Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Vidinis monologas – tai kūrinio veikėjo mąstymo, minčių vaizdavimas.

Literatūros tipas – tai literatūros kūrinių skirstymo pagal tematiką ir turinio pobūdį vienetas. Literatūros kūriniai pagal tipus gali būti istoriniai, nuotykių, detektyviniai, komiškieji, fantastiniai, psichologiniai ir kt.

Psichologinė literatūra – įvairių žanrų tekstai, kuriems būdingas veikėjų vidaus pasaulio (jausmų, minčių) vaizdavimas. Tokiame kūrinyje svarbiausia ne įvykis, o kaip į tą įvykį reaguoja veikėjas, kokį pėdsaką palieka tas įvykis jo jausmų ir minčių pasaulyje.

Nuotykių literatūra – populiariosios literatūros atmaina, įvairių žanrų kūriniai, kuriuose daug veiksmo, įtampos, vienas ar keletas drąsių veikėjų, kovojančių su gamtos stichija ar žmonių pinklėmis.

Detektyvinė literatūra – prozos kūriniai, vaizduojantys sunkaus nusikaltimo, kurį dažniausiai tiria privatus seklys, išaiškinimą.

Fantastinė literatūra – literatūros kūriniai, kuriuose aprašomi neegzistuojantys arba dar neatrasti, neišaiškinti dalykai arba ištisi pasauliai.

Istorinė literatūra – kūriniai, kuriuose vaizduojami istoriniai įvykiai, aprašomas žmonių gyvenimas nelabai tolimoje ar tolimoje praeityje.

Komiškoji literatūra – kūriniai, kuriems būdingas juokingumas, žaismingumas.

Novelė (it. novella – naujiena) – tai nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelėje veikėjų mažai, paprastai vaizduojama nedaug įvykių (kartais tik vienas), veiksmas vyksta trumpai – trumpas epizodas iš pagrindinio veikėjo gyvenimo.

Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Paprastai šie žodžiai yra bendri visų vienarūšių sakinio dalių pavadinimams. Nuo vienarūšių sakinio dalių apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso skyryba.

Įasmeninimas (personifikacija) (lot. persona – asmuo + facio – darau) – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams, pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)

(http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=personifikacija)


Idilė (gr. eidyllion – vaizdelis): 1. nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę; 2. ramus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, niekieno nedrumsčiama meilė.

(Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)


Retorinis žodžių, žodžių junginių ar sakinių pakartojimas didina kalbos raiškumą. Kartojant sustiprinamas įspūdis, iškeliama perteikiamo reiškinio svarba, daiktų gausumas, ilga veiksmo ar būsenos trukmė, intensyvumas ir t. t.

Žodžių, jų junginių kartojimas sakinių, eilučių, posmų pradžioje vadinamas anafora:

Kiekvienas augalas į saulę stiebias,

Kiekvienas paukštis ją pasiekti nori,

Kiekvienas gyvis ją pajusti geidžia,

Ir žemės pilkas grumstas,

Ir uolos skeveldra

Jos šiluma šviesia gyvybės daigą peni. (Vincas Mykolaitis-Putinas)

Žodžių, jų junginių kartojimas sakinių, eilučių, posmų pabaigoje vadinamas epifora:

Kur gėlynai žydi – ten ir aš.

Kur drugeliai žaidžia – ten ir aš.

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai

O mylimas pavasari,

Manęs jau neberasi (Salomėja Nėris)


Veiksnys yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į klausimą kas? Veiksniu paprastai pasakomas asmuo arba daiktas, kuris ką nors veikia (veikė, veikdavo...), koks nors ar kas nors yra (buvo, būdavo...).

Saulė kaitina be jokio vėjelio. Kas kaitina? – saulė.

Jie tuojau atplauks. Kas atplauks? – jie.

Veiksniai (saulė, jie) pateiktuose sakiniuose turi savo tarinį (kaitina, atplauks). Be tarinių veiksniai nesudarytų sakinio gramatinio centro.

Pagrindiniai veiksnio reiškimo būdai:

– Daiktavardžio vardininkas: Diena juokiasi iš nakties darbo.

– Įvardžio vardininkas: Visi ilgai žiūrėjo į degantį laužą.

– Būdvardžio vardininkas: Aklas aklą netoli tenuves.

Skaitvardžio vardininkas: Du bėga, du veja.

– Dalyvio vardininkas: Atėjusysis kreipėsi į mokytoją.

– Veiksmažodžio bendratis: Mokytis – mano pareiga.

Padalyvis: Buvo girdėti dainuojant.

Veiksnys gali būti reiškiamas ne tik vienu savarankišku žodžiu, bet ir dviejų ar kelių žodžių junginiu, samplaika ar net posakiu:

Prie tilto stovėjo žmonių būrelis.

Daugumas gyventojų buvo plento darbininkai.

Mes visi mokomės gyventi ir dirbti.

Mes su Stepuku sukom žilvičio švilpukus.

Buvo matyti liepsnos kylant.

Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 metais.

Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai.

Netrukus pasigirdo „Atskrend sakalėlis per žalią girelę...“

Įsidėmėtina, kad pažyminys, apibūdinantis veiksnį, nėra jo sudėtinė dalis. Plg.: Atėjo šalta žiema. Tolimas svečias visada laukiamas.


1. Drama – viena iš trijų literatūros rūšių (šalia epikos ir lyrikos). Draminiuose kūriniuose vaizduojami įvykiai ar reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus), jie skirti vaidinti.

2. Drama – vienas pagrindinių dramos (kaip literatūros rūšies) žanrų (šalia tragedijos ir komedijos). Tai rimto, bet ne tragiško konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, žmonių konfliktus, nesutarimus; veiksmo situacija aiškėja iš personažų kalbų.

3. Drama – individą ar kolektyvą ištinkanti skaudi nelaimė, sukrečiantis įvykis, esminis konfliktas.


Baladė – istorinio ar legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieja visų trijų literatūros rūšių – epikos, lyrikos ir dramos – požymiai. Baladės vaizduojamasis pasaulis stebuklingas, čia fantastika jungiasi su tikrove. Pasakojami intriguojantys, nepaprasti įvykiai, per kuriuos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas. Baladės siužetą gaubia niūri, kraupi ir paslaptinga nuotaika. Siužeto atomazga dažnai tragiška.

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tarinys rodo, ką veikia (veikė, veikdavo...) veiksniu žymimas asmuo ar daiktas, koks ar kas jis yra (buvo...).

Erelis išskėtė sparnus.

Pamoka buvo įpusėjusi.

Mūsų vaikai yra mūsų sparnai.

Nuo karščio net jūros vanduo ėmė virti.

Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažodžiais (išskėtė, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo įpusėjusi, yra sparnai). Pagal tai skiriami grynieji, suvestiniai, sudurtiniai ir mišrieji tariniai.

Grynasis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma.

Dažniausiai grynasis tarinys reiškiamas:

– Asmenuojamosiomis formomis: Aš šiandien tau tik pasakas seku. Mes skridome per lygumas. Rytas prašvis dar negreitai. Į skaityklą eidavau kiekvieną dieną. Negirk dienos be vakaro. Visi tuo metu valgytų pietus.

Dalyviu: Senelis ėjęs per girią ir sutikęs lokį.

Bendratimi:bėgti, jie vytis.

Ištiktuku: Tik šmakšt į trobą Antanas.

Grynasis tarinys su veiksniu derinamas asmeniu ir skaičiumi (aš seku, krito snaigės, mes skridome, rytas prašvis...).

Suvestinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma kartu su bendratimi.

Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt. asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nusakyti sakinio minties. Tai padaryti padeda antroji suvestinio tarinio dalis – bendratis.

Pro medžius buvo matyti ežero įlanka.

Lietus ėmė pilti čiurkšle.

Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis.

Indrė baigė piešti.

Tvirbuto širdis ima smarkiau plakti.

Pastaba. Kartais sunku atskirti, kur bendratis eina suvestinio tarinio dalimi, kur papildiniu, o kur tikslo aplinkybe. Jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties asmens veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus. Tie medžiai turėtų nudžiūti.

Jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, o jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti.

Sudurtinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma ir linksniuojamuoju žodžiu.

Abiejų vyrų kalba buvo trumpa.

Būk protingas ir nesikrimsk.

Tais laikais Šiaurės ašigalis buvo visiška paslaptis.

Tarptautinėse varžybose mūsų rankininkai buvo ketvirti.

Sūkurys buvo čia įsisukęs.

Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuojamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį.

Pagrindiniai tarinio vardinės dalies reiškimo būdai:

Daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir būdvardiškai vartojamų dalyvių vardininkas: Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiausia muzika. Gamta – mūsų namai. Lapė yra žvėris. Mūsų krašto žemė yra derlinga. Tavo balsas buvo skambus. Žaidimas tapo patrauklesnis. Jie buvo pirmi. Triskart trys yra devyni. Ten papročiai buvo kitokie. Ne, žodžiai buvo ne tie. Keleivis atrodė nusiminęs. Vaidas pasidarė nesukalbamas. Dirvos dar nebuvo išdžiūvusios.

Daiktavardžio kilmininkas: Berniukas buvo stiprios valios. Lina yra atviros širdies. Vyras buvo plačių pečių.

Daiktavardžio įnagininkas: Šiandien tu pabūk kapitonu.

Linksniai su prielinksniais: Namas buvo iš molio. Žmogus buvo su skrybėle.

Sudurtinio tarinio jungtį sudaro veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, padedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi (turėjo, turėdavo...) tą požymį. Be veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiksmažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis, virsti... Yra sakinių, kur jungtis praleista. Plg.: Diena saulėta, šilta ir Diena yra saulėta, šilta.

Mišrusis tarinys – tarinys, turintis ir suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių.

Ruduo šiemet gali būti šiltas.

Tu turi būti atidesnis.

Sigitas nori būti pirmas.

Rimvydas ketina būti vairuotojas.

Visą gyvenimą norėjau būti kitoks.

Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys (gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį tarinį, o antrasis su trečiuoju – sudurtinį (būti šiltas, būti atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Dėl to tokie tariniai ir vadinami mišriaisiais.

Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku – tegali būti vartojamas tik vardininkas. Todėl sakoma:

Tu turi būti atidesnis (o ne atidesniu).

Sigitas nori būti pirmas (o ne pirmu).

Daiktavardžio įnagininkas panašiu atveju yra įmanomas (plg.: Rimvydas ketina būti vairuotojas ir Rimvydas ketina būti vairuotoju).


Vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties visais atvejais gali būti stilistiškai rašomas brūkšnys; taip pat gali nebūti jokio skyrybos ženklo.

Meilė – tikroji širdies būtis.

Meilė tikroji širdies būtis.

PASTABA. Veiksnys nuo tarinio negali būti atskirtas kableliu.


Priešdėlio ir šaknies sandūroje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai, pvz.: paakys, paąžuolis, pailgas, paorėti, paupys, prairas, priėmėja, priimti, prieauglis, proanūkiai, sąauga.

Tas pat pasakytina ir apie dviejų priešdėlių ar sangrąžos dalelės -si- ir šaknies sandūros balsius, pvz.: neįeinamas, neišmanėlis, neūžauga, neapsakomas; apsiimti, pasiilgti, apsiavė, išsiugdė, prisiuogavo.

Kuriais ne kuriais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena balsė, pvz.: nesti (< ne + esti), nėra (< ne + yra), nebėra (< nebe + yra), tebėra (< tebe + yra), tėra (< te+ yra), tebesu (< tebe + esu), nėjo (< ne + ėjo), neina (< ne + eina), nebeina (< nebe + eina), besąs (< be+ esąs).

Susidūrusios priešdėlių ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis, pvz.: apdėjo, apgaulė; atgauti, atbusti; perregimas, perrinkti; išbėgo, išdidus, išsiblaškęs, išspaudos, iššlavos, išzvimbė; užpuolė, užstatė, užšalo, užžėrė.

1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė.

2. Priešdėlis san- rašomas prieš d, t, g, k ir kartais č: sandėlis, santaika, sangrąža, sankaba, sančiaupa.

3. Priešdėlis sam- rašomas prieš b, p: sambūris, sambrėškis, samplaika, samprotauti.

4. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įbėgti, įdukra, įgalioti, įkalnė, įlanka, įmesti, įnamys, įpėdinis, įprotis, įrūgti, įtaka, įvadas, įžanga. Į- sudaro priešdėlį ir tada, kai yra tos pačios šaknies žodžių be šio priešdėlio arba su kitais priešdėliais: įdomus (plg. domėtis), įkandin (plg. kanda, kandis), įkypas (plg. kypti), įmonė (plg. išmonė), įstrižas (plg. pastrižas) ir kt.

Pastaba. Kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis, lietuviškuose žodžiuose rašome y, tarptautiniuose – i: yda, yla, ypač, yra (būti), yra (irti); idėja, imigrantas.

5. Su priešdėliais in-, im- rašoma:

a) keletas daiktavardžių, kurių priešdėlių reikšmė išblukusi: indas, indauja, indėlis, intarpas, inkilas, intakas, inkaras; imbradas, imbuvys, impilas;

b) tarptautiniai žodžiai: infekcija, infiksas, inhaliacija, injekcija, inkubacija, inscenizacija, indukcija, intonacija, inversija; importas, impresionistas, impulsas.

6. Su priešdėliu api- rašomi:

a) veiksmažodžiai, kurių šaknis prasideda priebalsėmis b, p, f: apiberti, apibrėžti; apipilti, apipelyti; apiforminti;

b) iš šių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai, kai priešdėlis nekirčiuotas: apibėrimas, apibrėžtis, apibrėžtumas, apibraižymas, apipelijimas; apiforminimas.

7. Su priešdėliu apy- rašomi:

a) būdvardžiai: apyaukštis, apybaltis, apygražis, apyilgis, apyjuodis, apyžilis, apykurtis;

b) daiktavardžiai, tarp jų ir veiksmažodiniai, kai priešdėlis yra kirčiuotas, pvz.: apyaušris, apybraiža, apykaita, apynamė, apyrankė, apysmėlis, apytamsa, apytaka, apykaklė, apynasris, apyvaras.


1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:

-eklis, -eklė: mušeklis, žarsteklis, gelteklė;

-ekšlis, -ekšlė: juodekšlis, perekšlė;

-ekšnis: šaltekšnis, juodekšnis;

-elis, -elė: namelis, ratelis, liepelė, katelė;

-enas, -ena: gluodenas, velenas, stipena, ožkena, duženos;

-enis, -enė: tylenis, -ė; piemenė, verdenė;

-enybė: brangenybė, didenybė, naujenybė;

-eri: penkeri, keleri;

-esys: čiulbesys, ilgesys, liūdesys;

-esnis, -ė: baltesnis, -ė, didesnis, -ė;

-estis: gailestis, mokestis, rūpestis;

-etas, -eta: dvejetas, šešetas, verpetas; elgeta, kupeta;

-eika: nevaleika, mušeika;

-eiva: gražeiva, puošeiva;

-intelis, -ė, -intelaitis, -ė: naujintelis, -ė, naujintelaitis, -ė;

-itelis, -ė, -itelaitis, -ė: baltitelis, -ė, baltitelaitis, -ė;

-mena: smulkmena, trupmena;

-sena: būsena, rašysena, tarsena.

Priesagą -ena turi daiktavardžiai, reiškiantys odų bei kailių pavadinimus, o tie, kurie reiškia mėsos pavadinimus, turi priesagą -iena, plg.: ožkena – ožkiena, stirnena – stirniena.

2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:

-ėlis, -ėlė: dobilėlis, lelijėlė, pagalvėlė; dilgėlė; jaunėlis, -ė; pavargėlis, -ė, nedorėlis, -ė;

-ytėlis, -e, -ytėlaitis, -ė: plonytėlis, -ė, plonytėlaitis, -ė;

-utėlis, -ė, -utėlaitis, -ė: saldutėlis, -ė, saldutėlaitis, -ė;

-ėlesnis, -ė: gerėlesnis, -ė, baltėlesnis, -ė;

-ėsis: džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsis, puvėsiai.

Mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė dedamos prie daugiaskiemenių daiktavardžių (bijūnėlis: bijūnas, pusmergėlė: pusmergė), o -elis, -elė – prie dviskiemenių (namelis: namas, mergelė: merga).

3. ia (po ja) rašoma šiose priesagose:

-iausias, -a, -iausiai: aukščiausias, -a, naujausias, -a; aukščiausiai, naujausiai, daugiausiai, pirmiausiai;

-iava, -liava: baudžiava, ganiava, painiava; rinkliava.

4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:

-yba: skyryba, vaidyba, lažybos;

-ybė: daugybė, grožybė, lygybė, teisybė;

-yklas, -ykla: vystyklas; čiuožykla, mokykla, valgykla;

-yklė: taupyklė, rodyklė, svarstyklės;

-ylas, -yla: akylas, -a, ausylas, -a; barzdyla;

-ylis, -ė: mažylis, jaunylis, -ė;

-ymas: klausymas (klausyti, klauso), laikymasis, mokymas, valgymas; baltymas, juodymas;

-ymė: kiaurymė, laukymė, tuštymė;

-ynas, -yna: durpynas, knygynas, laivynas, pušynas; kaimynas, lazdynas; lentyna, šeimyna;

-(t)ynė(s): avalynė, birbynė, tėvynė, usnynė, žydrynė; kautynės, varžytynės.

Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių bendraties, turinčios priesagą -yti, paprastai išlaiko priesagą y: mokytojas, liudytojas, laistytuvas, varžytynės, mąstysena.

5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:

-ijas, -ija: galvijas; draugija, girininkija;

-iklis: jungiklis, saugiklis, skaitiklis, variklis; jauniklis;

-ilas, -ila: eržilas, spragilas; vaidila;

-ilis: dagilis, vagilis, vandenilis;

-imas: dalijimas, įgaliojimas, klausimas (klausti, klausia), metimas, pylimas; apskritimas, šlapimas;

-inas, -ina: avinas, žąsinas; vaikinas; stipinas; dulkinas, -a, purvinas, -a, tekinas, -a (bet mėlynas, -a); mergina, motina;

-(t)inis, -(t)inė: krepšinis, tekinis; medinis, -ė, garsinis, -ė, lietinis, -ė, rašytinis, -ė; gimtinė, degtinė, ligoninė, vaistinė;

-inys (-ė): vėrinys, ieškinys, kūrinys; tinginys, -ė, mokinys, -ė, kalinys, -ė.

-imas ar -ymas. Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratyje yra priesaga -yti, o esamojo laiko 3 asmens galūnė -o, turi priesagą -ymas, pvz.: skaitymas (skaityti, skaito), valgymas (valgyti, valgo). Kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai turi priesagą -imas (jei bendratyje nėra priesagos -y- arba esamojo laiko 3 asmens galūnė kitokia), pvz.: bėgimas, gadinimas, pažymėjimas, važiavimas, liudijimas (liudyti, liudija).

6. Įsidėmėtinos dar šios priesagos su ū ir u:

-(i)ūkas, -ė: valiūkas, -ė, žaliūkas, -ė; kojūkai;

-(i)ūnas, -ė: didžiūnas, -ė, galiūnas, -ė, perėjūnas, -ė;

-(i)ūkštis, -(i)ūkštė: velniūkštis, vėjūkštis; mergiūkštė;

-(i)ukas, (-ė): kalniukas, pirščiukas, vėjukas; mažiukas, -ė, plonučiukas, -ė;

-uklas: stebuklas;

-ulys: čiaudulys, nuobodulys, ryšulys, skaudulys;

-umas, -uma: tankumas, trūkumas; lyguma, žemuma;

-umynas: margumynas, tankumynas, žalumynai;

-uras: pumpuras, vyturas;

-utinis, -ė: galutinis, -ė, paskutinis, -ė; viršutinis, -ė;

-tuvas, -tuvė: durtuvas, šautuvas; brauktuvė, kartuvės.