Žinynas

Sakinio dalys – tai žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus.

Pvz.: Poetė išgyvenimus pasakojo savo dienoraščiui.

Kas pasakojo? – poetė.

Ką veikė poetė? – pasakojo.

Ką pasakojo? – išgyvenimus.

Kam pasakojo? – dienoraščiui.

Kieno dienoraščiui? – savo.

Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai (vieni arba su prielinksniais). Pvz.: Ant stalo gulėjo knyga. Kur gulėjo? – ant stalo.

Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir keliais žodžiais. Pvz.: Pertrauka galėtų būti ilgesnė. Kas pasakyta apie pertrauką? – galėtų būti ilgesnė.

Sakinio dalimis neina tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) arba savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys.

Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys. Jos sudaro sakinio gramatinį centrą. Gramatinį centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys – papildinys, aplinkybės ir pažyminys. Pvz.: Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba.

Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės – tariniui, pažyminys – veiksniui, papildiniui ir t. t.).

Sakmė – pasakojamosios tautosakos žanras; mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

Samprotaujamasis rašinys – tai argumentuotas, logiškas, įtikinamas, nuoseklus tekstas, kuriame atskleidžiamas autoriaus požiūris į keliamas problemas, įrodomas požiūrio pagrįstumas, polemizuojama su kitokiomis nuomonėmis, apibendrinamos išsakytos mintys.

Skiriamos dvi samprotavimo atmainos – aiškinimas ir argumentavimas. Aiškinant reikia supažindinti, suteikti žinių, t. y. padėti suprasti sąvoką ar reiškinį. Argumentuojant reikia pagrįsti savo teiginius, įrodyti tezių teisingumą, spręsti tam tikrą problemą.

Samprotavimas – tokio tipo tekstas, kuriame atskleidžiami įvairūs apmąstymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan.

Samprotaujant aptariami dalykai nuosekliai argumentuojami: plėtojami teiginiai, jie pagrindžiami, polemizuojama su kitokiomis sampratomis, vertinama ir daromos išvados. Mintis grindžiant argumentais privalu išaiškinti, kodėl taip manoma, kas lemia šį reiškinį, kokios galimos jo pasekmės.

Kuriamo samprotavimo pastraipos struktūra:

tezė (pagrindinis teiginys) --> argumentai (teiginio įrodymas) --> sakinys tiltas (jungiantis argumentą su pavyzdžiu) --> argumentų parėmimas pavyzdžiais (kultūrinė ar socialinė patirtis) --> išvada (dalinis apibendrinimas).

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.

Sarkazmas - viena komizo rūšių, kuriai būdinga pikta pašaipa, aštri ironija. Dar viena sarkazmo reikšmė - kandi, pajuokiama pastaba.

Satyra – viena komizmo rūšių, toks meninio vaizdavimo būdas, kai pajuokiamos, demaskuojamos žmonių ydos, neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai. Satyros juokas pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole).

Satyros, kitaip negu humoro, sukeliamas juokas yra piktas, geliantis, negailestingas; aštriai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.

Simbolis (gr. symbolon – sutartinis ženklas) – ženklas, turintis visuomenei suprantamą abstrakčios sąvokos, idėjos reikšmę; meninis vaizdas, turintis ypatingos apibendrinamosios galios perkeltinę reikšmę, keliantis daug asociacijų. Simbolio vaizdas konkretus, bet reikšmė gali būti abstrakti. Pavyzdžiui, žydinti vyšnia gali simbolizuoti jaunystę, meilę. Simbolio reikšmė išaiškėja iš kūrinio konteksto.

Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.

Siužetas (arba fabula) (pranc. sujet – dalykas, lot. fabula – pasakojimas) – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje).

Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Jais gali būti reiškiamas prašymas, kvietimas, pageidavimas ar linkėjimas: paprastai tai suvokti padeda intonacija (balso pakėlimas) arba kontekstas.

Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairiais būdais (per ekonominius, politinius, kultūrinius ir kt. kontaktus) atėję daugiausia iš gretimų kalbų. Daug skolinių (germanizmų, slavizmų) yra Vinco Pietario romane „Algimantas“, pavyzdžiui: baika (slavizmas) – juokas, pokštas; dyvyti (slavizmas) – stebinti; rulis (germanizmas) – rąsto gabalas.

Slapyvardis (pseudonimas) – netikra, pramanyta, pasirinkta pavardė (arba vardas), vartojama rašytojo, aktoriaus, publicisto, slapto veikėjo: Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė); Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė); Lazdynų Pelėda (Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė); Bitė (Gabrielė Petkevičaitė). Kartais rašytojai pasirašo ir pavarde, ir slapyvardžiu (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė).

Straipsnis – laikraštyje, žurnale, interneto svetainėje, straipsnių rinkinyje skelbiamas nedidelės apimties bet kokio žanro rašinys. Jam būdinga įvairių reiškinių, problemų analizė, nuoseklus, logiškas minties plėtojimas. Kartais atvirai išsakoma autoriaus nuomonė. Daromos tinkamos išvados.

Straipsnyje mintys dėstomos suprantamai, populiariai, paprastai, iliustruojant teiginius konkrečiais pavyzdžiais. Kalba gali būti ir vaizdinga (pasakojant įspūdžius, reportažo, diskusinio straipsnio), ir dalykiška (mokslinio, informacinio straipsnio, recenzijos).

Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dviejų ar daugiau dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais, yra prijungiamieji sakiniai. Sudėtiniam prijungiamajam sakiniui būdinga tai, kad vienas jo dėmuo gramatiškai priklauso nuo kito. Tai rodo jungiamasis žodis ir klausimas, į kurį atsako priklausomasis dėmuo.

Vaikai suprato, kad autobusas vėluos. (Ką vaikai suprato? – kad autobusas vėluos.) Sakinio dėmuo Vaikai suprato yra pagrindinis (iš jo keliamas klausimas šalutiniam dėmeniui; jam priklauso šalutinis dėmuo), o sakinio priklausomasis dėmuo vadinamas šalutiniu (kad autobusas vėluos).

Šalutiniai dėmenys prie pagrindinių jungiami:

1) prijungiamaisiais jungtukais: kad, jog, ar, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu, juo... juo, juo... tuo, kuo... tuo, kad ir, kai tik, vos tik;

2) santykiniais įvardžiais kuris, katras, kas, koks; prieveiksmiais kada, kodėl, kur, kiek, kaip.

Šalutinių dėmenų yra tokių ir tiek, kokių ir kiek yra sakinio dalių. Taigi skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo) dėmenys.

ŠALUTINIŲ DĖMENŲ SKYRYBA

1. Šalutiniai dėmenys nuo pagrindinio skiriami kableliais.

1. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. (K. D.) 2. Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. (tts.) 3. Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju. (V. K.) 4. Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių nemanė, kad jis veltui duoną valgo. (V. B.) 5. Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš lovos.

2. Lyginamieji šalutiniai sakinio dėmenys (turintys tarinį) skiriami kableliais.

1. Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje. (V. K.) 2. Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo! (A. V.) 3. Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai nuo amžių senų. (B. B.) 4. Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto. (V. M.-P.) 5. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (J. P.)

3. Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys gali būti vienarūšiai. Vienarūšiai yra tokie šalutiniai dėmenys, kurie tiesiogiai jungiami prie pagrindinio dėmens ir atsako į tą patį klausimą, keliamą iš tos pačios sakinio dalies: Žiūrėdami dokumentinį filmą apie Norvegiją sužinojome, kad norvegai mėgsta plaukioti laivais, kad Oslas įsikūręs prie Oslo fiordo. (Ką sužinojome?)

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal tas pačias taisykles kaip ir vienarūšės sakinio dalys.

3.1. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, jungiami be jungtukų arba sujungti priešinamaisiais jungtukais, atskiriami kableliais.

1. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva. (M.) 2. Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

3.2. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais, neatskiriami.

1. Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. 2. Autorius nedėsto tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.

4. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra (kablelis dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas).

1. Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias. (r.) 2. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada šalinosi nuo manęs. (r.) 3. Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad tai man visai nebuvo sunku.

5. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje.

1. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo. 2. Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta? 3. Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.

Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Tai yra mažiausias bendravimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t. t.

Laimingas žmogus valandų neskaito. Duona už auksą brangesnė. Kodėl žmogus keliauja?

Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis: Vakaras. Vėsu. Palaukit!

Sakiniai į vientisinius ir sudėtinius skirstomi pagal gramatinių centrų skaičių. Vieną gramatinį centrą turintys sakiniai yra vientisiniai: Žmogus savo laimės kalvis.

Sakiniai, turintys du ir daugiau gramatinių centrų, yra sudėtiniai: Drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės ir tyliai švilpia paukštis žolėje. (1 dėmuo: drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės; 2 dėmuo: ir tyliai švilpia paukštis žolėje.)

Malūno užtvankoje vienodai šniokščia vanduo, už miestelio pukši traktorius, prie savo namelio medyje tarška varnėnas. (3 gramatiniai centrai: šniokščia vanduo; pukši traktorius; tarška varnėnas.)

Kelias, kuriuo ji eina, veda per mišką. (2 gramatiniai centrai: kelias veda; ji eina.)

Sudėtiniai sakiniai skirstomi į jungtukinius ir bejungtukius.

SUDĖTINIAI JUNGTUKINIAI SAKINIAI dar skirstomi į:

• SUJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys siejami s u j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (ir, ar, arba, o, bet, tačiau, vis dėlto, tik(tai), užtai, todėl, tad, dėl to, tai, taigi). Sujungiamųjų sakinių dėmenys gali būti atskiriami kableliu: Atėjo vasara(,) ir laivai pradėjo plaukioti ežere. Visą vakarą sesuo laukdama mezgė kojinę, bet telefonas neskambėjo.

• PRIJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys jungiami p r i j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (kad, jog, ne, kadangi, jeigu, jei), s a n t y k i n i a i s į v a r d ž i a i s (kas, koks, kuris, kelintas), p r i e v e i k s m i a i s (kada, kol, kaip, kiek, kur, kame), d a l e l y t ė m i s (ar, vos tik, tarsi, tartum).

BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ dėmenys susieti be jungtukų, tik prasme ir intonacija. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

SUDĖTINIŲ SUJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai atskiriami kableliu. Tų dėmenų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles.

Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais, yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu): Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris.

Kableliais atskiriami ir sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti kartojamais jungtukais (pradedant antruoju kartojamu jungtuku): Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

SUDĖTINIŲ PRIJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šalutinis dėmuo gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į jį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atskirti yra kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, jis išskiriamas iš abiejų pusių: Būdavo dienų, kai mašina atvažiuodavo į kiemą. Rankoje laikiau plunksnakotį, kurį padovanojo senelis.

Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais ypač, nebent, juolab, juo labiau, būtent, vis tiek, tai yra: Reikia smagiai pakeliauti, ypač kol atostogos. Iš visko sprendžiant ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juolab kad nuo mažens senelės buvo auginta.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, neatskiriami. Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti.

SUDĖTINIŲ BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas išvardijimas, gretinimas ar priešprieša, paprastai atskiriami kableliu ar kabliataškiu: Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą sudėtiniame bejungtukiame sakinyje dažniau vartojamas brūkšnys: Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas aiškinimas, priežastis ir pasekmė, atskiriami dvitaškiu ar brūkšniu: Už lango girdėjosi triukšmas: ūžė mašinos, šūkavo vaikai. Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais...

Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai atskiriami kableliu: Taip, taisykles dar turėtų pakartoti.