Žinynas

Maironis – vienas iš lietuvių poetų, kūrusių balades. Garsiausios jo baladės – „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“. Šioms baladėms būdinga baugi, paslaptinga nuotaika, jose tikrovė jungiasi su fantastika.

Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją.

Meninis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai toks grožinėje literatūroje vartojamas rašymo būdas, kai estetiškai prasmingas ir skaitytojui turintis poveikį tekstas kuriamas individualiu stiliumi, vaizdinga, emocinga ir stilistiškai įtaigia kalba. Meninio stiliaus vartojimo sritis – grožinė literatūra; turinys – meninė kūryba, žmogaus būtis. Pagrindinė šio stiliaus funkcija – estetinė. Meniniam stiliui būdinga individualumas, vaizdingumas, emocingumas.

Meninis vaizdas – tai grožinio kūrinio fragmentas, kuriam būdinga meninė išmonė, rašytojo požiūris į vaizduojamą reiškinį (vertinimas). Meninis vaizdas gali būti nedidelis, perteikiamas fraze ar sakiniu, arba stambus kūrinio epizodas (įvykis, peizažas, veikėjo paveikslas).

Metafora – leksinė stiliaus figūra, tropas, kai remiantis daiktų panašumu vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam. Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. Pavyzdžiui: Medžių rankos kyla į dangų. Jau saulė liepsnoja dangaus pakrašty.

Įprastas žemėlapis padeda mums lengviau susiorientuoti aplinkoje, surasti kelią į norimą vietą. Tonio Buzano (Tony Buzan) sukurtas metodas „Minčių žemėlapis“ (1993) taip pat padeda atrinkti svarbiausius dalykus ir nuosekliai bei sklandžiai reikšti mintis.

Minčių žemėlapis yra scheminis brėžinys, kuriame naudojamos ne tik skirtingų spalvų geometrinės figūros (burbulai, debesėliai), linijos (šakos), bet ir vaizdai (paveikslėliai). Tai padeda geriau įsiminti ir tvarkyti informaciją, akivaizdžiai pamatyti pagrindinių sąvokų ir idėjų sąsajas.

Lapo viduryje užrašoma (ir pavaizduojama) pagrindinė svarstomo klausimo tema. Pagrindinės idėjos pažymimos kaip medžio šakos, išsišakojančios iš centre esančios temos. Prie kiekvienos medžio šakos prijungiamos mažesnės šakelės, kurios logiškai susijusios su pasirinktos šakos tema. Minčių žemėlapis gali būti redaguojamas (pridedamos kilusios naujos mintys ir idėjos, besikartojančios ir nereikalingos – pašalinamos). Minčių žemėlapiai gali būti braižomi besimokant naujos medžiagos, ieškant informacijos, ją atrenkant ir sisteminant, rengiantis pranešimui, planuojant rašinius.

Metodą „Šešios skrybėlės“ 1980 m. pasiūlė Edvardas de Bono – vienas garsiausių šiuolaikinių kūrybinio mąstymo tyrinėtojų. Šešios skirtingų spalvų skrybėlės simbolizuoja šešias mąstymo sritis: faktus, emocijas, geranoriškumą, atsargumą, kūrybiškumą ir mąstymo proceso kontrolę. Pagal šį metodą mąstydami apie problemą turėtumėte įsivaizduoti, kad „užsidedate“ vis kitos spalvos skrybėlę.

Balta skrybėlė. Ją užsidėję, domimės faktais. Mums rūpi, kokią informaciją turime, kokios trūksta, iš kur ir kaip galėtume jos gauti.

Žalia skrybėlė. Su šia skrybėle būname kūrybingi, stengiamės daryti įdomius, neįprastus dalykus, sugalvojame naujų idėjų, siūlome įvairius neįprastus sprendimų variantus, ieškome kitų galimybių.

Geltona skrybėlė. Geltona spalva primena saulėtas dienas, todėl užsidėję šią skrybėlę įvykius, mintis, idėjas vertiname tik geranoriškai, esame optimistai.

Juoda skrybėlė. Vertiname kritiškai, numatome pavojus, klaidas.

Raudona skrybėlė. Užsidėję šią skrybėlę, pasikliaujame tik emocijomis ir nuotaika, esame subjektyvūs.

Mėlyna skrybėlė. Užsidėjus šią skrybėlę sujungiamas, apibendrinamas mąstymas, aptartas užsidėjus kitas skrybėles. Ji paprastai dėvima veiklos pradžioje ir pabaigoje. Pradžioje nusakoma situacija, numatoma, ką reikia pasiekti. Pabaigoje pateikiamos išvados, nusprendžiama, kas bus daroma toliau.

Metodas „Šešios skrybėlės“ sutelkia mąstymą, palengvina sprendimų priėmimą. Reikėtų stengtis užsidėti visas skrybėles. Tačiau jas galima naudoti ir po vieną pasirinkta seka. Jeigu tai daroma grupėje, visi nariai vienu metu turi užsidėti vieną tos pačios spalvos skrybėlę. Tai padeda išvengti tuščių ginčų. Šis metodas skatina į problemą pažvelgti visapusiškai, iš skirtingų pozicijų. (Parengta naudojantis Edvardo de Bono knyga „Mąstyk kitaip!“)

Modernaus eilėraščio bruožai

Lyrinis „aš“

Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas…). Pati figūra nėra aiški. „Aš“ linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis „aš“ tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas atsižvelgiant į kintančias perspektyvas. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu. Moderniame tekste svarbiausia yra stebėjimas, požiūris, kuris suvienija įvairius daiktus bei reiškinius.

Tikrovė

Tikrovė ne atkuriama, bet sukuriama. Keisčiausiu būdu jungiami skirtingos prigimties reiškiniai. Jiems trūksta išorinių sąsajų. Eilėraščio tikrovėje nėra vertybių hierarchijos (neaišku, kas vertinga, o kas nevertinga).

Laikas ir erdvė

Erdvė kintanti. Reali laiko tėkmė atmetama (praeitis ir dabartis sumaišoma arba laikas neturi prasmės). Laikas ir erdvė nepriklauso vienas nuo kito. Jie nepriklauso ir nuo lyrinio „aš“: tasai „aš“ savo regėjimu, išgyvenama akimirka jų nesusieja, nesurikiuoja į vientisą pasaulio paveikslą.

Veiksmas

Išnyksta nuoseklus veiksmas, nelieka kryptingo dvasinio judesio. Yra tik gestas. Jis neturi tąsos. Veiksmą, procesą pakeičia motyvai, figūros ir jų išsidėstymas. Veiksmo mažėja, daugėja pavienių vaizdų. Išorinių sąsajų tarp jų nedaug. Komponuojama montažo principu (prasmės sąsajos vertikalios).

Kalba

Tradicinių kalbos normų nepaisoma. Reiškiniai menkai susieti sintaksiškai, labiau – įvairiais kitais būdais. Atsisakoma loginės tvarkos, skyrybos ženklų.

(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)

Mokslinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Ryškiausios mokslinio stiliaus savybės – tikslumas, logiškumas, nuoseklumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Kalboje gausu sąvokų, tam tikrų mokslo sričių terminų. Kad kuo tiksliau būtų perteikta mintis, žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai.

Monologas (gr. monologos iš monos – vienas + logos – žodis, kalba) – grožinio kūrinio veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą, sakoma pačiam sau. Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, apmąstymus.