Pasakėčia

Pasakėčia – trumpas alegorinis (perkeltinės prasmės istorijų, pokalbių) ir didaktinis (pamokomasis) prozos arba poezijos kūrinys. Šiuos grožinės literatūros kūrinius tradiciškai sudaro dvi dalys: konkretus pasakojimas, kuriame veikia gyvūnai ar augalai, ir moralas – tiesioginės arba perkeltinės prasmės pamokymas žmonėms.

Kodėl kuriamos pasakėčios? Kai norima į ką nors svarbaus atkreipti kitų dėmesį, juos pamokyti, paaiškinti jiems ne tiesiogiai, o menine kalba, gali būti pasirenkamas pasakėčios žanras. Kaip sukurti pasakėčią? Impulsas pasakėčiai rastis gali būti ir konkreti istorija (pvz., regėtas arba įsivaizduojamas skaudus gyvenimo kasdienybės įvykis), ir pamokomasis posakis (pvz., liaudies patarlė arba pačių sugalvotas aforizmas) – tai, kas neduoda ramybės, dėl ko skaudu, kuo norima pasidalyti su kitais, dėl ko stengiamasi juos įspėti, sudrausti, pamokyti. Tai pradiniai kūrybinės paskatos ir žmogiškosios atsakomybės atskaitos taškai. Pirmu atveju pasirinkta forma (prozos arba eiliuota) užrašoma istorija (pvz., aprašomas į tas pačias gyvenimiškas situacijas patenkančių dviejų draugų skirtingas elgesys) ir tai istorijai apibendrinti tinkamas moralas (pvz., geram visur gerai, blogam visur blogai). Antru atveju žinomą posakį (pvz., nėra taisyklės be išimties) arba pačių sugalvotą aforizmą (pvz., išimtis – gyvenimo išmintis) bandoma pagrįsti realia arba pačių sukurti tinkama istorija. Bet galima rinktis ir kitus pasakėčių kūrimo būdus, nes nauja – ne tik užmiršta sena...

//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/tekstu_kurimo_laboratorija_pasakecia/