Išplėstinė paieška

Dokumentika – dokumentiniai kino filmai. Juose siekiama tikroviškai vaizduoti autentiškus įvykius ir faktus.

Animacija (lot. animatio – gaivinimas) – kino rūšis, kai naudojant tam tikrą techninių priemonių sistemą sukuriamas judesys. Tai galima daryti „dedant“ vaizdą ant vaizdo, fiksuotomis scenomis, kadras po kadro, arba serija grafinių vaizdų ar kadrų. Pagrindinės animacijos rūšys: pieštinė, lėlinė, kompiuterinė. Kartais animacijoje naudojama speciali technika, pvz., piešiama tiesiai ant juostos. Skirtingai nuo paprasto kino, animaciniame filme daugiau galimybių skleistis kūrybinei vaizduotei (juk galima nupiešti viską).

Faktas (lot. factum – kas padaryta, veikalas) – tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas.

Faktas – tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas; tai, kas tikrai jau yra įvykę ir ko pakeisti nebegalime, o nuomonė – nusimanymas, nuovoka, supratimas; pažiūra, nusistatymas; tai mūsų asmeninis įvykio ar reiškinio vertinimas.

Tinklaraštis (angl. weblog arba blog) – tai visiems internete prieinamas dienoraštis. Juos galima skirstyti į asmeninius ir teminius. Asmeniniai tinklaraščiai yra panašūs į dienoraščius pastabomis, išgyvenimais, mintimis ir kasdienio gyvenimo nuotykių aprašymais. Teminiai rašomi viena ar keliomis pasirinktomis temomis (muzika, technika, knygos, žaidimai, rankdarbiai, internetas ir kt.). Dažniausiai tinklaraščio centre yra atvirkščia chronologine tvarka paskelbti rašiniai (naujausi visada tinklalapio viršuje), o šonuose – įvairios nuorodos: kalendorius su aktyviomis dienomis, padedantis surasti įrašus pagal datą; naujų straipsnių ir lankytojų komentarų sąrašas; temos, kuriomis rašo autorius, ir autoriaus draugų, taip pat rašančių tinklaraščius, sąrašas. Pirmieji tinklaraščiai atsirado prieš 20 metų JAV, Lietuvoje – 2000 m., ketveriais metais vėliau. Šiandien pasaulyje yra per 160 milijonų tinklaraščių, Lietuvoje jų užregistruota dešimtys tūkstančių. Tad jei pradėsite rašyti savo tinklaraštį, nepamirškite, kiek daug interneto vartotojų gali užsukti ir skaityti jūsų užrašus, pamatyti įkeltas nuotraukas ar vaizdo reportažus. Todėl rašykite savo internetinį dienoraštį ir elkitės internete atsakingai.

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) literatūroje ir meno kūrinyje – emocinę įtampą keliantis priešingų siekių, pažiūrų, norų ir prieštaravimų (veikėjo ir aplinkos, kelių veikėjų tarpusavio ar vieno veikėjo vidaus) susidūrimas, kova.

Komiksas (angl. comic – komiškas, dgs. comics) – tarptautinis žodis, nusakantis pasakojimus iš nuosekliai sudėtų paveikslėlių su trumpais žodiniais tekstais. Jie pradėti kurti ir spausdinti XIX a. Europos ir Amerikos laikraščiuose, o XX a. tapo populiarūs visame pasaulyje. Lietuviškų komiksų tradicijos kūrėju galima laikyti dailininką Joną Martinaitį (1898–1947), kūrusį trumpus komiksus tarpukario Lietuvos laikraščiams ir žurnalams.

Šiuolaikiniai komiksai gali būti įvairių formų (pvz.: trumpos istorijos, knygos, rinkiniai, interneto komiksai, fotonovelės, šaržai ir kt.) ir įvairaus turinio (pvz.: kelionių, stebuklų, kvailiojimų, gyvūnų, detektyvų, mokslinės fantastikos, sporto, kosmoso, istoriniai, romantiniai, reklaminiai ir kt.).

Komiksai gali remtis jau sukurtais literatūros kūriniais (pasakomis, apsakymais, apybraižomis ar kt.) ar tikrais įvykiais, gali būti kuriami naujai atskleidžiant kūrėjui svarbias temas, problemas ar išmonę.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/)

Interviu (angl. interview – pokalbis) – tarptautinis žodis, kuriuo įvardijamas žurnalisto pokalbis su kuriuo nors asmeniu, skirtas spaudai, radijui, televizijai, interneto svetainėms.

Žodžiu interviu taip pat vadinamas ir mokslinio tyrimo metodas, pagrįstas klausimų parengimu ir atsakymų į juos aptarimu.

Interviu gali būti pavadinamas ir bet kurio asmens (pavyzdžiui, mokinio) iš anksto parengtas, įvykdytas ir užrašytas pokalbis, siekiantis kryptingai išsiaiškinti kito asmens nuomonę tam tikru klausimu.

Kokie galėtų būti interviu rengimo etapai?

Interviu rengimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Interviu temos ir asmens, kuriam bus pateikiami klausimai, pasirinkimas (pvz., Lietuvių tautosakos reikšmė šiandieniniame pasaulyje).

II. Literatūros ir kitų šaltinių medžiagos pasirinkta interviu tema studijavimas (pvz., ką aš pats žinau apie lietuvių pasakojamąją tautosaką, kas jai būdinga, kuo ji reikšminga man, kuo – mano bendraamžiams?).

III. Domėjimasis asmeniu, kuris pakviestas į interviu (pvz., kuriame Lietuvos krašte jis gimė? Kokia buvo jo šeima vaikystėje? Kur mokėsi? Kokią šeimą sukūrė? Kokia jo profesija? Kuo mėgsta užsiimti laisvalaikiu?).

IV. Interviu klausimų parengimas (pvz., kokiais žodžiais pradėti interviu, kaip suformuluoti rūpimus klausimus, kokia seka juos pateikti, kokiais žodžiais padėkoti už interviu, ko palinkėti pašnekovui?).

V. Interviu užrašymas.

Kaip parengti rašytinį interviu?

1. Pavadinimo sugalvojimas.

2. Interviu teksto užrašymas:

a) tikslus užrašymas (tiksliai užrašomi klausimai ir atsakymai, nieko nekeičiant) – tai interviu-dialogas;

b) kalbinto asmens atsakymų – kaip vientiso pasakojimo – užrašymas – tai interviu-monologas;

c) laisvai perpasakotas pokalbis su kalbintu asmeniu, cituojant savo klausimus ir atsakymus, papildant pasakojimą savo įspūdžiais, praplečiant pokalbio aplinkybių aprašymu, savo nuomone, – tai interviu-pasakojimas.

3. Interviu teksto redagavimas – tikrinamas turinys, raiška, rašyba ir skyryba.

VI. Interviu iliustravimas – tai nuotraukų, vaizdų ar iliustracijų parengtam tekstui parinkimas.

VII. Parengto interviu teksto derinimas su kalbintu asmeniu (pateikti perengtą tekstą, jei kas nors netinka, pataisyti).

VIII. Interviu publikavimas (spausdinto varianto pateikimas skaitytojams).

IX. Interviu publikuoto teksto padovanojimas kalbintam asmeniui.

Pvz. „Mano močiutės pasakos“

Interviu-dialogas

Močiute, kas ir kokias pasakas Tau sekdavo vaikystėje?

O, tai buvo taip seniai, kad net nepamenu... Buvau vyriausia iš vaikų, tai geriau prisimenu, kai aš jaunesnėms sesėms ir broliui sekdavau.

Tai kokias sekdavai jiems pasakas?

Pradėdavau nuo „Gaidelio ir vištytės“, o baigdavau „Auksaplaukiu ir Auksažvaigžde“.

O iš kur tas pasakas išmokai?

Pasakas apie gyvūnėlius (gaidelius, vištytes, katinėlius, ožiukus ir vilkus) tai turbūt visada mokėjau – gal man mažai močiutė sekė, o gal ir mama, nepamenu. O gražiąsias – ilgąsias – apie užburtas karalaites ir karalaičius – tai pati perskaičiau pasakų knygose ir ne kartą jas vaidinau, žaidžiau pagal jas su draugėmis – tokie buvo mūsų teatrai.

O ar mums svarbu tas pasakas mokėti – man ir mano draugams?

Į tą klausimą tai tik pati gali atsakyti, anūkėle, tiek aš Tau jų sekiau vaikystėje, ar atmeni jas?

Taip, močiute, jos buvo tokios gražios, kai kurių dabar jokiose knygose nerandu – iš kur jos?

Ai, tai mano pačios sugalvotos – žybtelėdavo kažkokia žvaigždutė Tavo akelėse, ir atsirasdavo pasaka mano galvelėje – lyg žiburėlis...

Ačiū, močiute, kaip aš be jų dabar gyvenčiau – lyg dangus be žvaigždžių būtų mano pasaulis.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas)

Tinklalapis (interneto puslapis) – tai informacijos išteklius žiniatinklyje, kuris gali būti pasiektas naudojantis naršykle.

Intriga – literatūroje siužetinio kūrinio struktūros elementas – prieštaringų veiksmo aplinkybių susikirtimas ir aktyvi (dažnai slapta) priešiškų veikėjų veikla, kuri nulemia kūrinio veiksmo eigos posūkius ir žadina skaitytojo arba žiūrovo susidomėjimą, smalsumą.

Metodą „Šešios skrybėlės“ 1980 m. pasiūlė Edvardas de Bono – vienas garsiausių šiuolaikinių kūrybinio mąstymo tyrinėtojų. Šešios skirtingų spalvų skrybėlės simbolizuoja šešias mąstymo sritis: faktus, emocijas, geranoriškumą, atsargumą, kūrybiškumą ir mąstymo proceso kontrolę. Pagal šį metodą mąstydami apie problemą turėtumėte įsivaizduoti, kad „užsidedate“ vis kitos spalvos skrybėlę.

Balta skrybėlė. Ją užsidėję, domimės faktais. Mums rūpi, kokią informaciją turime, kokios trūksta, iš kur ir kaip galėtume jos gauti.

Žalia skrybėlė. Su šia skrybėle būname kūrybingi, stengiamės daryti įdomius, neįprastus dalykus, sugalvojame naujų idėjų, siūlome įvairius neįprastus sprendimų variantus, ieškome kitų galimybių.

Geltona skrybėlė. Geltona spalva primena saulėtas dienas, todėl užsidėję šią skrybėlę įvykius, mintis, idėjas vertiname tik geranoriškai, esame optimistai.

Juoda skrybėlė. Vertiname kritiškai, numatome pavojus, klaidas.

Raudona skrybėlė. Užsidėję šią skrybėlę, pasikliaujame tik emocijomis ir nuotaika, esame subjektyvūs.

Mėlyna skrybėlė. Užsidėjus šią skrybėlę sujungiamas, apibendrinamas mąstymas, aptartas užsidėjus kitas skrybėles. Ji paprastai dėvima veiklos pradžioje ir pabaigoje. Pradžioje nusakoma situacija, numatoma, ką reikia pasiekti. Pabaigoje pateikiamos išvados, nusprendžiama, kas bus daroma toliau.

Metodas „Šešios skrybėlės“ sutelkia mąstymą, palengvina sprendimų priėmimą. Reikėtų stengtis užsidėti visas skrybėles. Tačiau jas galima naudoti ir po vieną pasirinkta seka. Jeigu tai daroma grupėje, visi nariai vienu metu turi užsidėti vieną tos pačios spalvos skrybėlę. Tai padeda išvengti tuščių ginčų. Šis metodas skatina į problemą pažvelgti visapusiškai, iš skirtingų pozicijų. (Parengta naudojantis Edvardo de Bono knyga „Mąstyk kitaip!“)

Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.

Autobiografija – nuoseklus savo paties gyvenimo ir veiklos aprašymas.

Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, gramatinė forma arba sintaksinė konstrukcija, pvz., „byloti“ – kalbėti, „esmi“ – esu.

Istorizmas – praeityje, tam tikru istoriniu laiku vartotas žodis, išnykęs iš kasdienės kalbos, kai išnyko juo vadinamas reiškinys arba daiktas, pvz.: baudžiava, vyžos.

Buitinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Jo vartojimo sritis – asmeninė (neoficialioji) komunikacija (kalba šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų žmonių laiškai). Vartojimo sritis lemia turinį: tai dažniausiai nesudėtingi pasakojimai apie asmeninio pobūdžio dalykus. Svarbiausia buitinio stiliaus funkcija yra komunikatyvinė, bendravimo forma – dialogas, kalba paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas ekspresyvumas, natūralumas, vaizdingumas.

Funkcinis stilius – istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes ir specifiką lemia vartojimo sritis, turinys ir funkcija. Lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: buitinis, meninis, mokslinis, publicistinis ir administracinis. Paskutiniai trys stiliai kartais vadinami dalykiniais stiliais.

Administracinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai standartinis, aiškus, dalykiškas kalbos vartojimo būdas dokumentuose ir tarnybiniuose raštuose. Jo funkcija – pranešti ir vadovauti, kviesti ir pan. Administraciniam stiliui būdingas oficialumas, tikslumas, glaustumas, žodžių vartojimas tik tiesiogine reikšme.

Meninis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai toks grožinėje literatūroje vartojamas rašymo būdas, kai estetiškai prasmingas ir skaitytojui turintis poveikį tekstas kuriamas individualiu stiliumi, vaizdinga, emocinga ir stilistiškai įtaigia kalba. Meninio stiliaus vartojimo sritis – grožinė literatūra; turinys – meninė kūryba, žmogaus būtis. Pagrindinė šio stiliaus funkcija – estetinė. Meniniam stiliui būdinga individualumas, vaizdingumas, emocingumas.