Žinynas

Naujadaras, neologizmas (gr. neos – naujas + logos – žodis) – sukurtas naujažodis, nepriimtas bendrinėje ar specialiojoje kalboje. Ilgainiui kai kurie naujadarai prigyja ir tampa nepamainoma bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Jonas Jablonskis pasiūlė vartoti tokius žodžius kaip „pieštukas“, „degtukas“, „mokinys“. Tuo metu tai buvo naujadarai – nežinomi, nauji žodžiai. Visai neseniai mūsų kalboje prigijo tokie naujadarai kaip „sauskelnės“, „mėsainis“.

Šiandien kinas nieko nestebina. O buvo laikas, kai ekrane pamatyti judantį vaizdą buvo didelė sensacija. Pirmiesiems tai sukurti pavyko prancūzams Ogiustui ir Lui Liumjerams (Auguste, Louis Lumière). 1895 m. vasario 13 d. savo išradimą jie patentavo, o kovo 22 d. surengė pirmąjį kino seansą.

Filmai buvo trumpučiai, trukdavo vos vieną minutę. Lui Liumjeras filmavo gamtą, dulkes, dūmus, judėjimą gatvėje. 1895 m. gruodžio 22 d. įvyko pirmas viešas kino seansas. Ši data laikoma kinematografo gimtadieniu.

Žinoma, pirmi filmai buvo nespalvoti, begarsiai. Todėl jie dar vadinami nebyliuoju kinu. Kad žiūrovas viską suprastų be žodžių, nebyliajame kine buvo labai svarbus išraiškingas, tikslus vaizdas, aiškus veiksmas. Tiesa, šiek tiek pagelbėdavo trumpi titrai ekrane. Kino teatruose begarsį filmą paįvairindavo improvizuojantis muzikantas – jis stengdavosi priderinti muziką prie filmo veiksmo, nuotaikos. Kartais į begarsį filmą būdavo įterpiami trumpi komentarai, pasakojimas.

Nebylusis kinas neturėjo „balso“, bet kino kalba buvo sudėtinga, savita: filmuojama iš įvairių vietų ir atstumo, daug dėmesio skiriama vaizdingoms detalėms, aktorių mimikai (veido išraiškai), apšvietimui. Šiuos nebyliojo kino meninius atradimus sėkmingai taiko ir dabartinis kinas.

Pridedama nuotrauka „Nebyliojo kino seansas“.

Neteiktina svetimybė ‒ iš kitų kalbų pasiskolintas žodis ar posakis, nevartotinas, nes akivaizdžiai prieštaraujantis savos kalbos normoms, turintis tinkamų savų atitikmenų.

Nonsensas (angl. nonsense – nesąmonė, niekai, absurdas) – ir tam tikras literatūrinės pasakos tipas, ir pasaulio perkūrimo, modeliavimo būdas, kuriam būdinga derinti nesuderinamus dalykus, žaisti beprasmybėmis, užuominomis, absurdu. (Pagal Kęstutį Urbą)

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos (gr. orthos – tiesus, taisyklingas; grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema) tradicija, sauganti lietuvių kalbos paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS PRIEŠDĖLYJE

1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė, sąauga.

2. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įlanka, įmesti, įnamys, įrūgti, įvadas, įžanga, įdukra, įtaka, įgalioti, įkalnė, įbėgti, įprotis, įpėdinis. Į- sudaro priešdėlį tada, kai yra tos pačios šaknies žodžių be šio priešdėlio arba su kitais priešdėliais: įdomus (plg. domėtis), įkandin (plg. kanda, kandis), įkypas (plg. kypti), įmonė (plg. išmonė), įstrižas (plg. pastrižas) ir kt.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos, kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis: ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra (būti), yra (irti), samana, savitas, idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas.

I š i m t i s. Su nosinėmis raidėmis rašomi žodžiai įsas, įsčios, įsnauja, nors čia į nėra priešdėlis.

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ ŠAKNYJE

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais an, en, in, un: bręsti – brendo,galąsti – galanda, grįsti – grindė, išsigąsti – išsigando, kąsti – kando, kęsti – kentė, lįsti –lindo, pažįsta – pažinti, rąstas – ręsti –rentė, skęsti – skendo, siųsti – siuntė, skųsti – skundė, spąstai – spęsti – spendė, spręsti – sprendė, švęsti – šventė, žįsti – žindo.

Įsidėmėtina, kad nosinės balsės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi: akti – anka – ako, gesti – genda – gedo, sekti – senka – seko.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!): drįsti – drąsa, grįžti – grąža – gręžti – grąžtas, mąstyti – mįslė, rąžytis – ręžtis, tęsti – tįsti – tąsa, tręšti – trąša.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurų šaknyje nosinės balsės nerašomos: draskyti – drėskė, dvesia – dvėsė, grasinti – grėsė, driksti – dryksta – drisko, gižti – gyžta – gižo, įgristi – įgrysta – įgriso, tižti – tyžta – tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai daiktavardžių šaknyse

Balsės ą, ę rašomos daiktavardžių šaknyse, kai jomis žymimi garsai išlieka ilgi ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse: ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Įsidėmėtini kai kurie žodžiai, kurių šaknyje nosinės balsės nerašomos: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžių ir iš jų padarytų formų šaknyse

Balsės ą, ę rašomos kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko ir iš jo padarytų formų šaknyse ilgiesiems garsams (ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti: bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Įsidėmėtina, kad nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose: apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš gesti), baldamas (iš balti).

NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYMAS ŽODŽIŲ GALŪNĖJE

I. Nosinių balsių rašymas linksniuojamųjų žodžių galūnėje

Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis. Jos vadinamos vardažodžiais. (Dar linksniuojamos ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

1. Nosinės balsės visada rašomos linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse: gražią lėlę, tą pilį, gardų medų; linksmų draugų, šviesių dienų.

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke abiejuose sudurtinės galūnės skiemenyse: baltąjį, baltąją, baltųjų; moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke nosinė balsė rašoma priešpaskutiniame skiemenyje: baltąja, baltąsias.

3. Veikiamųjų esamojo ir būsimojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų galūnėse rašome nosines raides (i)ą, į: kalbąs, kalbą, šaukiąs, šaukią, mylįs, mylį; eisiąs, eisią, dirbsiąs, dirbsią. Ilgosiose vardininko formose nosinės balsės nerašomos: kalbantis, kalbantys, mylintis, mylintys; šauksiantis, šauksiantys.

4. Veikiamųjų būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės yra -ęs, -ę: dirbęs, dirbę, laikęs, laikę, turėjęs, turėję; plasnodavęs, plasnodavę, vaitodavęs, vaitodavę.

I š i m t y s:

1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Nosinės balsės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės giminės) būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių galūnėse: 1. Jis yra ir šilta, ir šalta matęs. 2. Visa palikau namie. 3. Jis antra tiek turi.

3. Nosinės balsės nerašomos kiekinių skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika ir bevardės giminės būdvardžių galininko galūnėse (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

II. Nosinių balsių rašymas asmenuojamųjų žodžių galūnėse

Balsę ų rašome tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje: dirbtų, rašytų, mokytųsi.

Novelė (it. novella – naujiena) – tai nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelėje veikėjų mažai, paprastai vaizduojama nedaug įvykių (kartais tik vienas), veiksmas vyksta trumpai – trumpas epizodas iš pagrindinio veikėjo gyvenimo.

Nuotaika – 1) pastovi jausminė būsena, veikianti laikyseną: gera, pakili nuotaika; prislėgta, prasta nuotaika; jis nuotaikos žmogus; 2) geras nusiteikimas: būti be nuotaikos; nuotaika krinta. (Pagal DLKŽ)

Nuotykių literatūra – populiariosios literatūros atmaina, įvairių žanrų kūriniai, kuriuose daug veiksmo, įtampos, vienas ar keletas drąsių veikėjų, kovojančių su gamtos stichija ar žmonių pinklėmis.