Tiesioginė kalba. Skyryba brūkšniais ir kabutėmis.

Žmonėms (ir literatūros kūrinių veikėjams) bendraujant dažnai tenka persakyti, perteikti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) kalba gali būti perpasakojama beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz: Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai). Tai netiesioginė kalba.

Tiesiogine kalba vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros kūrinių veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžiais. Tais žodžiais įvardijamas kalbėtojas, nurodomas jo kalbos pobūdis.

– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga.

(Pagal Rimanto Černiausko „Slieko pasaką“)

Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių – kas kokius žodžius sako, matyti iš dialogo.

Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS BRŪKŠNIAIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, po jų rašomas dvitaškis.

Tėvas atsivertė albumą ir parodė į nuotrauką:

– Štai senelio sodyba.

Tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje, pradedama brūkšniu ir didžiąja raide.

Pakeleivis pažiūri į darbininkus:

– Labas vakaras, gerieji žmonės.

Tiesioginė kalba baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Vaikai šūkavo:

– Nulipdėm sniego senį!

Mokytoja nustebo:

– Kas nulipdė tokį didelį sniego senį?

Kiekvieno dialogo veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute.

– Kur tavo tėvelis, vaike?

– Išėjo malkų į mišką.

– O mama?

– Kepa blynus. Norėsit ir jūs?

– Neatsisakysiu...

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide.

– Bus ankstyvas pavasaris, – pranešė teta.

Po tiesioginės kalbos dedamas kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis ir brūkšnys. Autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

– Į mokyklą važiuokim dviračiu, – pasiūlė brolis.

– Kur mano dviratis? – sunerimo Vytas.

– Dviračiu lėkti smagumėlis... – prisiminiau kelionę.

– Lekiam dviračiu! – pasiūliau broliui.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Kai autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, po autoriaus žodžių gali būti rašomas taškas ir brūkšnys arba kablelis ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

– Bus audra, – pasakė tėvas. – Uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas, – uždaryk langus.

– Bus audra, – pasakė tėvas ir pridūrė: – Uždaryk langus.

TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS KABUTĖMIS

I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.

Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba nauja eilute nepradedama. Po autoriaus žodžių dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama kabutėmis ir didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys ir jo intonacija.

Tėvas paklausė: „Kas su manim važiuos į naktigonę?“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs...“

Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs.“

II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.

Tiesioginė kalba skiriama kabutėmis. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius visada rašomas brūkšnys. Tiesioginės kalbos galo ženklai – šauktukas, klaustukas, daugtaškis – rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po uždaromųjų kabučių.

„Važiuojam greičiau!“ – paragino bendrakeleiviai.

„Kada vėl susitiksime?“ – pasiteiravau.

„Kelionė buvo įspūdinga...“ – prisiminiau vakare.

„Vėl grįžtu į gimtinę“, – pasakė anūkams.

III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.

Jeigu autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, jie iš abiejų pusių skiriami brūkšniais, o po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius gali būti rašomas kablelis ir brūkšnys arba šauktukas ir brūkšnys, arba daugtaškis ir brūkšnys.

Po autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą rašomas kablelis ir brūkšnys arba taškas ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius, – susitiksim krantinėje.“

„Ryt vėl žvejosim? – paklausė Giedrius. – Gal susitiksim krantinėje?“

„Nepramik! – šūktelėjau. – Vėl susitiksim krantinėje!“

„Prisiminiau aną istoriją... – susimąsčiau. – Apie žvejybą jūroje...“

„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius ir pridūrė: – Susitiksim krantinėje.“