Titulinis > Mokymosi objektai

Alegorinė pasaka

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu; netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.

Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose. Paprastai alegoriniais įvaizdžiais sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis, rankose laikanti svarstykles). Alegoriniai gali būti pasakų veikėjai (lapė yra suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija).

Alegorinės pasakos pavyzdys – Jono Biliūno kūrinys „Laimės žiburys“. „Rašytojas pasirinko alegorinės pasakos formą, kurioje ribos tarp svajonės ir tikrovės nėra aiškios, kurioje romantinį autoriaus pakilumą lengva išreikšti fantastinei pasakai deramu stiliumi. Tai buvo iš dalies ezopinė kalba. Pasakų žanras teikė daug laisvės rašytojui, vaizduojančiam trumpame kūrinyje plačią kovos dėl laimės ir laisvės temą. Nevaržomas tokio siužeto jokiomis vietos, laiko ir visuomeninio fono detalėmis, J. Biliūnas piešia simbolišką ant kalno degančio žiburio vaizdą ir tautosakoje gerai žinomą akmenimis užkeiktų žmonių, kurie kelia pasiryžimą aukotis dėl visų gero ir poetiniu žavesiu apgaubia žmonijos veržimąsi prie šviesos ir laimės, paveikslą.“ (Meilė Lukšienė. Jono Biliūno kūryba. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956)