Išplėstinė paieška

Poema – poezijos žanras, stambus eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Vaizduojami įvykiai reikšmingi. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra glaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būna nevienareikšmiški.

Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė lyrinė ir draminė.

Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, kuriam būdinga nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas (Kristijono Donelaičio „Metai“).

Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne epinis veikėjas, o lyrinis subjektas (Justino Marcinkevičiaus „Devyni broliai“).

Lyrinė epinė poema turi epikos ir lyrikos elementų. Ji sprendžia žmogaus, tautos ir net pasaulinio masto klausimus (Maironio „Jaunoji Lietuva“).

Draminė poema turi epikos ir dramos elementų (Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“).

Eilėraščių ciklas (gr. kyklos – ratas, apsisukimas) – tai grupė lyrinių kūrinių (eilėraščių), kuriuos paprastai sieja bendras pavadinimas, tematika, kompozicija. Eilėraščiai, įeinantys į ciklą, gali būti skaitomi ir kaip atskiri, savarankiški kūriniai, tačiau atskirti nuo ciklo visumos praranda dalį meninės prasmės, sumanytos autoriaus.

Inversija – įprastinės žodžių tvarkos keitimas sakinyje stilistiniais sumetimais. Pavyzdžiui: „Diena padovanojo šviesą saulės“; „Keliavo ilgai, kol išvydo vandenis skaidriuosius“. Įprasta žodžių tvarka būtų tokia: „Diena padovanojo saulės šviesą“; „Keliavo ilgai, kol išvydo skaidriuosius vandenis“.

Jei sakinyje žodžius visuomet vartotume tik įprastinėje vietoje, mūsų kalba būtų per daug rami, vienoda ar net monotoniška, dingtų sakinių iškilmingas skambėjimas, nublanktų intonacija, dingtų ritmiškas bangavimas. Inversija dažnai vartojama poezijoje.

Peizažas – gamtos reginys, gamtovaizdis, vietovaizdis. Literatūroje piešiamą gamtos vaizdą vadiname literatūriniu peizažu. Peizažas kūrinyje gali būti veiksmo fonas, atskleisti veikėjų nuotaikas (gali sustiprinti išgyvenimus arba būti jiems kontrastingas) ar nurodyti būsimą veiksmą. Gana dažnai peizažas įgyja simbolinę reikšmę.

Maironis – vienas iš lietuvių poetų, kūrusių balades. Garsiausios jo baladės – „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“. Šioms baladėms būdinga baugi, paslaptinga nuotaika, jose tikrovė jungiasi su fantastika.

Reklama – žinių, duomenų apie ką nors skleidimas, norint išpopuliarinti, išgarsinti ką nors, padidinti paklausą. Reklama siekiama skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus užsakymus, už ją kokiu nors būdu atsilyginama.

Romėnų mitologijoje Amūras (lot. amor – meilė; arba Kupidonas, lot. cupido – aistra) – meilės dievas, Veneros sūnus, sparnuotas jaunuolis su lanku rankoje ir strėlėmis.

Recenzija – žurnalistikos ir literatūros žanras, kuriam būdingas kritinis ar aiškinamasis naujo meno kūrinio: literatūros kūrinio, dailės, fotografijos parodos, spektaklio, kino filmo – įvertinimas.

Tragedija – dramos žanras, scenai skirtas kūrinys, vaizduojantis kenčiančių herojų neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus, pasibaigiančius neišvengiama mirtimi.

Aliteracija – priebalsių sąskambis, tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas gretimuose žodžiuose, eilutėse, posmuose. Pavyzdžiui: „Anksti rytą baltos laumės / Laimę lėmė man jaunai.“ (Salomėja Nėris) Aliteracija sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą kūrinio garsinės raiškos sistemą.

Veno diagrama susideda iš apskritimų, kertančių vienas kitą arba esančių vienas kitame. Diagrama iliustruoja ryšius tarp skirtingų objektų ar grupių. Diagramos dalyje, kur sukerta abu apskritimai, rašoma tai, kas būdinga abiem apskritimuose nagrinėjamiems objektams, pavyzdžiui, kūriniams.

Veno diagramą 1881 m. sukūrė ir savo vardu pavadino britų filosofas ir matematikas Džonas Venas (John Venn).

1. Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:

-telėti, -terėti: barkštelėti, lukterėti;

-enti, -ena, -eno: gyventi, gyvena, gyveno; kalenti, kedenti.

2. Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:

-ėti, -ėja, -ėjo: tvirtėti, tvirtėja, tvirtėjo.

3. ia (po j – a) rašoma šiose priesagose:

-iauti, -iauja, -iavo: keliauti, keliauja, keliavo.

4. Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:

-yti: valgyti, laužyti, vykdyti; dalyti (bet dalija, dalijo).

5. Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:

-inėti, -inėja, -inėja: nurodinėti, nurodinėja, nurodinėjo;

-ija, -ijo: dalija, dalijo (dalyti); kirmija, kirmijo (kirmyti); liudija, liudijo (liudyti); mūrija, mūrijo (mūryti); rūdija, rūdijo (rūdyti).

6. (i)o rašoma šiose priesagose:

-(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo: galvoti, galvoja, galvojo; bėgioti, bėgioja, bėgiojo.

7. Su (i)uo rašomos šios priesagos:

-(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo: rūšiuoti, rūšiuoja, rūšiavo; raudonuoti, raudonuoja, raudonavo.

8. Įsidėmėtina priesaga su u:

-uriuoti: lūkuriuoti, vyturiuoti.

Keturvėjininkai - XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos rašytojų avangardistų grupė. Jai priklausė to meto poetai Kazys Binkis, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Antanas Rimydis, Teofilis Tilvytis, Juozas Žlabys-Žengė, Petras Tarulis, Juozas Švaistas ir kiti. Keturvėjininkai save laikė moderniojo meno atstovais, daugiausia rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais. Kūrėjai kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų ir estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą. Piktinosi turtingąja miesčionija, išorine prabanga. Keturvėjininkai įvedė į lietuvių poeziją miesto temą, aukštino techniką, didmiesčių buities dinamiką ir gyvenimo tempą. 1921 m. keturvėjininkai pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje. 1922 m. jie išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, 1924-1928 m. leido žurnalą „Keturi vėjai“.

Veiksmažodžių galūnėse e rašoma:

• veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo baigiasi ė, to laiko vienaskaitos antrojo asmens galūnė yra -ei: audė – audei, kėlė – kėlei, skalbė – skalbei, (pirmojo asmens – -iau: audžiau, kėliau, skalbiau);

• visų nuosakų ir laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formų gale: sukame, sukome, sukdavome, suksime, suktume, sukime...

Veiksmažodžių galūnėse ia rašoma:

• esamojo laiko trečiojo asmens gale: kelia, skalbia, verčia, audžia;

• būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens gale rašoma -iau: kėliau, skalbiau, verčiau, audžiau; kelčiau, ausčiau;

• esamojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens priešpaskutiniame skiemenyje: skalbia-me, skalbia-te.

Nosinės balsės veiksmažodžių galūnėse:

su ų rašomas tariamosios nuosakos trečiasis asmuo (ką veiktų?): dirbtų, rašytų, mokytųsi.

Raidės i, u ir y, ū veiksmažodžių būsimajame laike:

1. Jei dviskiemenė bendratis baigiasi -yti, -(i)ūti, veiksmažodžio būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašoma i, (i)u: lyti – lis, gyti – gis, būti – bus, džiūti – džius.

Išimtys: vyti – vys, siūti – siūs ir jų sangrąžinės formos vysis, siūsis.

2. Visų kitų veiksmažodžių trečiajame asmenyje rašoma bendraties balsė:

a) jei dviskiemenė bendratis turi balsius y, ū, kurie eina ne tiesiogiai prieš -ti, būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašoma y, ū: blykšti – blykš, dygti – dygs, dūkti – dūks, rūgti – rūgs;

b) jei dviskiemenė bendratis šaknyje turi i, u, būsimojo laiko trečiajame asmenyje irgi yra i, u: bristi – bris, brukti – bruks;

c) daugiaskiemenės bendraties veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje visada turi tą pačią balsę kaip ir bendratis: matyti – matys, kaišyti – kaišys.

3. Būsimojo laiko pirmasis ir antrasis asmuo visada turi bendraties kamieno balsę: gyti – gysiu, gysi (bet gis); būti – būsiu, būsi (bet bus); blykšti – blykšiu, blykši; matyti – matysiu, matysi; lipti – lipsiu, lipsi.

Asonansas - raiškus vienodų ar panašių balsių kartojimas. Pavyzdžiui:

Ėgi srove teškena upelė Šventoji. (Antanas Baranauskas)

Audžia, audžia auksagijį audimėlį. (Balys Sruoga)