Sent Egziuperi)


Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu; netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.

Ričardas Bachas knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ rašo: „Tai alegorinis pasakojimas apie kiekvienam iš mūsų būdingą beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.“ Pasakojimas apie žuvėdras turi alegorinę prasmę – juo išreiškiama draugystė, meilė, laisvė.


Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū paprastai rašomi taip, kaip tariami, t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Balsius i ir y, u ir ū žodžių šaknyje paprastai rašome taip, kaip tariame: kitas, riksmas, vyras, Vytas, muša, durys, mūšis, krūvis. Jei abejojama, kurį balsį rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad tas balsis būtų kirčiuotas: švyturys – švyturį, sūkurys – sūkurį, dusulys – dusulį.

Iš klausos rašomi ir tie balsiai ar dvibalsiai, kurie kaitaliojasi giminiškuose žodžiuose: lyti, lijo, lieti, laistyti; dužti, dūžis, daužti; sverti, svėrė, sviro, svyra, svoris, svaras.

Svarbu skirti trumpuosius i, u ir ilguosius y, ū, kurie tarpusavyje kaitaliojasi:

a) veiksmažodžių pagrindinėse formose: gyti – gijo, būti – buvo; pagrindinių formų balsiai išlieka ir jų dariniuose: gyja – gyjantis, bet gijo – išgijęs;

b) bendrašakniuose veiksmažodžiuose: rišti – ryšėti, glusti – glūdėti; kuria – kūrena;

c) bendrašakniuose ištiktukuose, reiškiančiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą: gribšt – grybšt, trukt – trūkt;

d) veiksmažodžiuose ir iš jų sudarytuose galūninės darybos daiktavardžiuose: bristi – brydė, kišti – kyšis, mušti – mūšis; priesaginės darybos daiktavardžiai išlaiko pamatinės formos balsį: brido – bridimas, muša – muštynės;

e) būdvardžiuose ir iš jų sudarytuose daiktavardžiuose: gilus – gylis.

Balsės i, y, u, ū žodžių šaknyse

Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų – nekinta. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.

Nekinta

Kirčiuotame šaknies skiemenyje visose veiksmažodžių pagrindinėse formose yra i, u / y, ū:

lipti, lipa, lipo; rišti, riša, rišo;

skusti, skuta, skuto; supti, supa, supo;

dygti, dygsta, dygo; slysti, slysta, slydo;

grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.

Kinta

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i ir y:

gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo; įgristi, įgrysta, įgriso.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū:

dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso;

griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo;

pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.

Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui:

guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse i, y kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir:

dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė;

girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė;

spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse u, ū kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais um, ur:

burti, buria; būrė; kurti, kuria, kūrė; stumti, stumia, stūmė.

Kai esamojo laiko šaknyje yra intarpas m (n), kitose formose rašoma i, u:

dribti, drimba, dribo; klupti, klumpa, klupo, sklisti, sklinda, sklido.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose: kai pamatinių veiksmažodžių šaknyse yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai i, u, išvestinių veiksmažodžių šaknyse rašoma y, ū:

birti – byrėti, kišti – kyšoti, rišti – ryšėti, švisti – švytėti;

glusti – glūdėti, klupti – klūpėti, klūpoti, pastumti – pastūmėti.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse i, u kaitaliojasi su y, ū:

blikstelėti – blykstelėti, bliksėti – blyksėti; truktelėti – trūktelėti, trukčioti – trūkčioti.

Bendrašakniuose ištiktukuose, kilusiuose iš veiksmažodžių ir žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai i – y, u – ū:

blikst – blykst, gribšt – grybšt;

trukt – trūkt, pukšt – pūkšt.

Plačiau apie balsių i, u ir y, ū rašybą žr. „Žinyne“:

1. Priešdėlių rašyba 15262.

2. Linksniuojamųjų kalbos dalių priesagų rašyba 15273.

3. Veiksmažodžių priesagų rašyba 22974.

4. Linksniuojamųjų kalbos dalių galūnių rašyba 768.

5. Veiksmažodžių galūnių rašyba 2298.


Daugelyje žodžių priebalsį j tariame ir rašome. Nemaža ir tokių žodžių, kuriuose j tariame, bet nerašome.

Priebalsė j rašoma

1. Priebalsę j rašome po priebalsių b, p trijų lietuviškų žodžių – bjaurus, pjauti, spjauti – šaknyse ir visuose iš jų padarytuose žodžiuose: bjaurybė, pjautuvas, rugpjūtis, spjaudyklė.

2. Žodžio pradžioje j tariame ir rašome prieš balsius, dvibalsius ir mišriuosius dvigarsius: javai, jėga, jeigu; jachta, jodas, Jupiteris; jambas, jardas, jungti, junginys.

3. Lietuviškų žodžių viduryje j tariame ir rašome tarp balsių ar dvibalsių: joja, naujas, naujiena, moja.

4. Tarptautinių žodžių viduryje j tariame ir rašome tarp visokių balsių, išskyrus i: kajutė, majonezas, rajonas.

5. Tarptautinių žodžių viduryje j tariame ir rašome prieš balsę e: barjeras, pjesė, projektas, vinjetė.

6. Tarptautiniuose žodžiuose priebalsis j tariamas ir rašomas tarp i ir o, žyminčios ilgai tariamą balsį: fortepijonas, Kristijonas, milijonas, valerijonas.

7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose j tariame ir rašome ir po balsių, ir po priebalsių: alėja, galerija, radijas, soja; ateljė.

8. Tarptautiniuose žodžiuose priebalsę j rašome prieš lietuviškas priesagas -inis, -iškas : stojiškas; archajinis, archajiškas; herojinis, herojiškas, herojiškai, herojiškumas; idėjinis, idėjiškas, idėjiškumas, idėjiškai.

9. Atsidūręs žodžio gale j tariamas kaip i, bet rašoma j: giružėj, stiklinėj, žolėj, apačioj, girioj; danguj, viduj, žmoguj.

P a s t a b a: sutrumpėjusi vietininko galūnė -yje paprastai rašoma be j: medy, širdy, šaly, pily.

10. Priebalsę j prieš ie žodžio pradžioje rašome keliuose įvardžiuose ir daugelyje tikrinių vardų bei iš jų padarytų bendrinių žodžių: jie, jiems; Jieznas, jieznietis, Jiesia.

Priebalsė j nerašoma

1. Priebalsė j nerašoma prieš ie lietuviškų žodžių pradžioje, nors tariamas priebalsis j:

iena, ienininkas, ieninis; ieškinys, ieškiklis, ieškininis, ieškinėti; ieškojimas, ieškotojas, ieškoti, ieškovas; iešmas, iešmininkas, iešminis, iešmutis; ietis, ietigalis, ietininkas, ietisvaidis; ieva, ievynas, ievinis.

2. Tarptautiniuose žodžiuose tarp balsių, kurių vienas yra i, priebalsė j nerašoma, nors priebalsis j čia gali būti tariamas:

archaizmas, akvariumas, batalionas; heroika, heroizmas, inicialai; patriotas, pianinas, socialinis.

3. Priebalsė j nerašoma tarptautiniuose žodžiuose po i prieš trumpai tariamą o: batalionas, legionas, stadionas.


Literatūrinė pasaka – literatūros žanras; paprastai siužetinis literatūros kūrinys, kuriam būdingi antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir pan. Literatūrinė pasaka – individualus konkretaus rašytojo kūrinys.

Literatūrologas Kęstutis Urba taip rašo apie literatūrinių pasakų įvairovę: „Taigi kas toji literatūrinė pasaka? Pirma, tai literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi neįmanomybės elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir kt... <...> Antras iš pirmo žvilgsnio formalus, bet ne mažiau svarbus bruožas yra tai, kad literatūrinė pasaka nėra kolektyvinė, anoniminė kūryba, o turi autorių. <...> Su individualia autoryste siejami ir kiti literatūrinės pasakos bruožai – jai būdingas individualus stilius, savitos idėjos ir pasaulėžvalga, kuri siejasi su savo meto literatūros krypčių poetika; individualumas skverbiasi ir į veikėjų pasaulį, netgi folklorinės kilmės personažų paveikslai būna psichologizuoti – nuo tipų pereinama prie charakterių. Trečia, literatūrinei pasakai būdinga dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Pirmasis imituoja, primena tikrovę, antrasis – jau autentiškas pasakos pasaulis. Ir kokybine, ir kiekybine prasme tekstiniai tų dviejų pasaulių santykiai gali būti labai įvairūs. Gerai mums pažįstamas modelis – pasakiškus vaizdus įrėmina tikroviški. Tačiau į to pirmojo, tikroviško, pasaulio plotmę fantastiniai, pasakiški (antrinio pasaulio), elementai gali įsiskverbti ir sporadiškai, išnykti ir vėl pasirodyti. Pagaliau gali būti, jog pirminis pasaulis atsiduria už kūrinio teksto, jį suvokiame, jaučiame iš pasakotojo figūros, pasakojimo situacijos ir t. t. <...> Literatūrinė pasaka, kaip jau užsiminta, nebūtinai nukelia į praeitį, čia laiku manipuliuojama gana įvairiai, o veiksmo vieta dažnai kur kas konkretesnė, labiau apibrėžta nei liaudies pasakose.“

Pagal http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-229994737

Iš užsienio šalių rašytojų garsiausiu literatūrinių pasakų kūrėju laikomas danų rašytojas Hansas Kristianas Andersenas. Lietuvių literatūrines pasakas rašė Vincas Pietaris, Antanas Vaičiulaitis, Janina Degutytė, Vytautė Žilinskaitė ir kiti.


Trioletas – aštuonių eilučių labai griežtos sandaros eilėraštis, kurio pirmoji eilutė sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Be to, trioletas rimuojamas dviem rimais. Iš lietuvių poetų trioletų yra sukūrę Kazys Binkis, Vytautas Mačernis.

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu; netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.

Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose. Paprastai alegoriniais įvaizdžiais sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis, rankose laikanti svarstykles). Alegoriniai gali būti pasakų veikėjai (lapė yra suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija).

Alegorinės pasakos pavyzdys – Jono Biliūno kūrinys „Laimės žiburys“. „Rašytojas pasirinko alegorinės pasakos formą, kurioje ribos tarp svajonės ir tikrovės nėra aiškios, kurioje romantinį autoriaus pakilumą lengva išreikšti fantastinei pasakai deramu stiliumi. Tai buvo iš dalies ezopinė kalba. Pasakų žanras teikė daug laisvės rašytojui, vaizduojančiam trumpame kūrinyje plačią kovos dėl laimės ir laisvės temą. Nevaržomas tokio siužeto jokiomis vietos, laiko ir visuomeninio fono detalėmis, J. Biliūnas piešia simbolišką ant kalno degančio žiburio vaizdą ir tautosakoje gerai žinomą akmenimis užkeiktų žmonių, kurie kelia pasiryžimą aukotis dėl visų gero ir poetiniu žavesiu apgaubia žmonijos veržimąsi prie šviesos ir laimės, paveikslą.“ (Meilė Lukšienė. Jono Biliūno kūryba. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956)


Sakmė – pasakojamosios tautosakos žanras; mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

Pasakėčia – trumpas alegorinis (perkeltinės prasmės istorijų, pokalbių) ir didaktinis (pamokomasis) prozos arba poezijos kūrinys. Šiuos grožinės literatūros kūrinius tradiciškai sudaro dvi dalys: konkretus pasakojimas, kuriame veikia gyvūnai ar augalai, ir moralas – tiesioginės arba perkeltinės prasmės pamokymas žmonėms.

Kodėl kuriamos pasakėčios? Kai norima į ką nors svarbaus atkreipti kitų dėmesį, juos pamokyti, paaiškinti jiems ne tiesiogiai, o menine kalba, gali būti pasirenkamas pasakėčios žanras. Kaip sukurti pasakėčią? Impulsas pasakėčiai rastis gali būti ir konkreti istorija (pvz., regėtas arba įsivaizduojamas skaudus gyvenimo kasdienybės įvykis), ir pamokomasis posakis (pvz., liaudies patarlė arba pačių sugalvotas aforizmas) – tai, kas neduoda ramybės, dėl ko skaudu, kuo norima pasidalyti su kitais, dėl ko stengiamasi juos įspėti, sudrausti, pamokyti. Tai pradiniai kūrybinės paskatos ir žmogiškosios atsakomybės atskaitos taškai. Pirmu atveju pasirinkta forma (prozos arba eiliuota) užrašoma istorija (pvz., aprašomas į tas pačias gyvenimiškas situacijas patenkančių dviejų draugų skirtingas elgesys) ir tai istorijai apibendrinti tinkamas moralas (pvz., geram visur gerai, blogam visur blogai). Antru atveju žinomą posakį (pvz., nėra taisyklės be išimties) arba pačių sugalvotą aforizmą (pvz., išimtis – gyvenimo išmintis) bandoma pagrįsti realia arba pačių sukurti tinkama istorija. Bet galima rinktis ir kitus pasakėčių kūrimo būdus, nes nauja – ne tik užmiršta sena...

http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/tekstu_kurimo_laboratorija_pasakecia/


Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos (gr. orthos – tiesus, taisyklingas; grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema) tradicija, sauganti lietuvių kalbos paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS PRIEŠDĖLYJE

1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė, sąauga.

2. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įlanka, įmesti, įnamys, įrūgti, įvadas, įžanga, įdukra, įtaka, įgalioti, įkalnė, įbėgti, įprotis, įpėdinis. Į- sudaro priešdėlį tada, kai yra tos pačios šaknies žodžių be šio priešdėlio arba su kitais priešdėliais: įdomus (plg. domėtis), įkandin (plg. kanda, kandis), įkypas (plg. kypti), įmonė (plg. išmonė), įstrižas (plg. pastrižas) ir kt.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos, kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis: ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra (būti), yra (irti), samana, savitas, idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas.

I š i m t i s. Su nosinėmis raidėmis rašomi žodžiai įsas, įsčios, įsnauja, nors čia į nėra priešdėlis.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ ŠAKNYJE

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais an, en, in, un: bręsti – brendo,galąsti – galanda, grįsti – grindė, išsigąsti – išsigando, kąsti – kando, kęsti – kentė, lįsti –lindo, pažįsta – pažinti, rąstas – ręsti –rentė, skęsti – skendo, siųsti – siuntė, skųsti – skundė, spąstai – spęsti – spendė, spręsti – sprendė, švęsti – šventė, žįsti – žindo.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi: akti – anka – ako, gesti – genda – gedo, sekti senka seko.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!): drįsti – drąsa, grįžti – grąža – gręžti – grąžtas, mąstyti – mįslė, rąžytis – ręžtis, tęsti – tįsti – tąsa, tręšti – trąša.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurų šaknyje nosinės balsės nerašomos: draskyti – drėskė, dvesia – dvėsė, grasinti – grėsė, driksti – dryksta – drisko, gižti – gyžta – gižo, įgristi – įgrysta – įgriso, tižti – tyžta – tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai daiktavardžių šaknyse

Balsės ą, ę rašomos daiktavardžių šaknyse, kai jomis žymimi garsai išlieka ilgi ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse: ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurių šaknyje nosinės balsės nerašomos: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžių ir iš jų padarytų formų šaknyse

Balsės ą, ę rašomos kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko ir iš jo padarytų formų šaknyse ilgiesiems garsams (ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti: bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Įsidėmėtina, kad nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose: apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš gesti), baldamas (iš balti).

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ GALŪNĖJE

I. Nosinių balsių rašymas linksniuojamųjų žodžių galūnėje

Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis. Jos vadinamos vardažodžiais. (Dar linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

1. Nosinės balsės visada rašomos linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse: gražią lėlę, tą pilį, gardų medų; linksmų draugų, šviesių dienų.

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke abiejuose sudurtinės galūnės skiemenyse: baltąjį, baltąją, baltųjų; moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke nosinė balsė rašoma priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, baltąsias.

3. Veikiamųjų esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų galūnėse rašome nosines raides (i)ą, į: kalbąs, kalbą, šaukiąs, šaukią, mylįs, mylį; eisiąs, eisią, dirbsiąs, dirbsią. Ilgosiose vardininko formose nosinės balsės nerašomos: kalbantis, kalbantys, mylintis, mylintys; šauksiantis, šauksiantys.

4. Veikiamųjų būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs,: dirbęs, dirbę, laikęs, laikę, turėjęs, turėję; plasnodavęs, plasnodavę, vaitodavęs, vaitodavę.

I š i m t y s:

1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Nosinės balsės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių galūnėse: 1. Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. 2. Visa palikau namie. 3. Jis antra tiek turi.

3. Nosinės balsės nerašomos kiekinių skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika ir bevardės giminės būdvardžių galininko galūnėse (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

II. Nosinių balsių rašymas asmenuojamųjų žodžių galūnėse

Balsę ų rašome tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje: dirbtų, rašytų, mokytųsi.


Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dviejų ar daugiau dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais, yra prijungiamieji sakiniai. Sudėtiniam prijungiamajam sakiniui būdinga tai, kad vienas jo dėmuo gramatiškai priklauso nuo kito. Tai rodo jungiamasis žodis ir klausimas, į kurį atsako priklausomasis dėmuo.

Vaikai suprato, kad autobusas vėluos. (Ką vaikai suprato? – kad autobusas vėluos.) Sakinio dėmuo Vaikai suprato yra pagrindinis (iš jo keliamas klausimas šalutiniam dėmeniui; jam priklauso šalutinis dėmuo), o sakinio priklausomasis dėmuo vadinamas šalutiniu (kad autobusas vėluos).

Šalutiniai dėmenys prie pagrindinių jungiami:

1) prijungiamaisiais jungtukais: kad, jog, ar, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu, juo... juo, juo... tuo, kuo... tuo, kad ir, kai tik, vos tik;

2) santykiniais įvardžiais kuris, katras, kas, koks; prieveiksmiais kada, kodėl, kur, kiek, kaip.

Šalutinių dėmenų yra tokių ir tiek, kokių ir kiek yra sakinio dalių. Taigi skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo) dėmenys.

ŠALUTINIŲ DĖMENŲ SKYRYBA

1. Šalutiniai dėmenys nuo pagrindinio skiriami kableliais.

1. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. (K. D.) 2. Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. (tts.) 3. Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju. (V. K.) 4. Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių nemanė, kad jis veltui duoną valgo. (V. B.) 5. Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš lovos.

2. Lyginamieji šalutiniai sakinio dėmenys (turintys tarinį) skiriami kableliais.

1. Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje. (V. K.) 2. Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo! (A. V.) 3. Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai nuo amžių senų. (B. B.) 4. Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto. (V. M.-P.) 5. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (J. P.)

3. Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys gali būti vienarūšiai. Vienarūšiai yra tokie šalutiniai dėmenys, kurie tiesiogiai jungiami prie pagrindinio dėmens ir atsako į tą patį klausimą, keliamą iš tos pačios sakinio dalies: Žiūrėdami dokumentinį filmą apie Norvegiją sužinojome, kad norvegai mėgsta plaukioti laivais, kad Oslas įsikūręs prie Oslo fiordo. (Ką sužinojome?)

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal tas pačias taisykles kaip ir vienarūšės sakinio dalys.

3.1. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, jungiami be jungtukų arba sujungti priešinamaisiais jungtukais, atskiriami kableliais.

1. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva. (M.) 2. Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

3.2. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais, neatskiriami.

1. Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. 2. Autorius nedėsto tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.

4. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra (kablelis dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas).

1. Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias. (r.) 2. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada šalinosi nuo manęs. (r.) 3. Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad tai man visai nebuvo sunku.

5. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje.

1. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo. 2. Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta? 3. Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.


Oksimoronas - dviejų nesuderinamų, vienas kitam prieštaraujančių žodžių junginys (pvz., skambi tyla).

Esė žanras priskiriamas publicistikai. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys (rašinys, straipsnis), kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Esė žanrui būtinas subjektyvus vertinimas, individuali patirtis, išsakomi jausmai, emocijos. Nevengiama ironizuoti, būdingas laisvas stilius ir kompozicija, paslėptas dialogas su skaitytoju.

Straipsnis – laikraštyje, žurnale, interneto svetainėje, straipsnių rinkinyje skelbiamas nedidelės apimties bet kokio žanro rašinys. Jam būdinga įvairių reiškinių, problemų analizė, nuoseklus, logiškas minties plėtojimas. Kartais atvirai išsakoma autoriaus nuomonė. Daromos tinkamos išvados.

Straipsnyje mintys dėstomos suprantamai, populiariai, paprastai, iliustruojant teiginius konkrečiais pavyzdžiais. Kalba gali būti ir vaizdinga (pasakojant įspūdžius, reportažo, diskusinio straipsnio), ir dalykiška (mokslinio, informacinio straipsnio, recenzijos).


Naujadaras, neologizmas (gr. neos – naujas + logos – žodis) – sukurtas naujažodis, nepriimtas bendrinėje ar specialiojoje kalboje. Ilgainiui kai kurie naujadarai prigyja ir tampa nepamainoma bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Jonas Jablonskis pasiūlė vartoti tokius žodžius kaip „pieštukas“, „degtukas“, „mokinys“. Tuo metu tai buvo naujadarai – nežinomi, nauji žodžiai. Visai neseniai mūsų kalboje prigijo tokie naujadarai kaip „sauskelnės“, „mėsainis“.

Fantastika – kas keista, išgalvota, vaizduotės sukurta, kas tikrovėje egzistuoti negali.

Fantastika – tai ir literatūros, dailės, kino kūriniai, kurių aplinka nepanaši į realų pasaulį. Juose vaizduojama ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis ir pan.


Juozas Erlickas (g. 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose, Akmenės r.) – žinomas dabartinis lietuvių rašytojas, poetas, publicistas, vienas populiariausių šiuolaikinės Lietuvos kultūros žmonių. Studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, laikraščių redakcijose. Savo kūryboje taiko juoko pro ašaras stilistiką ir aštriai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės ydas. Erlickas – ne tik literatūros kūrėjas, jis dalyvauja ir pramogų versle: dainuoja, filmuojasi TV laidose, Vilniuje net atidaryta jo vardu pavadinta kavinė. Kūrėjas yra išleidęs šias knygas: „Kodėl?“ (humoreskos), „Gyvenimas po sniegu“ (pjesės), „Bilietas iš dangaus, arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu“ (eilėraščiai nesuaugusiems), „Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose“ (eilėraščiai), „Aš moku augti“ (eilėraščiai nesuaugusiems), „History of Lithuania“ (proza, eilėraščiai) ir kt.

Realybė – tikrovė; visa, kas iš tiesų egzistuoja.

Kibernetinė fantastika (kiberpankas; angl. cyberpunk) – mokslinės fantastikos atmaina, kurios pagrindinis bruožas – labai aukštas technologijų lygis (ypač informacinių technologijų ir kibernetikos). Kiti tipiški kibernetinės fantastikos kūrinių bruožai: vaizduojamos didžiulę įtaką turinčios megakorporacijos, korumpuota sistema, praktinė (ar net ir teisinė) socialinė nelygybė, itin menka tvarka ar visiška netvarka. Tokio tipo literatūros siužetams labai svarbi informacija, programišiai, dirbtinis intelektas, kiborgai, virtuali realybė. Technologiniai laimėjimai, kompiuterizacija, žmogaus kūno modifikavimas iškreipia gyvenimą.

Kai kurių kibernetinės fantastikos kūrinių veiksmas vyksta kibernetinėje erdvėje, tam tikrame virtualiame pasaulyje. Dažniausiai tokiuose kūriniuose gretinamos žmogaus smegenys ir kompiuterinės sistemos. Kibernetinės fantastikos pasaulis vaizduojamas kaip tamsi, grėsminga vieta, kur visose gyvenimo srityse vyrauja į elektros tinklą įjungti kompiuteriai ir panašūs prietaisai.

Visuomenę kontroliuoja ir ja manipuliuoja megakorporacijos, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – informacija. Ypatingas dėmesys skiriamas technologijoms: paplitusi genetinė inžinerija ir nanotechnologijos, labai aukšto technologinio lygio įvairių paskirčių implantai, protezai ir panašiai. Sukuriamos būtybės su dirbtiniu intelektu, kaip antai: androidai, kiborgai, klonai, ir žmonių valdomos kompiuterinės sistemos. Visa tai sukelia ir neigiamų padarinių: mašinos atsisuka prieš žmones, įsiplieskia karai, plinta virusai (kyla pandemijos) ir panašiai.

Pagrindiniai kibernetinės fantastikos kūrinių veikėjai dažnai būna programišiai, neretai vaizduojami kaip vieniši, slapta veikiantys herojai, kovojantys prieš neteisybę.

Kibernetinės fantastikos kūriniuose dažnai keliami įvairūs filosofiniai ir moraliniai klausimai, lyginamos mašinos ir žmonės, ieškoma realybės ir virtualaus pasaulio skirtumų:

Kas atsitinka, kai atsiranda galimybė pakeisti visą žmogaus kūną?

Kur yra riba tarp žmogaus ir mašinos?

Ar įmanoma žmogaus ir mašinos sintezė?

Ar gali būti kūrinys protingesnis už savo kūrėją?

Kas yra siela? Ar ją gali turėti mašinos?

Kaip atskirti realią ir virtualią realybę?

Kas būdinga tik žmogui?

Pagal „Vikipedijos“ straipsnį: http://lt.wikipedia.org/wiki/Kiberpankas


Nuo senų laikų pabrėžiamas artimas lietuvio ryšys su gamta, ypač su mišku, medžiais. Apie tai turbūt jau esate skaitę ne vieną grožinės literatūros kūrinį? Šia tema rašė ir lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė apsakyme „Skerdžius“, kurio ištrauką siūlome perskaityti. Pateikiamas dar vienas kūrinys panašia tema – poeto Alio Balbieriaus eilėraštis „Pasaulis prie girių“. Įsigilinę į apsakymo ištrauką ir poezijos kūrinį suprasite, kuo žmogui svarbus ryšys su gamtos pasauliu, kiek daug gali reikšti buvimas gamtoje, koks skirtingas gali būti požiūris į mišką, medį. Ir toliau mokysitės nusakyti skaitomų tekstų temą, problemas, pagrindinę mintį, vertybes, apibūdinsite juose vaizduojamus veikėjus, nusakysite jų požiūrį. Taip pat prisiminsite kalbinės raiškos priemones, suteikiančias tekstui gyvumo, vaizdingumo, rasite tekste jų pavyzdžių, apmąstysite jų reikšmę tekste. Reikia manyti, perskaitytas tekstas ir atliktos užduotys padės geriau pažinti gamtos, miško pasaulį, suprasti žmogaus ir gamtos, miško ryšio svarbą, padės pajusti meninio teksto įtaigumą ir grožį.