Tradicinio eilėraščio bruožai
Lyrinis „aš“
Lyrinis subjektas visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). Tai yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. Lyrinis „aš“ pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo centre. Tarp lyrinio „aš“ ir gamtos pasaulio egzistuoja tvirti ryšiai.
Tikrovė
Imituojamas realus pasaulis. Atkuriami ryškūs, pažįstami konkrečių daiktų ryšiai, tradicinis pasaulio vaizdas. Pasaulis matomas ir jaučiamas kaip uždara vietovė.
Laikas ir erdvė
Erdvė aiškiai apibrežta, atpažįstama. Laiko kaita paaiškinama, priežastinga. Erdvė ir laikas vienas su kitu susiję – sudaro vientisą pasaulio paveikslą.
Veiksmas
Veiksmas atpažįstamas, aiškus (ir išorinis, ir dvasios judesys). Tai procesas. Akivaizdūs santykiai tarp asmenų, tarp žmogaus ir gamtos. Juos sieja loginiai – priežastiniai ryšiai.
Kalba
Kalba tvarkinga, nuosekli ir suprantama. Natūralus lyrinis „aš“ lemia ir natūralų kalbos alsavimą.
(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)