Titulinis > Išplėstinė paieška
Išplėstinė paieška
Įrašykite paieškos žodžius.
Išplėstinė paieška (374)
Publicistinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai mokslinio ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jo vartojimo sritis – periodinė spauda, radijas, televizija, informacinės technologijos, t. y. žiniasklaida. Būdingas publicistinio stiliaus turinys – visuomenei aktualios (politikos, ekonomikos, dorovės, kultūros, sporto) temos, autoriaus požiūrio išsakymas. Pagrindinės šio stiliaus funkcijos – pranešimo ir poveikio (informuoti, pateikti faktus, išsakyti savo požiūrį, daryti įtaką, veikti). Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas, o dalykiškumas, tikslumas, glaustumas dera su vaizdingumu, emocingumu.
Tezė – tai pagrindinis teiginys, svarbiausia mintis, kurią stengiamasi įrodyti kitiems arba kuria stengiamės kitus įtikinti.
Argumentas – teiginys, kuriuo siekiama ką nors įrodyti, pagrįsti. Norint pagrįsti pagrindinę mintį (tezę), kaip argumentai gali būti pateikti moksliniai ir dokumentiniai faktai, statistikos duomenys, ekspertų, įvairių komisijų išvados, asmeninės patirties pavyzdžiai, autoritetingų žmonių mintys, citatos ir kt. Argumentai turi būti teisingi, jų teisingumas įrodytas. Argumentai neturi vienas kitam prieštarauti.
Kontrargumentas – argumentas, turintis atremti priešingos pusės argumentus.
Polemika – tai ginčas argumentuojant. Poleminė tema – tai tokia tema, į kurią arba negali būti vienareikšmiško atsakymo, arba tuo klausimu yra priešingų nuomonių. Rašant poleminį (diskusinį) straipsnį, reikia įtikinti savo nuomonės teisingumu, pateikti įrodymų už ir prieš, t. y. argumentuoti.
Perkeltinė žodžių reikšmė atsiranda, kai žodis pavartojamas kitokia nei įprasta, ne tiesiogine, bet „sukeista“ reikšme, pavyzdžiui: auksinė širdis, geležinė valia, ledinis žvilgsnis.
Ana Frank – žydų tautybės mergaitė, kuri su šeima Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversta slapstytis nuo nacių. Ana gimė Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Atėjus į valdžią Hitleriui, Frankų šeima emigravo į Amsterdamą. Tačiau žydų persekiojimai prasidėjo ir čia. Iš pradžių Frankų šeima glaudėsi ankštoje slėptuvėje, įrengtoje palėpėje. Čia Ana rašė dienoraštį, jame pasakodama apie savo kasdienybę, ateities svajones. Slėptuvės vieta buvo išduota, ir šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje. Ana mirė 1945 m., nesulaukusi 16-ojo savo gimtadienio. Jos dienoraštis, kaip skaudžios žydų tautos patirties liudininkas, visame pasaulyje tebeskaitomas ir šiandien.
Epika – tai viena iš trijų literatūros rūšių. Tai pasakojamoji ir aprašomoji literatūra. Joje gausu įvykių, kurie jungiasi į grandinę (fabulą), dalyvauja veikėjai, kuriami jų portretai, aprašoma veiksmo vieta. Vaizduojamą pasaulį perteikia pasakotojas. Dažniausiai ši literatūra parašyta prozine kalba. Dažnesni epikos žanrai: romanas, apysaka, apsakymas, novelė, pasakėčia, poema.
Remarka – autoriaus pastaba aktoriui ar režisieriui dramos kūrinyje.
Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje. Pasakotojas gali būti visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus. Pasakotojas veikėjų konfliktuose gali būti ir neklystantis teisėjas, lėmėjas. Dažnai pasakotojas sutampa su veikėju.
Pagrindinė mintis – tai, ką svarbaus, reikšminga autoriaus norėta pasakyti kūriniu, ką skaitytojas suvokia, jį perskaitęs. Pavyzdžiui, skaitytos Anos Frank „Dienoraščio“ ištraukos pagrindinė mintis – kiekvieno žmogaus gyvenime kyla įvairių problemų, bet jas įmanoma išspręsti.
Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis: žvaigždėti skliautai, auksinės žvaigždės, aptingęs vėjas. Epitetas išreiškia emocinį autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą, reiškinį.
Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą: švysteli saulė, skardena paukščiai, pliaupia lietus.
Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuris itin emocingai išreiškia mintį: Kaip gražu dabar laukuos! Kad kas nors ateitų dabar pas mane! Retoriškai sušukdami savo mintį perteikiame su ryškia emocija, stipraus jausmo išgyvenimu. Retoriniu sušukimu dažnai kreipiamės į čia nesantį asmenį arba tarsi patys į save.
Palyginimas – dviejų daiktų arba reiškinių gretinimas, paremtas kuriuo nors jų panašumu: Jis šiandien tylus kaip žuvis. Pasidarė juodas kaip žemė.
Ironija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas) – 1. komiškumo forma – estetinis vertinimas, kuriam būdinga tyčinis prieštaravimas tarp to, kas vaizduojama, tiesioginės reikšmės ir tikrosios prasmės, pavyzdžiui, gyrimas, reiškiantis peikimą (Geras jis draugas, nieko nepasakysi, – tiek žadėjo, o nė vieno pažado neištesėjo. Drąsiai jis tuomet pasielgė – visus palikęs pirmas ėmė slėptis); 2. stilistikos priemonė – žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmė, priešinga tiesioginei; 3. paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.
Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo, o tik išreiškiantis emocingą teigimą ar neigimą. Retorinis klausimas dažniausiai lieka neatsakytas – atsakymą į jį turi suvokti pats klausytojas arba skaitytojas. Kartais į tokį klausimą atsako pats autorius. Retoriškai klausdami savo mintį perteikiame su ryškia emocija, stipraus jausmo išgyvenimu. Retoriniu klausimu dažnai kreipiamės į čia nesantį asmenį arba tarsi kreipiamės patys į save.
Retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus.
Neteiktina svetimybė ‒ iš kitų kalbų pasiskolintas žodis ar posakis, nevartotinas, nes akivaizdžiai prieštaraujantis savos kalbos normoms, turintis tinkamų savų atitikmenų.
Dalelytės – nekaitomoji nesavarankiškoji kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų reikšmės atspalvių. Dalelytės – nesavarankiški žodžiai: jos sakinyje neina sakinio dalimi.
Pagal r e i k š m ę dalelytės gali būti skirstomos į skyrius:
Klausiamosios ir abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose.
Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei. Jomis neigiame ir atskiras sąvokas, ir viso sakinio turinį.
Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi. Jomis tvirtinama pasakytoji mintis.
Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt. Jos ne tik pabrėžia, bet ir patikslina, išskiria, lygina.
Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, veik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik ir kt. Šios dalelytės ne tik tikslina, bet ir pabrėžia.
Išskiriamosios dalelytės: bent, ypač, ir, nebent, net, nors, tiktai, vien ir kt.
Parodomosios dalelytės: ana, antai, aure, štai, šitai, šit, va.
Lyginamosios dalelytės: lyg, tarsi, tartum, tarytum ir kt.
Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios – te, tegu, tegul, kad, o skatinamosios – še, te. Geidžiamosios dalelytės reiškia kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui, norą, pageidavimą. Skatinamosios dalelytės paprastai lydi liepiamosios nuosakos formas arba jas net atstoja.
