Išplėstinė paieška

Biografija – nuoseklus žmogaus gyvenimo atpasakojimas, pradedant jo gimimu, kuriamas aprašymo, pasakojimo forma.

Dalykiniam stiliui priskiriamas mokslinis stilius, administracinis stilius ir kai kurie publicistinio stiliaus žanrai.

Dalykinių tekstų yra daug, mes juos dažniausiai rašome, kai turime informuoti, pranešti, aprašyti (pildome anketas, rašome biografiją, charakteristiką, įgaliojimą, pasiaiškinimą, referatą, kuriame anotaciją, recenziją, instrukciją, skelbimą, straipsnį, atpasakojame įvykį) arba kai reikia paprašyti, ką nors įtikinti, paveikti (rašome prašymą, gyvenimo aprašymą, rekomendaciją, motyvacinį laišką). Dalykiniai tekstai dažnai yra vieši, todėl jiems nebūdingos emocijos.

Daugelio dalykinių tekstų struktūra yra labai griežta, nustatyta iš anksto, todėl jos nereikia kurti, o reikia tiesiog žinoti. Dirbant kompiuteriu patogu pasinaudoti tekstų rengyklės šablonais, pagal kuriuos paprasta parašyti daugelį dalykinių raštų. Kai kurių dalykinių tekstų šablonų, pavyzdžiui, instrukcijos, rasite ir šios mokomosios svetainės „Kuriu“ veikloje.

Instrùkcija (lot. instructio — pamokymas): 1. nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą, naudotis tam tikru prietaisu, mašina; 2. normatyvinis valdymo aktas, apimantis normas ir taisykles, reguliuojančias tam tikros veiklos tvarką ir sąlygas, t. p. normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymo tvarką.

Instrukcija yra dalykinis raštas. Pagrindinis dalykinių raštų bruožas – viešumas. Informacija pateikiama glausta, tikslia ir aiškia kalba. Žodžiai vartojami tik tiesioginėmis reikšmėmis, daug neveikiamosios rūšies dalyvių ir beasmenių sakinių („Pradedama nuo...“, „Paskui rašoma...“), terminų, ilgų vientisinių ir sudėtinių sakinių. Klausiamieji ir šaukiamieji sakiniai labai reti. Mintys dėstomos nuosekliai, tam tikra tvarka. Svarbus ir dokumento dalių išdėstymas, turinys pateikiamas papunkčiui, naudojantis schemomis, grafikais.

Mokydamiesi 5 arba 6 klasėje, turbūt kūrėte žaidimo taisykles. Prisiminkite, kaip sukurti žaidimo taisykles, peržiūrėję pagal duotą šabloną sukurtą pavyzdį, arba sukurkite savo mėgstamiausio žaidimo taisykles:

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/mokymosi_veiklos/skrajute/,scenario.34,position.5)

Įprastas žemėlapis padeda mums lengviau susiorientuoti aplinkoje, surasti kelią į norimą vietą. Tonio Buzano (Tony Buzan) sukurtas metodas „Minčių žemėlapis“ (1993) taip pat padeda atrinkti svarbiausius dalykus ir nuosekliai bei sklandžiai reikšti mintis.

Minčių žemėlapis yra scheminis brėžinys, kuriame naudojamos ne tik skirtingų spalvų geometrinės figūros (burbulai, debesėliai), linijos (šakos), bet ir vaizdai (paveikslėliai). Tai padeda geriau įsiminti ir tvarkyti informaciją, akivaizdžiai pamatyti pagrindinių sąvokų ir idėjų sąsajas.

Lapo viduryje užrašoma (ir pavaizduojama) pagrindinė svarstomo klausimo tema. Pagrindinės idėjos pažymimos kaip medžio šakos, išsišakojančios iš centre esančios temos. Prie kiekvienos medžio šakos prijungiamos mažesnės šakelės, kurios logiškai susijusios su pasirinktos šakos tema. Minčių žemėlapis gali būti redaguojamas (pridedamos kilusios naujos mintys ir idėjos, besikartojančios ir nereikalingos – pašalinamos). Minčių žemėlapiai gali būti braižomi besimokant naujos medžiagos, ieškant informacijos, ją atrenkant ir sisteminant, rengiantis pranešimui, planuojant rašinius.

Tema (gr. thema – pamatas, pagrindas) – tai, apie ką pasakojama tekste (kūrinyje). Tema, kurios negalima atsieti nuo pagrindinės minties, idėjos, vadinama pagrindine. Temą išreiškia vaizdai, siužetas (pvz., Antuano de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis princas“ tema – pasakotojo lakūno susitikimas su Mažuoju princu).

Problema (gr. problema – uždavinys, užduotis) – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Literatūrinės išmonės kūriniuose keliami svarbiausieji gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, drąsos ir bailumo, atsakomybės už draugus, už Visatą klausimai (pvz., Jono Biliūno alegoriniame apsakyme „Laimės žiburys“ iškyla idealo problema: kokius idealus verta pasirinkti, siekiant laimės?).

Vertybės – tai, kas kūrinio autoriui svarbu, vertinga, ką reikia saugoti, branginti (pvz.: meilė, draugystė, jautrumas, smalsumas ir kitos).

Idėja (pagrindinė mintis) – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius (išgirdus, pamačius) svarbiausia. Kūrinio idėja atskleidžia autoriaus požiūrį į pasaulį, žmogų, vieną ar kitą tikrovės sritį. Pvz., Jono Biliūno apsakymo „Laimės žiburys“ idėja – tik daugeliui aukojantis dėl šviesių idealų galima pasiekti, kad visi žmonės būtų laimingi.

Charakteris (gr. charakter – bruožas, ypatybė) – šiuo tarptautiniu žodžiu nusakomas asmens būdas – tam tikros pastovios asmens elgesio, jo santykių su kitais žmonėmis savybės, požiūris į save, savo veiklą (pvz.: darbštus – tingus, drąsus – bailus, geras – piktas, geraširdis – žiaurus, kuklus – pagyrūnas...).

Charakteristika – žmogaus (arba literatūros kūrinio veikėjo) skiriamųjų savybių, pranašumų, trūkumų nusakymas, apibūdinimas.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, pastebėjimai, išgyvenimai. Jame atsispindi visuomeniniai įvykiai, šeimos, asmeninis gyvenimas, rašančiojo dvasinė istorija. Tai žanras, pagrįstas tikrais faktais. Taip pat gali būti kuriami ir literatūriniai dienoraščiai: jie, skirtingai nuo tikrų dienoraščių, paremti literatūrine išmone.

Siužetas (arba fabula) (pranc. sujet – dalykas, lot. fabula – pasakojimas) – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje).

Pasakojimo (kūrinio) sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Dauguma literatūrinės išmonės kūrinių sudaryti iš visų pagrindinių sudėtinių dalių, nes tokia pasakojimo seka nuo užuomazgos iki kulminacijos ir atomazgos – tai įdomaus, intriguojančio pasakojimo pagrindas.

Ekspozicija (lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas) – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pradinėmis pasakojimo aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais.

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo (kūrinio) įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Nuo jo prasideda pagrindinis kūrinio veiksmas.

Veiksmo eiga – tai pasakojimo (kūrinio) įvykių seka.

Veiksmo kulminacija (lot. culmen – viršūnė) – tai aukščiausias, emocingiausias pasakojimo (kūrinio) įtampos taškas.

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo (kūrinio) dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys.

Interpretacija (lot. interpretatio – aiškinimas) – dalyko (teksto, sąvokos, teorijos, meno kūrinio) prasmės aiškinimas, atskleidimas. Literatūros kūrinio (meninio teksto), spektaklio, filmo, paveikslo ir kt. interpretacija siekiama atskleisti savitą kūrinio prasmę, kuri atsiveria tik tada, kai skaitytojas (klausytojas, žiūrovas) įsijaučia, įsigilina į kūrinį ir suteikia jam tam tikros prasmės, t. y. jį interpretuoja.