Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Lyrika – viena iš trijų literatūros rūšių. Tai poezija, išreiškianti individo išgyvenimus, mintis, jausmus. Dažniausias lyrikos žanras – eilėraštis. Jo centre – lyrinis subjektas arba lyrinis „aš“.

Pastraipa – rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje: atitraukimas nuo krašto – tai skyrybos ženklas, rodantis, kad prasideda nauja mintis. Dėl tos pačios priežasties nekalbama nieko, kas nepriklausytų tai pastraipai. (Zita Nauckūnaitė, „Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai“. Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2002, 76 p.)

Grožinė literatūra – tai žodžio menas, kurio pagrindinis vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas. Svarbiausia grožinės literatūros funkcija – teikti estetinį pasigėrėjimą.

Gi

Dalelytė gi su vienskiemeniais nekaitomais žodžiais rašoma kartu, pvz.: argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi, nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi..., o su kaitomais vienskiemeniais, daugiaskiemeniais ir žodžių samplaikomis – atskirai, pvz.: kas gi, ko gi, ką gi, dėl to gi, kuris gi, visi gi, sakau gi, kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi, užtai gi, užtat gi, vis tiek gi, kur nors gi, kaip nors gi, vien tik gi...

Išimtys: kadangi, nejaugi, taipogi.

Vis

Dalelytė vis visada rašoma atskirai, pvz.: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto...

Įsidėmėti! Tik su dalelyte gi ji rašoma kartu: visgi (taikoma dalelytės gi rašybos taisyklė).

Per

Dalelytė per visada rašoma atskirai nuo kitų žodžių, pvz.: per platus, per didelis, per anksti, per aukštai, ne per seniausiai... Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per daug, pvz.: per daug kalba, per daug vandens, per daug storas, per daug plačiai...

Įsidėmėti! Vienu žodžiu rašomas prieveiksmis pernelyg, nepernelyg.

Bet, kai, kaži(n), nors

Dalelytės bet, kai, kaži(n), nors, sudarančios samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašomos atskirai nuo įvardžio ar prieveiksmio, pvz.: bet kas, bet koks, bet kuris, kai kas, kai koks, kai kuris, kaži(n) kas, kaži(n) koks, kaži(n) kuris, kas nors, koks nors, kuris nors; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kur, kai kada, kai kiek, kai kur, kaži(n) kada, kaži(n) kaip, kaži(n) kiek, kaži(n) kur, kada nors, kiek nors, kur nors...

Ne

Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, būdvardžiais, veiksmažodžiais, jų formomis ir būdvardiniais prieveiksmiais, kai šiems žodžiams suteikia priešingą ar kitą reikšmę, pvz.: darbas – nedarbas, sąmonė – nesąmonė, tvarka – netvarka; rašo – nerašo, linksmas – nelinksmas, greitas – negreitas, skaito – neskaito, girdėjęs – negirdėjęs, skaitomas – neskaitomas, gražiai – negražiai, naujas – nenaujas.

Kai suteikia kitą reikšmę, neiginys ne kartu rašomas su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais, pvz.: koks – nekoks (prastas), savas – nesavas (keistas), kaip – nekaip (prastai).

Su daiktavardžiais, būdvardžiais, veiksmažodžiais, jų formomis ir būdvardiniais prieveiksmiais neiginys ne rašomas atskirai, kai išsakomas prieštaravimas arba lyginimas, pvz.: Rašiau ne mėlynu, bet juodu rašalu. Salomėja Nėris mokytojavo ne Šiauliuose, o Panevėžyje. Diktantą rašyk ne greitai, o atidžiai. Parašykite ne daugiau kaip tris puslapius. Jis ne greičiausiai išsprendė.

Dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo įvardžių ir skaitvardžių, pvz.: ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks, ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne pirmas.

Dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo įvardinių, skaitvardinių, sudurtinių, sudėtinių, kai kurių daiktavardinių ir neaiškios kilmės prieveiksmių, pvz.: ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne kitur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia, ne dviese, ne trise, ne vienaip, ne antraip, ne laiku, ne namie, ne namo, ne vakar, ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne veltui, ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne pakeliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt, ne dukart, ne bet kaip, ne iš lėto, ne be reikalo, ne per daug...

Įsidėmėti! Kartu rašomi prieveiksmiai nedaug, nearti, netoli, netoliese.

Neigiamosios dalelytės rašomos atskirai nuo prielinksnių ir kitų dalelyčių, pvz.: ne prie lango, ne pas auklėtoją, ne dėl tavęs, ne tik, ne vien...

Sudėtinių įvardžių ir prieveiksmių viduje tarp dviejų vienodų žodžių esanti dalelytė ne visada rašoma atskirai nuo tų žodžių, pvz.: kas ne kas, koks ne koks, kuris ne kuris, kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos.

Nebe

Dalelytė nebe su kitais žodžiais rašoma panašiai kaip ne:

- kartu su veiksmažodžiais, jų formomis, būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais, pvz.: nebešneka, nebegalėdamas, nebesuprantamas, negeras, nebegerai, nejauku, netoli;

- atskirai nuo daiktavardžių, įvardžių, skaitvardžių ir nuo kitų prieveiksmių, nuo kurių atskirai rašomas neiginys ne, pvz.: nebe poilsis (rūpi), nebe laikas (miegoti), nebe vienas, nebe visur, nebe taip...;

- atskirai nuo visų žodžių, kai pasakomas prieštaravimas, pvz.: Nebe skaito, o rašo. Dangus nebe mėlynas, o pilkas.

Nė, nei

Dalelytės , nei rašomos atskirai nuo kitų žodžių, pvz.: Nė nemanė ten eiti. Nė šalčio nebijo. Nė vienas lapelis nejudėjo. Nei šviečia, nei šildo. Nebuvo nei saulės, nei vėjo.


Sakinio dalys tai žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus.

Pvz.: Poetė išgyvenimus pasakojo savo dienoraščiui.

Kas pasakojo? poetė.

Ką veikė poetė? – pasakojo.

Ką pasakojo? – išgyvenimus.

Kam pasakojo? – dienoraščiui.

Kieno dienoraščiui? – savo.

Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai (vieni arba su prielinksniais). Pvz.: Ant stalo gulėjo knyga. Kur gulėjo? – ant stalo.

Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir keliais žodžiais. Pvz.: Pertrauka galėtų būti ilgesnė. Kas pasakyta apie pertrauką? – galėtų būti ilgesnė.

Sakinio dalimis neina tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) arba savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys.

Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys. Jos sudaro sakinio gramatinį centrą. Gramatinį centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys – papildinys, aplinkybės ir pažyminys. Pvz.: Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba.

Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės – tariniui, pažyminys – veiksniui, papildiniui ir t. t.).


Nuotaika – 1) pastovi jausminė būsena, veikianti laikyseną: gera, pakili nuotaika; prislėgta, prasta nuotaika; jis nuotaikos žmogus; 2) geras nusiteikimas: būti be nuotaikos; nuotaika krinta. (Pagal DLKŽ)

Samprotaujamasis rašinys – tai argumentuotas, logiškas, įtikinamas, nuoseklus tekstas, kuriame atskleidžiamas autoriaus požiūris į keliamas problemas, įrodomas požiūrio pagrįstumas, polemizuojama su kitokiomis nuomonėmis, apibendrinamos išsakytos mintys.

Skiriamos dvi samprotavimo atmainos – aiškinimas ir argumentavimas. Aiškinant reikia supažindinti, suteikti žinių, t. y. padėti suprasti sąvoką ar reiškinį. Argumentuojant reikia pagrįsti savo teiginius, įrodyti tezių teisingumą, spręsti tam tikrą problemą.


Pastraipos sandara: teiginys (teminis sakinys, pasakantis pagrindinę mintį), įrodymas (keli rišlūs sakiniai, aiškinantys, detalizuojantys pagrindinę mintį) ir apibendrinimas (užsklandos sakinys, baigiantis ką tik dėstytą mintį, ‒ išvada). (Pagal Zitą Nauckūnaitę)

Tarptautiniai žodžiai yra svetimi, atėję iš kitų kalbų ir neturintys lietuviškų pakaitalų žodžiai.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės.

Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios priešinimo santykiais, atskiriamos brūkšniais arba kableliais, pvz.:

Jis bus ne kunigas – daktaras ar inžinierius. Jis bus daktaras ar inžinierius, ne kunigas.

Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai), b) poriniais nors (ir) ... bet, kad ir ... bet, jei(gu) ne ... tai, ne tiek ... kiek, ne tik ... bet ir, kaip ... taip (ir) ir kt., c) kartojamaisiais ir ... ir, ar ... ar, arba ... arba, nei ... nei, čia ... čia, tai ... tai, tiek ... tiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:

a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje.

b) Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai.

c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu.

Vienarūšės sakinio dalys neskiriamos, jei jos sujungtos nekartojamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, pvz.:

Dieną jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes.

Nevienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.:

Teta atvažiavo vėlų vakarą traukiniu.

Neskiriamas vientisas laiko, erdvės, svorio, kiekio nusakymas, kilmininkais nusakyta vieta ar laikas, pvz.:

Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas dešimtą valandą 25 minutės 35 sekundės. Jis gimė Lazdijų rajono Kapčiamiesčio valsčiaus Bebrų kaime.

PASIRENKAMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

Greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji žodžiai skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sakinio dalys, arba neskiriami, jei laikomi samplaikomis, pvz.:

Sprogsta(,) skleidžiasi alyvų žiedai.

Pažyminiai prieš pažymimąjį žodį, nurodantys ne vieno pagrindo požymius, bet rašančiojo laikomi lygiaverčiais, gali būti atskiriami kableliais kaip vienarūšiai, pvz.:

Tirštas(,) murzinas prakaitas bėgo jo smilkiniais.


Metafora – leksinė stiliaus figūra, tropas, kai remiantis daiktų panašumu vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam. Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. Pavyzdžiui: Medžių rankos kyla į dangų. Jau saulė liepsnoja dangaus pakrašty.

Frazeologizmas (gr. posakis) – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir šnekos procese atkuriamas kaip gatavas vienetas, pvz.: jaunos dienos – „jaunystė“, dienas stumti – „vargingai gyventi“, jūros marios – „labai daug“.

Recèptas (lot. receptum – garantija):

1. rašytinė gydytojo paskyra, pagal kurią vaistininkas pagamina vaistus arba išduoda gatavus, o ligonis juos vartoja gydytojo nurodytu būdu;

2. kulinarijoje – kurio nors valgio sudėtis ir gaminimo būdas;

3. perkeltinė prasmė: patarimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju.

(Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė Valerija Vaitkevičiūtė. Vilnius: „Žodynas“, 2001)


Skiriami trys teksto tipai – aprašymas, pasakojimas, samprotavimas.

Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).

Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz.: Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.

Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz.: Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė)

Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.

Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai. Pvz.:

Laumės akmuo

Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.

Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.

Pvz.: Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (Vytautė Žilinskaitė, Kandė Bedantė)

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/,letter.dA==)


Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Pvz.: Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Pvz.: Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ – visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/,letter.cw==)


Monologas (gr. monologosmonos – vienas + logos – žodis, kalba) – grožinio kūrinio veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą, sakoma pačiam sau. Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, apmąstymus.

Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Pvz.: Kalbėk apie viską: drąsą, žygius, ištvermę. Papildinys viską yra apibendrinamasis žodis, nes jis apibendrina kitus papildinius: drąsą, žygius, ištvermę.

Apibendrinamieji žodžiai gali apibendrinti visas sakinio dalis, yra bendresnės reikšmės negu vienarūšės sakinio dalys. Pvz.: Sodybos, krūmokšniai, telefono stulpai, kapinės, medžiai – viskas skrieja pro šalį. Su pasididžiavimu vyras parodė pačiai savo darbo vaisius: krosnį, virtuvėlę, lovą, net sienoje įkaltas vinis apdarams pasikabinti. Ilsisi sau laukų padargai: arklas, dalgis, rankos ir akėčios. Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan. Apibendrinamieji žodžiai: viskas, vaisiu, padargai, visi.

Apibendrinamieji žodžiai dažniausiai reiškiami:

įvardžiais: viskas, visi, daug kas, kiti, visokie ir kt.

prieveiksmiais: visur, visada, visaip, niekur, niekada ir kt.

– bendresnės reikšmės daiktavardžiais: vaismedžiai, baldai, gyventojai, žmonės, gyvūnai, paukščiai, augalai, gėlės, pastatai ir kt.

Apibendrinamieji žodžiai gali būti reiškiami ir kitomis kalbos dalimis.

Nuo apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso vienarūšių sakinio dalių su apibendrinamaisiais žodžiais skyryba.


Linksniuojamosios kalbos dalys yra daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis, nes jos yra kaitomos linksniais (linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai). Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su linksniuojamųjų kalbos dalių kaitymu skaičiais ir linksniais.

Balsių y, ū ir i, u rašymas linksnių galūnėse

1. y rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos vardininko bei daiktavardžių šauksmininko kirčiuotose galūnėse: gaidys, šaulys, avilys, kairys; šauly, gaidy;

b) daiktavardžių daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: širdys, vinys, akmenys, seserys;

c) daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininke: medyje, kelyje, širdyje, akmenyje; širdyse, akmenyse;

d) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko daugiskaitos vardininke: dirbantys, dirbsiantys;

e) veikiamųjų įvardžiuotinių dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantysis, dirbusysis, dirbdavusysis, dirbsiantysis.

2. i rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko ir daiktavardžių šauksmininko nekirčiuotose galūnėse: šaltis, klajoklis; didelis, geresnis; šalti, klajokli;

b) daiktavardžių moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke: širdis, vinis, naktis (išimtis: petys);

c) daiktavardžių daugiskaitos galininke: širdis, vinis, dukteris, akmenis;

d) būdvardžių daugiskaitos vardininke: balti, žali, dideli, geresni;

e) veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: dirbantis, dirbsiantis.

3. ū rašoma:

daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininke ir šauksmininke: sūnūs, lietūs; gražūs, saldūs.

4. u rašoma:

a) daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke: sūnus, lietus, vaisius; gražus, saldus;

b) linksniuojamųjų kalbos dalių vyriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos, galininke: lauku, akmeniu, baltu, gražiu, šimtu, kitu; laukus, peilius, baltus, gražius, šimtus, kitus;

c) daiktavardžių vienaskaitos vietininke: viduje, turguje; artojuje, siuvėjuje.

Balsių ą, ę, į, ų rašymas linksnių galūnėse

1. Linksniuojamųjų kalbos dalių vienaskaitos galininke rašomos balsės ą, ę, į, ų, daugiskaitos kilmininke – ų: vaiką, eglę, medį, sūnų, gerą, antrą, kitą, dirbamą, dirbantį, kurį; vaikų, eglių, gerų, kurių, dirbančių.

IŠIMTYS. 1. Nosinės raidės nerašomos įvardžių galininke mane, tave, save, bet rašomos šių įvardžių kilmininke manęs, tavęs, savęs.

2. Nosinės raidės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių galūnėse.

Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. Visa palikau namie. Jis antra tiek turi.

3. Be nosinių rašomi kiekinių skaitvardžių nuo 11 iki 19 ir įvardžio keliolika galininkai.

Metai turi dvylika mėnesių. Tai atsitiko prieš keliolika metų.

e ir ia rašymas linksnių galūnėse

1. e rašoma:

a) linksniuojamųjų žodžių galūnėse, jei vardininko galūnė yra : žole, žoles, žolei (nes žolė); medine, medines, medinei (nes medinė); šių žodžių galininke rašoma raidė ę: žolę, medinę (išimtis: su ia rašoma dukteriai (kam?), dukteria (kuo?);

b) dviskiemenėse vietininko galūnėse: kelyje, pievoje, žolėje, turguje, laukuose, pievose, žolėse, baltame, baltoje.

2. ia rašoma:

linksniuojamųjų žodžių galūnėse, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi balsio ė: kelias, keliai; dalia, dalias; žalias, žaliam, žalia, žaliai; geriausias, geriausiam, geriausia, geriausiai; mediniam, mediniame, mediniai; kuriam, kuriais, kurias; keturiais, keturias.


Daryba.

Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai, kelintiniai skaitvardžiai, kai kurie įvardžiai, dalyviai gali turėti įvardžiuotines formas. Įvardžiuotinės formos susidarė paprastosioms formoms susiliejus su įvardžiais jis, ji (tas susiliejimas sudėtingas, vyko seniai, jį nagrinėja istorinė gramatika).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai: baltas + jis – baltasis; balta + ji – baltoji.

Įvardžiuotiniai skaitvardžiai: pirmas + jis – pirmasis; pirma + ji – pirmoji.

Įvardžiuotiniai įvardžiai: manas + jis – manasis; mana + ji – manoji.

Įvardžiuotiniai dalyviai: einantis + jis – einantysis; einanti + ji – einančioji.

Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių:

Gyveno du broliai: vienas protingas, antras kvailas. Protingasis išvarė kvailį iš namų.

Be baltojo gandro, mūsų krašte sutinkamas juodasis gandras.

Rašyba.

Rašomos dvi nosinės raidės:

a) abiejuose įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitąjį, greitąją, penktąjį, penktąją, manąjį, manąją, einantįjį, einančiąją;

b) abiejuose įvardžiuotinių formų daugiskaitos kilmininko dvigubos galūnės skiemenyse: greitųjų, penktųjų, manųjų, einančiųjų.

Rašoma viena nosinė raidė:

a) moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, pirmąja, manąja, einančiąja.

b) moteriškosios giminės daugiskaitos galininko priešpaskutiniame skiemenyje: baltąsias, pirmąsias, manąsias, einančiąsias.

Nerašomos nosinės raidės (nors ir tariame galūnės balsį ilgai):

a) vienaskaitos naudininke: greitajam, penktajam, manajam, einančiajam;

b) vienaskaitos vietininke: greitajame, penktajame, manajame.

Rašoma galūnėje ia, kai vardininko galūnėje nėra ė: skaniajam (skanusis), skambiąją, skambiąsias (skambioji).


Emocinė leksika – tai žodžiai, kurie ne tik perteikia sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką (gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį ir pan.), santykį (neigiamą ar teigiamą) su kalbamuoju daiktu ir su adresatu, kitaip tariant, nuspalvina tikrovę. Emocinei leksikai priklauso vaizdingieji veiksmažodžiai (nukulniavo, vinguriavo) ir daiktavardžiai (puošeiva), epitetai (gardus pyragas, garsus miestas, narsus karys), deminutyvai (tėvelis, mamytė), frazeologizmai (vėjo pamušalas), ištiktukai (plumpt), jaustukai (a, ak, oi, ei, mmm, vai).