Eilėraščio nuotaika

Eilėraščio nuotaika atspindi lyrinio „aš“ būseną. Ji gali būti liūdna, linksma, pakili, džiaugsminga, ilgesinga, melancholiška, svajinga, rami, nerimastinga.

Liūdna nuotaika vyrauja Prano Vaičaičio elegijoje „Vaitojimas“: Augo liepelė, / Augo šakojo, / Po ja mergelė / Verkė raudojo. / Mergelė jaunoji / Ašaras bėrė, / Liepa kuplioji / Ašaras gėrė.

Maironio eilėraštyje „Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų)“ atspindima ilgesinga lyrinio „aš“ nuotaika:

Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito / Anapus ribos!

Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Pavasario saulėj“ kupinas džiaugsmingos ir šviesios nuotaikos:

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos. / Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga: / Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės / Pavasario saulėj jaunatvei nestinga.