Recèptas (lot. receptum – garantija):
1. rašytinė gydytojo paskyra, pagal kurią vaistininkas pagamina vaistus arba išduoda gatavus, o ligonis juos vartoja gydytojo nurodytu būdu;
2. kulinarijoje – kurio nors valgio sudėtis ir gaminimo būdas;
3. perkeltinė prasmė: patarimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju.
(Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė Valerija Vaitkevičiūtė. Vilnius: „Žodynas“, 2001)
Reportažas (pranc. reportage iš angl. report – pranešti) – operatyvi informacija spaudai, radijui, televizijai, kino kronikai apie dienos įvykius, kurių stebėtojas arba dalyvis yra pats reportažo autorius.
(Tarptautinių žodžių žodynas. © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985)
Romanas – epikos žanras, didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis kūrinys. Romanas nuo novelės (apsakymo) ar apysakos skiriasi ne tik savo apimtimi, bet ir veikėjų gausa, jame išryškėja ne viena siužetinė linija (kelių svarbiausių veikėjų istorijos). Iš visų literatūros žanrų romanas kompleksiškiausias: jame tyrinėjama daugiabriaunė realybė. Veikėjai romane neišvengiamai susiduria, veiksmas vyksta daugelyje vietų, laikas nuolat kinta. Šis visa ko gausumas – svarbiausias romano bruožas.
Romantinis kūrinys – tai kūrinys, siejamas su romantizmu (XVIII a. pabaigos–XIX a. vidurio literatūros kryptimi). Romantizmui būdinga: a) žavėjimasis gamtos grožiu; b) jausmų aukštinimas (jausmai svarbesni už intelektą); c) žavėjimasis stipria, drąsia, jausminga, vieniša, išskirtine asmenybe; d) domėjimasis praeitimi (ypač viduramžiais); e) ypatingas dėmesys liaudies kūrybai; f) potraukis į egzotiką, keistenybes, paslaptis.
Žymiausi lietuvių romantikai ir jų kūriniai: Antanas Baranauskas, poema „Anykščių šilelis“; Maironis, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“; Vincas Pietaris, romanas „Algimantas“.
Sakinio dalys – tai žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus.
Pvz.: Poetė išgyvenimus pasakojo savo dienoraščiui.
Kas pasakojo? – poetė.
Ką veikė poetė? – pasakojo.
Ką pasakojo? – išgyvenimus.
Kam pasakojo? – dienoraščiui.
Kieno dienoraščiui? – savo.
Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai (vieni arba su prielinksniais). Pvz.: Ant stalo gulėjo knyga. Kur gulėjo? – ant stalo.
Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir keliais žodžiais. Pvz.: Pertrauka galėtų būti ilgesnė. Kas pasakyta apie pertrauką? – galėtų būti ilgesnė.
Sakinio dalimis neina tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) arba savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys.
Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys. Jos sudaro sakinio gramatinį centrą. Gramatinį centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys – papildinys, aplinkybės ir pažyminys. Pvz.: Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba.
Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės – tariniui, pažyminys – veiksniui, papildiniui ir t. t.).
Samprotaujamasis rašinys – tai argumentuotas, logiškas, įtikinamas, nuoseklus tekstas, kuriame atskleidžiamas autoriaus požiūris į keliamas problemas, įrodomas požiūrio pagrįstumas, polemizuojama su kitokiomis nuomonėmis, apibendrinamos išsakytos mintys.
Skiriamos dvi samprotavimo atmainos – aiškinimas ir argumentavimas. Aiškinant reikia supažindinti, suteikti žinių, t. y. padėti suprasti sąvoką ar reiškinį. Argumentuojant reikia pagrįsti savo teiginius, įrodyti tezių teisingumą, spręsti tam tikrą problemą.
Samprotavimas – tokio tipo tekstas, kuriame atskleidžiami įvairūs apmąstymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan.
Samprotaujant aptariami dalykai nuosekliai argumentuojami: plėtojami teiginiai, jie pagrindžiami, polemizuojama su kitokiomis sampratomis, vertinama ir daromos išvados. Mintis grindžiant argumentais privalu išaiškinti, kodėl taip manoma, kas lemia šį reiškinį, kokios galimos jo pasekmės.
Kuriamo samprotavimo pastraipos struktūra:
tezė (pagrindinis teiginys) --> argumentai (teiginio įrodymas) --> sakinys tiltas (jungiantis argumentą su pavyzdžiu) --> argumentų parėmimas pavyzdžiais (kultūrinė ar socialinė patirtis) --> išvada (dalinis apibendrinimas).
Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.
Satyra – viena komizmo rūšių, toks meninio vaizdavimo būdas, kai pajuokiamos, demaskuojamos žmonių ydos, neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai. Satyros juokas pagrįstas realių daiktų, reiškinių deformacija (grotesku, hiperbole).
Satyros, kitaip negu humoro, sukeliamas juokas yra piktas, geliantis, negailestingas; aštriai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.
Simbolis (gr. symbolon – sutartinis ženklas) – ženklas, turintis visuomenei suprantamą abstrakčios sąvokos, idėjos reikšmę; meninis vaizdas, turintis ypatingos apibendrinamosios galios perkeltinę reikšmę, keliantis daug asociacijų. Simbolio vaizdas konkretus, bet reikšmė gali būti abstrakti. Pavyzdžiui, žydinti vyšnia gali simbolizuoti jaunystę, meilę. Simbolio reikšmė išaiškėja iš kūrinio konteksto.