Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Išplėstinė paieška (374)

Didaktika (gr. didaktikos – pamokomas): 1. pedagogikos šaka, tirianti mokymą ir lavinimą (mokymo tikslus, turinį, organizavimą, metodus, principus); 2. moralizavimas, pamokymai.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – didaktinis kūrinys. Kūrinyje dažnai tiesiogiai pamokoma, kaip reikia elgtis:

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas* pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Kartais pamokymai išreiškiami apibenrintai primenant taupumą:

Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,

O kožna* diena daug kąsnių nor pasisotint.

* Glūpas (svet. ntk.) – kvailas, paikas.

* Kožnas (svet. ntk.) – kiekvienas.


I. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau brūkšniais.

Jo kalba, be abejo, buvo labai įtaigi.

Jo kalba – be abejo – buvo labai įtaigi.

II. Įspraudas išskiriamas kableliais, brūkšniais arba skliaustais.

Ore, sunku buvo patikėti net savo akimis, vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

III. Kartais įspraudas gali turėti sušukimo arba klausimo prasmę. Tuomet jis išskiriamas arba skliaustais, arba brūkšniais, o po įspraudo rašomas klaustukas arba šauktukas.

Ore – sunku buvo patikėti net savo akimis! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku buvo patikėti net savo akimis!) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore – sunku patikėti net savo akimis? – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ore (sunku patikėti net savo akimis?) vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

IV. Jeigu skliaustais skiriamas įspraudas yra įsiterpęs toje sakinio vietoje, kurią reikia atskirti kableliu, kablelis rašomas po skliaustų.

Nors kalbėjomės apie salos grožį kelias valandas (mes neseniai grįžome iš kelionės), bet pakilti niekas nesiruošė.

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.


Diskutuodami:

• būname pagarbūs kitų nomonei, nenusiteikiame priešiškai;

• stengiamės išlaikyti rimtį, kalbame tik tada, kai mums suteikia žodį;

• jeigu norime paprašyti kalbėti ar klausti be eilės, duodame ženklą vadovui (pakeliame ranką ir kantriai laukiame);

• atidžiai klausomės kitų dalyvių, svarbesnes mintis užsirašome, kad jų neiškraipytume;

• neprieštaraujame patys sau;

• nenukrypstame nuo temos, nesileidžiame į ilgus samprotavimus, nuosekliai išlaikome prieš mus kalbėjusiojo minties liniją (kad nebūtų taip: vienas kalba apie batus, kitas – apie ratus);

• remiamės tik tuo, ką patys gerai žinome ir kuo patys nedvejodami tikime;

• nebūname kategoriški, stengiamės ne reikalauti, o patys pateikti kuo daugiau naudingų siūlymų;

• neperšame savo nuomonės, bet ją pagrindžiame.

(Regina Koženiauskienė. Diskutuoju dalykiškai // Bronius Dobrovolskis, Regina Koženiauskienė, Danguolė Mikulėnienė. Lietuvių kalba 9 klasei. Kaunas: Šviesa, p.170)


Apsakymas – tai nedidelės apimties epikos kūrinys. Apsakymas yra glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, kuriame pasakojama apie vieną įvykį, veikia nedaug veikėjų.

Apsakyme dažniausiai vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodas, apie visa kita užsimenama tiek, kiek reikia to epizodo fabulai motyvuoti. Siekiama sudaryti įspūdį, kad vaizduojamas epizodas veikėjo gyvenime yra nepaprastas, svarbus. Apsakymo fabula glausta, kompaktiška, aprašymai neišplėsti.


Kalbinė raiška – tai meninių priemonių, stiliaus figūrų visuma, daranti tekstą įtaigesnį, gyvesnį ir vaizdingesnį. Kalbinės raiškos priemonės (palyginimai, įasmeninimai, epitetai, metaforos ir kt.) padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, sukurti nuotaiką, tam tikrą atmosferą, atspindėti veikėjo ar lyrinio subjekto vidines būsenas.

———Bet kurio bendravimo ir kalbėjimo būdo pasirinkimą lemia kontekstas (aplinkybės, sąlygos, aplinka). ——Pavyzdžiui, kalbėjimas su namiškiais, bičiuliais dažniausiai yra privatusis, o klasėje atsakinėjant į mokytojo klausimus – viešasis.

Viešai kalbama skirtingais tikslais (kodėl kalbama?). Norima:

• informuoti,

• paaiškinti,

• sudominti,

• įtikinti,

• išreikšti arba sukelti emocijas ir pan.


Priebalsių, kaip ir balsių, rašyba labai glaudžiai susijusi su tarimu.

Asimiliacija – vieno garso supanašėjimas su kitu.

Kai susiduria dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių poros, dažniausiai tariama taisyklingai: degtukas, varžtas, stabtelėti, žingsnis, srėbk, klysdavo, lipdyti, lyžtelėti. Bet žodžius anksčiau, pėsčias, vabzdžiai, pavyzdžiai linkstama tarti taip, kaip jie parašyti – su s, z, o ne su š, ž.

1. Tariant žodį duslieji priebalsiai k, p, t, s, š prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž suskardėja: apdaras tariame abdaras, atgarsis – adgarsis, sukdamas – sugdamas, kasdamas – kazdamas, išgirsti – ižgirsti.

2. Tariant žodį skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž prieš dusliuosius k, p, t, s, š suduslėja: dirbti tariame dirpti, medkirtys – metkirtys, sirgti – sirkti, zyzti – zysti, vežti – vešti.

3. Tariant žodį priebalsis s prieš č virsta š: mokesčiai tariame mokeščiai, mesčiau – meščiau, pėsčias – pėščias.

4. Tariant žodį priebalsis z prieš virsta ž: vabzdžiai tariame vabždžiai, pavyzdžiai – pavyždžiai.

Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius du susidūrę priebalsiai (vienodi arba ne) susilieja, ir girdimas vienas ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti.

1. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų reikšminių žodžio dalių priebalsius: per-rašyti, iš-šokti.

2. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius: švarraštis, aplinkkelis, pusseserė.

3. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) susilieja į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š: vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

4. Darant žodžius du susidūrę priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) susilieja į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k: bėg-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].


SUPANAŠĖJUSIŲ PRIEBALSIŲ RAŠYBA

1. Norint nustatyti, kurią priebalsę rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad po to priebalsio eitų balsis: augti – auga, augo; laužti – laužia, laužė; skalbti – skalbia, skalbė; ūžti – ūžia, ūžė.

2. Kilus abejonei, ar prieš č rašyti s, ar š, parenkamas toks giminiškas žodis ar jo forma, kad po s (š) būtų t: anksčiau – anksti; mesčiau – mesti; pėsčias – pėsti; rūsčiai – rūstus.

3. Norint patikrinti, kurią priebalsę (z ar ž) rašyti prieš, žodį reikia pakeisti taip, kad vietoj atsirastų d: pavyzdžiui – pavyzdys; vabzdžiai – vabzdys; vaizdžiai – vaizdas.

P a s t a b a. Reikia įsidėmėti žodžio beždžionė rašybą, nes jo neįmanoma patikrinti priebalse d.

4. Susidūrę priešdėlio ir šaknies arba priešdėlio ir sangrąžos dalelės priebalsiai visada rašomi taip, kaip rodo žodžio reikšminės dalys: apgauti, apdrausti, atbusti, atželti, išbėgti, užkelti, išsunkti, iššauti, užsukti, užšokti, užželti, išsikelti, užsistoti, užžiebti.

5. Sudurtiniuose žodžiuose paprastai išlieka ir pagal žodžio sudedamąsias dalis rašomi dėmenų priebalsiai, nors jie ir būtų suskardėję, suduslėję ar susilieję: šlapdriba – šlapias, sausgyslė – sausas, medkirtys – medis, pėdsakai – pėda, pusseserė – pusiau sesuo, švarraštis – švarus raštas.

P a s t a b a. Vieno kito sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje nerašome pirmojo dėmens priebalsio: kovarnis (iš kovvarnis), kraugerys (iš kraujgerys), rankogalis (iš rankovgalis), karkvabalis (iš karklvabalis), smaigalys (iš smailgalys), šalpusnis (iš šaltpusnis).

6. Skardieji priebalsiai žodžio gale suduslėja, bet žymimi skardžiųjų priebalsių raidėmis: kad, niekad, tad, bemaž, už, daug, maždaug, nedaug, jog, visad.

Į s i d ė m ė t i. Kelių žodžių ir jų vedinių, kuriuose išnyko skardieji priebalsiai g, d, t, dusliuosius priebalsius iš tradicijos rašome taip, kaip tariame: aukštas, aukštaitis, aukštuma; baikštus, baikštauti, baikštuolis; sluoksnis, sluoksniuoti, sluoksninis.

Rašant įvairias veiksmažodžio drumsti formas gali klaidinti giminiški vardažodžiai drumzlės, drumzlinas.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į skirtingo skardumo priebalsių rašybos variantus: kniūbsčias – kniūpsčias, stabtelėti – staptelėti, švogžti – švogšti ir t. t. Dažniausiai tai garsažodinės prigimties žodžiai.

VEIKSMAŽODŽIŲ KAMIENŲ RAŠYMAS

1. Pagrindiniai veiksmažodžių kamienai (bendratis, esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo), turintys istoriškai pakitusių priebalsių, rašomi taip, kaip tariami: risti – rita – rito, pūsti – pučia – pūtė, besti – beda – bedė, skleisti – skleidžia – skleidė, gelsti – gelsta – gelto, rausti – rausta – raudo, drumsti – drumsčia – drumstė, krykšti – krykščia – krykštė.

P a s t a b a. Veiksmažodžių pagrindinių kamienų rašymą galima pasitikrinti žodynuose, kur pateikiami arba visi, arba sutrumpinti žodžiai: risti, rita, rito; gelsti, -sta, -to.

2. Priebalsiai z, ž, dėl istorinių pakitimų atsidūrę prieš t, rašomi taip, kaip rodo nepakitusios formos: irzta – irzo, lūžta – lūžo, griozti – griozdžia – griozdė, grimzti – grimzta – grimzdo.

P a s t a b a. Kai kyla abejonė, kurią priebalsę bendratyje ar esamajame laike rašyti, reikia imti būtąjį kartinį laiką: jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra t arba d, bendratyje ir esamajame laike rašome s; jei būtajame kartiniame laike šaknies gale yra z arba ž, šias priebalses rašome ir kitose formose: vysti – vysta – vyto, rausti – rausta – raudo, bet: irzti – irzta – irzo, lūžti – lūžta – lūžo.

3. Šaknies gale prieš balses rašomos priebalsių samplaikos sk, šk, zg, žg, prieš priebalses – ks, , gz, : dreskia – drėksti, brėško – brėkšta, mezga – megzti, džeržgia – džergžti. Taip rašomi ir žodžiai, kurie sudaryti iš veiksmažodžių: mezginys, bet megztinis.

Samplaikas ks, prieš balses turi tik tie veiksmažodžiai, kurie sudaryti iš ištiktukų: blyksėti, girkšėti.

P a s t a b a. Norint pasitikrinti, ar prieš priebalsę rašyti skardžiųjų ar dusliųjų priebalsių samplaiką, žodį reikia pakeisti taip, kad samplaika atsidurtų prieš balsę: drėksti, nes dreskia; megzti, nes mezga.

4. Bendraties kamieno priebalsiai s, z būsimajame laike susilieja su priesaga -s-, todėl rašoma s, o š, ž supanašėja su priesaga -s- , todėl rašome š: vesiu, vesi, ves (ves-ti), megsiu, megsi, megs (megz-ti), nešiu, neši, neš (neš-ti), vešiu, veši, veš (vež-ti).

P a s t a b a. Kiti būsimojo laiko priebalsiai rašomi taip, kaip rodo bendraties kamienas: dirbsiu (dirbti), lipsiu (lipti), bėgsiu (bėgti), lėksiu (lėkti).

5. Bendraties kamieno priebalsiai k, g liepiamojoje nuosakoje susilieja su priesaga -k- ir išnyksta, rašoma tik k: lauk, laukime, laukite (lauk-ti – lauk + k – lauk); bėk, bėkime, bėkite (bėg-ti – bėg + k – bėk).


Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių apeigų, jaunimo, darbo, šeimos švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa).

Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz.: duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz.: dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta 1362 m. Kauno pilies gynimui apdainuoti) – įspūdingas karinės-istorinės dainos pavyzdys. Literatūrologas Donatas Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/paieska/?key=dainuojamoji+tautosaka+)


Vertingiausią, labai menišką lietuvių liaudies dainų dalį sudaro tradicinio – klasikinio – stiliaus kūriniai. Jų ir turinys, ir raiška yra vientisi. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių, žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimų), kitos – laisvesnės. Vyrauja lyriniai pasakojimai ir aprašymai, susipynę su dialogais ir monologais.

Lietuvių liaudies dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Pavyzdžiui, tai matyti iš dainos „Vai atabėga baikštus elnelis“. Gamtos, buities vaizdai čia lakoniški, grakštūs, apgaubti giedrios idilės skraiste. Jaučiame, kad juos stebi taurios sielos lyrinis herojus, jautrus žmogui, gamtai. Įvairius santykius atskleisti padeda apibendrintų būsenų, pasikartojančių situacijų vaizdai. Antai dainose mergelė vaizduojama dirbanti („linų laukely linelius rovė“, „aukštoj klėtelėj drobeles audė“), besvajojanti, besiilginti „rūtų daržely“, „vyšnių sodely“. Bernelis „šienelį pjauna“, „žirgelį šeria“, „joja pas merglę“ ir t. t.

(Pagal Leonardą Sauką)


Žmonėms (ir literatūros kūrinių veikėjams) bendraujant dažnai tenka persakyti, perteikti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) kalba gali būti perpasakojama beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz: Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai). Tai netiesioginė kalba.

Tiesiogine kalba vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros kūrinių veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžiais. Tais žodžiais įvardijamas kalbėtojas, nurodomas jo kalbos pobūdis.

– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga.

(Pagal Rimanto Černiausko „Slieko pasaką“)

Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių – kas kokius žodžius sako, matyti iš dialogo.

Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS BRŪKŠNIAIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, po jų rašomas dvitaškis.

Tėvas atsivertė albumą ir parodė į nuotrauką:

– Štai senelio sodyba.

Tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje, pradedama brūkšniu ir didžiąja raide.

Pakeleivis pažiūri į darbininkus:

– Labas vakaras, gerieji žmonės.

Tiesioginė kalba baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Vaikai šūkavo:

– Nulipdėm sniego senį!

Mokytoja nustebo:

– Kas nulipdė tokį didelį sniego senį?

Kiekvieno dialogo veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute.

– Kur tavo tėvelis, vaike?

– Išėjo malkų į mišką.

– O mama?

– Kepa blynus. Norėsit ir jūs?

– Neatsisakysiu...

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide.

– Bus ankstyvas pavasaris, – pranešė teta.

Po tiesioginės kalbos dedamas kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis ir brūkšnys. Autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

– Į mokyklą važiuokim dviračiu, – pasiūlė brolis.

– Kur mano dviratis? – sunerimo Vytas.

– Dviračiu lėkti smagumėlis... – prisiminiau kelionę.

– Lekiam dviračiu! – pasiūliau broliui.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Kai autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, po autoriaus žodžių gali būti rašomas taškas ir brūkšnys arba kablelis ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

– Bus audra, – pasakė tėvas. – Uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas, – uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas ir pridūrė: – Uždaryk langus.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS KABUTĖMIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba nauja eilute nepradedama. Po autoriaus žodžių dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama kabutėmis ir didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys ir jo intonacija.

Tėvas paklausė: „Kas su manim važiuos į naktigonę?“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs...“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs.“

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Tiesioginė kalba skiriama kabutėmis. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius visada rašomas brūkšnys. Tiesioginės kalbos galo ženklai šauktukas, klaustukas, daugtaškis – rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po uždaromųjų kabučių.

Važiuojam greičiau!“ – paragino bendrakeleiviai.

„Kada vėl susitiksime?“ – pasiteiravau.

„Kelionė buvo įspūdinga...“ – prisiminiau vakare.

„Vėl grįžtu į gimtinę“, – pasakė anūkams.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Jeigu autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, jie iš abiejų pusių skiriami brūkšniais, o po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius gali būti rašomas kablelis ir brūkšnys arba šauktukas ir brūkšnys, arba daugtaškis ir brūkšnys.

Po autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą rašomas kablelis ir brūkšnys arba taškas ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius, – susitiksim krantinėje.“

„Ryt vėl žvejosim? – paklausė Giedrius. – Gal susitiksim krantinėje?“

„Nepramik! – šūktelėjau. – Vėl susitiksim krantinėje!“

„Prisiminiau aną istoriją... – susimąsčiau. – Apie žvejybą jūroje...“

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius ir pridūrė: – Susitiksim krantinėje.“


Kalbos funkcijos. Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti. Štai kodėl kai kurie mokslininkai komunikacinę funkciją skaido smulkiau: į informacinę, ekspresinę, direktyvinę, apeliacinę, estetinę ir pan.

Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas. Pavyzdžiui, SMS žinutės, gautos iš sesers, pagrindinė funkcija bus vienareikšmiškai informacinė: Susitinkame 9-ą – vėluoju.

Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio – išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus, renkasi ne objektyvią informaciją, o išreiškia savo jausminį vertinimą (O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs.).

Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų! ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikacinę funkciją, perteikia tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmas sakinys dar išreiškia ir kalbėtojo emocijas. Antras sakinys neatlieka ekspresinės funkcijos, o pirmame ji dominuoja. Kurios kalbinės raiškos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive – nurodymas < lot. dirigo – nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.

Apeliacinė funkcija – kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę Koncertuoja kaimo kapela, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo kreipdamiesi į klausytojus: Jums koncertuoja... Ypač svarbi ši funkcija kalbantis su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų kreipimasis į mažuosius žiūrovus). Apeliacinė funkcija neretai būna susipynusi su ekspresine: autorius stengiasi paveikti adresatą išraiškinga, emocinga kalba.

Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos – jutiminis), arba siauriau – poetinė (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma. Tai nebūtinai vien grožinės literatūros ar tautosakos funkcija. Ji yra svarbi ir tada, kai rašydami laišką ar samprotavimo rašinį vengiame kartoti tuos pačius žodžius, ieškome skambesnio ar taupesnio žodžio, sklandesnės raiškos ir pan.

Gryną estetinę funkciją turi beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). Juozapas Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų.“ Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir negrožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Stilistikai svarbiausi du dalykai: viena, kad šalia komunikacinės funkcijos pripažįstama (kaip nesavarankiška, šalutinė) ekspresinė funkcija, antra, kad kalba, kaip ir daugelis kitų tikrovės reiškinių, turi estetinę vertę, atlieka ir estetinę funkciją.

Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Pagal //www.šaltiniai.info/index/details/380 ir //ualgiman.dtiltas.lt/funkcinio_stiliaus_savoka_ir_pozymiai.html.


Užkalbėjimai - tai maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Būdavo užkalbama gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti nuo ligų, nelaimių.

Juoda gyvatė, ruda, eik ant Dievo sūdo (į Dievo teismą), atleisk savo įkandimą!

Gali būti ir dialogo formos užkalbėjimų. Tokiuose užkalbėjimuose dalyvauja du ar daugiau veikėjų.

Ėjo Kristus, sutiko šv. Mataušą.

– Kas girdėti, šv. Mataušai?

– Viešpatie, negerai, kiaulės serga mano.

– Duok miežių vardan mano, o bus sveikos kiaulės tavo.


Deminutyvas (lot. deminutivumdeminuo – sumažinu) – mažybinės ar maloninės reikšmės piesagos vedinys.

Tekste deminutyvai kuria švelnumo, mažumo, malonumo įspūdį.

Pušyje genelis pokši.

Pušys moko genį tykiai,

žemę supdamos kaip lopšį:

– Jurga miega. Netrukdyk jai.

Justinas Marcinkevičius. Jurga


Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomojo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius skirstomi į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius – į žanrus.

1. Smulkioji (trumpų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai sakytiniai tautosakos kūriniai, kuriuose vaizduojami tikri ir pramanyti įvykiai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt)


Tautosakiniai pasakojimai – tai pasakojamosios tautosakos žanrai (pasakos, padavimai, sakmės ir kt.). Kartais tautosakinių pasakojimų galime rasti ir literatūros kūriniuose.

Beje, per švento Andriaus vakaro burtus Tomas vieną sykį patyrė nemažą išgąstį. Tiktai merginoms galima žiūrėti į veidrodį, ir būtinai vidurnaktį, sandariai užsidarius kambario duris. Tomas pamėgino tai padaryti juokais, visiems matant, ir viskas baigėsi verksmu, kadangi veidrodyje jis išvydo raudonus ragus.

(Česlovas Milošas. Isos slėnis)


Meninis vaizdas – tai grožinio kūrinio fragmentas, kuriam būdinga meninė išmonė, rašytojo požiūris į vaizduojamą reiškinį (vertinimas). Meninis vaizdas gali būti nedidelis, perteikiamas fraze ar sakiniu, arba stambus kūrinio epizodas (įvykis, peizažas, veikėjo paveikslas).

Pasaka – pasakojamosios tautosakos ir grožinės literatūros žanras; trumpas fantastinis epinis pamokomasis nesudėtingo turinio kūrinys. Pasakos – tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių sukurti pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Joms būdingi stebuklai, pasivertimai, stebuklingi daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Šiuose kūriniuose ypač atskiriami teigiami ir neigiami veikėjai.

Posmas (strofa) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Posmų būna rimuotų ir nerimuotų. Pagal eilučių skaičių skiriami dvieiliai (distichas), trieiliai (tercetas, tercina), ketureiliai (katrenas), penkiaeiliai, šešiaeiliai, septyneiliai, aštuoneiliai posmai.

Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Tai yra mažiausias bendravimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t. t.

Laimingas žmogus valandų neskaito. Duona už auksą brangesnė. Kodėl žmogus keliauja?

Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis: Vakaras. Vėsu. Palaukit!

Sakiniai į vientisinius ir sudėtinius skirstomi pagal gramatinių centrų skaičių. Vieną gramatinį centrą turintys sakiniai yra vientisiniai: Žmogus savo laimės kalvis.

Sakiniai, turintys du ir daugiau gramatinių centrų, yra sudėtiniai: Drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės ir tyliai švilpia paukštis žolėje. (1 dėmuo: drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės; 2 dėmuo: ir tyliai švilpia paukštis žolėje.)

Malūno užtvankoje vienodai šniokščia vanduo, už miestelio pukši traktorius, prie savo namelio medyje tarška varnėnas. (3 gramatiniai centrai: šniokščia vanduo; pukši traktorius; tarška varnėnas.)

Kelias, kuriuo ji eina, veda per mišką. (2 gramatiniai centrai: kelias veda; ji eina.)

Sudėtiniai sakiniai skirstomi į jungtukinius ir bejungtukius.

SUDĖTINIAI JUNGTUKINIAI SAKINIAI dar skirstomi į:

SUJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys siejami s u j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (ir, ar, arba, o, bet, tačiau, vis dėlto, tik(tai), užtai, todėl, tad, dėl to, tai, taigi). Sujungiamųjų sakinių dėmenys gali būti atskiriami kableliu: Atėjo vasara(,) ir laivai pradėjo plaukioti ežere. Visą vakarą sesuo laukdama mezgė kojinę, bet telefonas neskambėjo.

• PRIJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys jungiami p r i j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (kad, jog, ne, kadangi, jeigu, jei), s a n t y k i n i a i s į v a r d ž i a i s (kas, koks, kuris, kelintas), p r i e v e i k s m i a i s (kada, kol, kaip, kiek, kur, kame), d a l e l y t ė m i s (ar, vos tik, tarsi, tartum).

BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ dėmenys susieti be jungtukų, tik prasme ir intonacija. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu.

PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS

SUDĖTINIŲ SUJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai atskiriami kableliu. Tų dėmenų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles.

Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais, yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu): Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris.

Kableliais atskiriami ir sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti kartojamais jungtukais (pradedant antruoju kartojamu jungtuku): Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

SUDĖTINIŲ PRIJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šalutinis dėmuo gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į jį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atskirti yra kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, jis išskiriamas iš abiejų pusių: Būdavo dienų, kai mašina atvažiuodavo į kiemą. Rankoje laikiau plunksnakotį, kurį padovanojo senelis.

Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais ypač, nebent, juolab, juo labiau, būtent, vis tiek, tai yra: Reikia smagiai pakeliauti, ypač kol atostogos. Iš visko sprendžiant ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juolab kad nuo mažens senelės buvo auginta.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, neatskiriami. Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti.

SUDĖTINIŲ BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS

Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas išvardijimas, gretinimas ar priešprieša, paprastai atskiriami kableliu ar kabliataškiu: Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą sudėtiniame bejungtukiame sakinyje dažniau vartojamas brūkšnys: Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas aiškinimas, priežastis ir pasekmė, atskiriami dvitaškiu ar brūkšniu: Už lango girdėjosi triukšmas: ūžė mašinos, šūkavo vaikai. Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais...

Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai atskiriami kableliu: Taip, taisykles dar turėtų pakartoti.