Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v

———Bet kurio bendravimo ir kalbėjimo būdo pasirinkimą lemia kontekstas (aplinkybės, sąlygos, aplinka). ——Pavyzdžiui, kalbėjimas su namiškiais, bičiuliais dažniausiai yra privatusis, o klasėje atsakinėjant į mokytojo klausimus – viešasis.

Viešai kalbama skirtingais tikslais (kodėl kalbama?). Norima:

• informuoti,

• paaiškinti,

• sudominti,

• įtikinti,

• išreikšti arba sukelti emocijas ir pan.

Peržiūrėta: 1018
Kalbinė raiška – tai meninių priemonių, stiliaus figūrų visuma, daranti tekstą įtaigesnį, gyvesnį ir vaizdingesnį. Kalbinės raiškos priemonės (palyginimai, įasmeninimai, epitetai, metaforos ir kt.) padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, sukurti nuotaiką, tam tikrą atmosferą, atspindėti veikėjo ar lyrinio subjekto vidines būsenas.
Peržiūrėta: 29810

Kalbos funkcijos. Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti. Štai kodėl kai kurie mokslininkai komunikacinę funkciją skaido smulkiau: į informacinę, ekspresinę, direktyvinę, apeliacinę, estetinę ir pan.

Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas. Pavyzdžiui, SMS žinutės, gautos iš sesers, pagrindinė funkcija bus vienareikšmiškai informacinė: Susitinkame 9-ą – vėluoju.

Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio – išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus, renkasi ne objektyvią informaciją, o išreiškia savo jausminį vertinimą (O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs.).

Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų! ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikacinę funkciją, perteikia tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmas sakinys dar išreiškia ir kalbėtojo emocijas. Antras sakinys neatlieka ekspresinės funkcijos, o pirmame ji dominuoja. Kurios kalbinės raiškos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive – nurodymas < lot. dirigo – nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.

Apeliacinė funkcija – kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę Koncertuoja kaimo kapela, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo kreipdamiesi į klausytojus: Jums koncertuoja... Ypač svarbi ši funkcija kalbantis su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų kreipimasis į mažuosius žiūrovus). Apeliacinė funkcija neretai būna susipynusi su ekspresine: autorius stengiasi paveikti adresatą išraiškinga, emocinga kalba.

Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos – jutiminis), arba siauriau – poetinė (gr. poiēsis – kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma. Tai nebūtinai vien grožinės literatūros ar tautosakos funkcija. Ji yra svarbi ir tada, kai rašydami laišką ar samprotavimo rašinį vengiame kartoti tuos pačius žodžius, ieškome skambesnio ar taupesnio žodžio, sklandesnės raiškos ir pan.

Gryną estetinę funkciją turi beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). Juozapas Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų.“ Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir negrožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Stilistikai svarbiausi du dalykai: viena, kad šalia komunikacinės funkcijos pripažįstama (kaip nesavarankiška, šalutinė) ekspresinė funkcija, antra, kad kalba, kaip ir daugelis kitų tikrovės reiškinių, turi estetinę vertę, atlieka ir estetinę funkciją.

Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Pagal //www.šaltiniai.info/index/details/380 ir //ualgiman.dtiltas.lt/funkcinio_stiliaus_savoka_ir_pozymiai.html.

Peržiūrėta: 4388
Keturvėjininkai - XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos rašytojų avangardistų grupė. Jai priklausė to meto poetai Kazys Binkis, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Antanas Rimydis, Teofilis Tilvytis, Juozas Žlabys-Žengė, Petras Tarulis, Juozas Švaistas ir kiti. Keturvėjininkai save laikė moderniojo meno atstovais, daugiausia rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais. Kūrėjai kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų ir estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą. Piktinosi turtingąja miesčionija, išorine prabanga. Keturvėjininkai įvedė į lietuvių poeziją miesto temą, aukštino techniką, didmiesčių buities dinamiką ir gyvenimo tempą. 1921 m. keturvėjininkai pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje. 1922 m. jie išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, 1924-1928 m. leido žurnalą „Keturi vėjai“.
Peržiūrėta: 1641

Kibernetinė fantastika (kiberpankas; angl. cyberpunk) – mokslinės fantastikos atmaina, kurios pagrindinis bruožas – labai aukštas technologijų lygis (ypač informacinių technologijų ir kibernetikos). Kiti tipiški kibernetinės fantastikos kūrinių bruožai: vaizduojamos didžiulę įtaką turinčios megakorporacijos, korumpuota sistema, praktinė (ar net ir teisinė) socialinė nelygybė, itin menka tvarka ar visiška netvarka. Tokio tipo literatūros siužetams labai svarbi informacija, programišiai, dirbtinis intelektas, kiborgai, virtuali realybė. Technologiniai laimėjimai, kompiuterizacija, žmogaus kūno modifikavimas iškreipia gyvenimą.

Kai kurių kibernetinės fantastikos kūrinių veiksmas vyksta kibernetinėje erdvėje, tam tikrame virtualiame pasaulyje. Dažniausiai tokiuose kūriniuose gretinamos žmogaus smegenys ir kompiuterinės sistemos. Kibernetinės fantastikos pasaulis vaizduojamas kaip tamsi, grėsminga vieta, kur visose gyvenimo srityse vyrauja į elektros tinklą įjungti kompiuteriai ir panašūs prietaisai.

Visuomenę kontroliuoja ir ja manipuliuoja megakorporacijos, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – informacija. Ypatingas dėmesys skiriamas technologijoms: paplitusi genetinė inžinerija ir nanotechnologijos, labai aukšto technologinio lygio įvairių paskirčių implantai, protezai ir panašiai. Sukuriamos būtybės su dirbtiniu intelektu, kaip antai: androidai, kiborgai, klonai, ir žmonių valdomos kompiuterinės sistemos. Visa tai sukelia ir neigiamų padarinių: mašinos atsisuka prieš žmones, įsiplieskia karai, plinta virusai (kyla pandemijos) ir panašiai.

Pagrindiniai kibernetinės fantastikos kūrinių veikėjai dažnai būna programišiai, neretai vaizduojami kaip vieniši, slapta veikiantys herojai, kovojantys prieš neteisybę.

Kibernetinės fantastikos kūriniuose dažnai keliami įvairūs filosofiniai ir moraliniai klausimai, lyginamos mašinos ir žmonės, ieškoma realybės ir virtualaus pasaulio skirtumų:

Kas atsitinka, kai atsiranda galimybė pakeisti visą žmogaus kūną?

Kur yra riba tarp žmogaus ir mašinos?

Ar įmanoma žmogaus ir mašinos sintezė?

Ar gali būti kūrinys protingesnis už savo kūrėją?

Kas yra siela? Ar ją gali turėti mašinos?

Kaip atskirti realią ir virtualią realybę?

Kas būdinga tik žmogui?

Pagal „Vikipedijos“ straipsnį: //lt.wikipedia.org/wiki/Kiberpankas

Peržiūrėta: 545
Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Jie būdingesni dialoginei kalbai, jais teiraujamasi, norima sužinoti ką nors nauja. Žodis, žymintis kalbėtojui nežinomą ar abejotiną dalyką, pabrėžiamas intonacija.
Peržiūrėta: 1967
Komedija – dramos žanras, scenai skiriamas kūrinys, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.
Peržiūrėta: 577

Komiksas (angl. comic – komiškas, dgs. comics) – tarptautinis žodis, nusakantis pasakojimus iš nuosekliai sudėtų paveikslėlių su trumpais žodiniais tekstais. Jie pradėti kurti ir spausdinti XIX a. Europos ir Amerikos laikraščiuose, o XX a. tapo populiarūs visame pasaulyje. Lietuviškų komiksų tradicijos kūrėju galima laikyti dailininką Joną Martinaitį (1898–1947), kūrusį trumpus komiksus tarpukario Lietuvos laikraščiams ir žurnalams.

Šiuolaikiniai komiksai gali būti įvairių formų (pvz.: trumpos istorijos, knygos, rinkiniai, interneto komiksai, fotonovelės, šaržai ir kt.) ir įvairaus turinio (pvz.: kelionių, stebuklų, kvailiojimų, gyvūnų, detektyvų, mokslinės fantastikos, sporto, kosmoso, istoriniai, romantiniai, reklaminiai ir kt.).

Komiksai gali remtis jau sukurtais literatūros kūriniais (pasakomis, apsakymais, apybraižomis ar kt.) ar tikrais įvykiais, gali būti kuriami naujai atskleidžiant kūrėjui svarbias temas, problemas ar išmonę.

(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/)

Peržiūrėta: 7146

Komiškas (gr. kōmikos – linksmas):

1. juokingas, žaismingas, linksmas, pvz., komiškas įvykis, komiška išvaizda;

2. būdingas komedijai, panašus į komediją, pvz., komiškas personažas, komiškoji opera.

(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)

Peržiūrėta: 820
Komiškoji literatūra – kūriniai, kuriems būdingas juokingumas, žaismingumas.
Peržiūrėta: 557

Komizmas – tariamų vertybių estetinė išraiška; susidaro iš prieštaravimo tarp tokių reiškinių, kurių vienas žymi tam tikrą pozityvią vertę, o kitas ją menkina. Komizmas – juoko įprasminimas tekstuose. Pagrindinės komizmo rūšys: humoras, ironija, sarkazmas, groteskas.

Humoras – pakantus, nepiktas keistų tikrovės reiškinių, juokingų situacijų, žmogaus ydų pašiepimas.

Ironija – kalbančiojo ar rašančiojo vertinimas ir požiūris, kuriam būdinga paslėpta pašaipa, prieštaravimas tarp žodžio, posakio ar teksto tiesioginės ir tikrosios prasmės, minties kurią norima perteikti.

Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.

Groteskas – kūrinys ar vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu.

Peržiūrėta: 3483
Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) literatūroje ir meno kūrinyje – emocinę įtampą keliantis priešingų siekių, pažiūrų, norų ir prieštaravimų (veikėjo ir aplinkos, kelių veikėjų tarpusavio ar vieno veikėjo vidaus) susidūrimas, kova.
Peržiūrėta: 3229
Kontrargumentas – argumentas, turintis atremti priešingos pusės argumentus.
Peržiūrėta: 1397

Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešybė) – daiktų, reiškinių, žmogaus charakterio savybių ryškus priešingumas. Kontrastas pagrįstas dviejų dalykų gretinimu tik ryškinant jų skirtumus.

Peržiūrėta: 3252

Kreipinys – sakinio žodis (arba žodžių junginys), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai). Pavyzdžiui: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1. Daiktavardžiu (dažniausiai šauksmininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais:

Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa kreipinio grupė:

O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau.

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio:

Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai „tu“, „jūs“:

Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai yra iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)

(Pagal //lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/lietuviu_kalbos_skyryba_kreipinys/)

Peržiūrėta: 9483
Pasirinkite veiklas: