Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairiais būdais (per ekonominius, politinius, kultūrinius ir kt. kontaktus) atėję daugiausia iš gretimų kalbų. Daug skolinių (germanizmų, slavizmų) yra Vinco Pietario romane „Algimantas“, pavyzdžiui: baika (slavizmas) – juokas, pokštas; dyvyti (slavizmas) – stebinti; rulis (germanizmas) – rąsto gabalas.
Straipsnis – laikraštyje, žurnale, interneto svetainėje, straipsnių rinkinyje skelbiamas nedidelės apimties bet kokio žanro rašinys. Jam būdinga įvairių reiškinių, problemų analizė, nuoseklus, logiškas minties plėtojimas. Kartais atvirai išsakoma autoriaus nuomonė. Daromos tinkamos išvados.
Straipsnyje mintys dėstomos suprantamai, populiariai, paprastai, iliustruojant teiginius konkrečiais pavyzdžiais. Kalba gali būti ir vaizdinga (pasakojant įspūdžius, reportažo, diskusinio straipsnio), ir dalykiška (mokslinio, informacinio straipsnio, recenzijos).
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dviejų ar daugiau dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais, yra prijungiamieji sakiniai. Sudėtiniam prijungiamajam sakiniui būdinga tai, kad vienas jo dėmuo gramatiškai priklauso nuo kito. Tai rodo jungiamasis žodis ir klausimas, į kurį atsako priklausomasis dėmuo.
Vaikai suprato, kad autobusas vėluos. (Ką vaikai suprato? – kad autobusas vėluos.) Sakinio dėmuo Vaikai suprato yra pagrindinis (iš jo keliamas klausimas šalutiniam dėmeniui; jam priklauso šalutinis dėmuo), o sakinio priklausomasis dėmuo vadinamas šalutiniu (kad autobusas vėluos).
Šalutiniai dėmenys prie pagrindinių jungiami:
1) prijungiamaisiais jungtukais: kad, jog, ar, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu, juo... juo, juo... tuo, kuo... tuo, kad ir, kai tik, vos tik;
2) santykiniais įvardžiais kuris, katras, kas, koks; prieveiksmiais kada, kodėl, kur, kiek, kaip.
Šalutinių dėmenų yra tokių ir tiek, kokių ir kiek yra sakinio dalių. Taigi skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo ir kiekybės, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo) dėmenys.
ŠALUTINIŲ DĖMENŲ SKYRYBA
1. Šalutiniai dėmenys nuo pagrindinio skiriami kableliais.
1. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. (K. D.) 2. Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę. (tts.) 3. Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju. (V. K.) 4. Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių nemanė, kad jis veltui duoną valgo. (V. B.) 5. Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš lovos.
2. Lyginamieji šalutiniai sakinio dėmenys (turintys tarinį) skiriami kableliais.
1. Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje. (V. K.) 2. Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo! (A. V.) 3. Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai nuo amžių senų. (B. B.) 4. Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto. (V. M.-P.) 5. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (J. P.)
3. Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniai dėmenys gali būti vienarūšiai. Vienarūšiai yra tokie šalutiniai dėmenys, kurie tiesiogiai jungiami prie pagrindinio dėmens ir atsako į tą patį klausimą, keliamą iš tos pačios sakinio dalies: Žiūrėdami dokumentinį filmą apie Norvegiją sužinojome, kad norvegai mėgsta plaukioti laivais, kad Oslas įsikūręs prie Oslo fiordo. (Ką sužinojome?)
Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal tas pačias taisykles kaip ir vienarūšės sakinio dalys.
3.1. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, jungiami be jungtukų arba sujungti priešinamaisiais jungtukais, atskiriami kableliais.
1. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva. (M.) 2. Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.
3.2. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais, neatskiriami.
1. Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. 2. Autorius nedėsto tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.
4. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra (kablelis dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas).
1. Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias. (r.) 2. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada šalinosi nuo manęs. (r.) 3. Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad tai man visai nebuvo sunku.
5. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje.
1. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo. 2. Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta? 3. Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.
Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Tai yra mažiausias bendravimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t. t.
Laimingas žmogus valandų neskaito. Duona už auksą brangesnė. Kodėl žmogus keliauja?
Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis: Vakaras. Vėsu. Palaukit!
Sakiniai į vientisinius ir sudėtinius skirstomi pagal gramatinių centrų skaičių. Vieną gramatinį centrą turintys sakiniai yra vientisiniai: Žmogus savo laimės kalvis.
Sakiniai, turintys du ir daugiau gramatinių centrų, yra sudėtiniai: Drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės ir tyliai švilpia paukštis žolėje. (1 dėmuo: drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės; 2 dėmuo: ir tyliai švilpia paukštis žolėje.)
Malūno užtvankoje vienodai šniokščia vanduo, už miestelio pukši traktorius, prie savo namelio medyje tarška varnėnas. (3 gramatiniai centrai: šniokščia vanduo; pukši traktorius; tarška varnėnas.)
Kelias, kuriuo ji eina, veda per mišką. (2 gramatiniai centrai: kelias veda; ji eina.)
Sudėtiniai sakiniai skirstomi į jungtukinius ir bejungtukius.
SUDĖTINIAI JUNGTUKINIAI SAKINIAI dar skirstomi į:
• SUJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys siejami s u j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (ir, ar, arba, o, bet, tačiau, vis dėlto, tik(tai), užtai, todėl, tad, dėl to, tai, taigi). Sujungiamųjų sakinių dėmenys gali būti atskiriami kableliu: Atėjo vasara(,) ir laivai pradėjo plaukioti ežere. Visą vakarą sesuo laukdama mezgė kojinę, bet telefonas neskambėjo.
• PRIJUNGIAMUOSIUS SAKINIUS, kurių dėmenys jungiami p r i j u n g i a m a i s i a i s j u n g t u k a i s (kad, jog, ne, kadangi, jeigu, jei), s a n t y k i n i a i s į v a r d ž i a i s (kas, koks, kuris, kelintas), p r i e v e i k s m i a i s (kada, kol, kaip, kiek, kur, kame), d a l e l y t ė m i s (ar, vos tik, tarsi, tartum).
BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ dėmenys susieti be jungtukų, tik prasme ir intonacija. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu.
PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS
SUDĖTINIŲ SUJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS
Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai atskiriami kableliu. Tų dėmenų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles.
Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais, yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu): Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris.
Kableliais atskiriami ir sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti kartojamais jungtukais (pradedant antruoju kartojamu jungtuku): Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.
SUDĖTINIŲ PRIJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS
Sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šalutinis dėmuo gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į jį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atskirti yra kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, jis išskiriamas iš abiejų pusių: Būdavo dienų, kai mašina atvažiuodavo į kiemą. Rankoje laikiau plunksnakotį, kurį padovanojo senelis.
Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais ypač, nebent, juolab, juo labiau, būtent, vis tiek, tai yra: Reikia smagiai pakeliauti, ypač kol atostogos. Iš visko sprendžiant ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juolab kad nuo mažens senelės buvo auginta.
Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, neatskiriami. Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti.
SUDĖTINIŲ BEJUNGTUKIŲ SAKINIŲ SKYRYBOS TAISYKLĖS
Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas išvardijimas, gretinimas ar priešprieša, paprastai atskiriami kableliu ar kabliataškiu: Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.
Reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą sudėtiniame bejungtukiame sakinyje dažniau vartojamas brūkšnys: Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.
Bejungtukių sakinių dėmenys, kuriais reiškiamas aiškinimas, priežastis ir pasekmė, atskiriami dvitaškiu ar brūkšniu: Už lango girdėjosi triukšmas: ūžė mašinos, šūkavo vaikai. Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais...
Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai atskiriami kableliu: Taip, taisykles dar turėtų pakartoti.
Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė. Tarinys rodo, ką veikia (veikė, veikdavo...) veiksniu žymimas asmuo ar daiktas, koks ar kas jis yra (buvo...).
Erelis išskėtė sparnus.
Pamoka buvo įpusėjusi.
Mūsų vaikai yra mūsų sparnai.
Nuo karščio net jūros vanduo ėmė virti.
Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažodžiais (išskėtė, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo įpusėjusi, yra sparnai). Pagal tai skiriami grynieji, suvestiniai, sudurtiniai ir mišrieji tariniai.
Grynasis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma.
Dažniausiai grynasis tarinys reiškiamas:
– Asmenuojamosiomis formomis: Aš šiandien tau tik pasakas seku. Mes skridome per lygumas. Rytas prašvis dar negreitai. Į skaityklą eidavau kiekvieną dieną. Negirk dienos be vakaro. Visi tuo metu valgytų pietus.
– Dalyviu: Senelis ėjęs per girią ir sutikęs lokį.
– Bendratimi: Aš bėgti, jie vytis.
– Ištiktuku: Tik šmakšt į trobą Antanas.
Grynasis tarinys su veiksniu derinamas asmeniu ir skaičiumi (aš seku, krito snaigės, mes skridome, rytas prašvis...).
Suvestinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio vientisine forma kartu su bendratimi.
Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiksmažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, galėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt. asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nusakyti sakinio minties. Tai padaryti padeda antroji suvestinio tarinio dalis – bendratis.
Pro medžius buvo matyti ežero įlanka.
Lietus ėmė pilti čiurkšle.
Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis.
Indrė baigė piešti.
Tvirbuto širdis ima smarkiau plakti.
Pastaba. Kartais sunku atskirti, kur bendratis eina suvestinio tarinio dalimi, kur papildiniu, o kur tikslo aplinkybe. Jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties asmens veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus. Tie medžiai turėtų nudžiūti.
Jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: Išėjo sutikti svečių, o jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: Pirmininkas įsakė pasilikti.
Sudurtinis tarinys – tarinys, išreikštas veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma ir linksniuojamuoju žodžiu.
Abiejų vyrų kalba buvo trumpa.
Būk protingas ir nesikrimsk.
Tais laikais Šiaurės ašigalis buvo visiška paslaptis.
Tarptautinėse varžybose mūsų rankininkai buvo ketvirti.
Sūkurys buvo čia įsisukęs.
Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuojamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį.
Pagrindiniai tarinio vardinės dalies reiškimo būdai:
– Daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio ir būdvardiškai vartojamų dalyvių vardininkas: Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiausia muzika. Gamta – mūsų namai. Lapė yra žvėris. Mūsų krašto žemė yra derlinga. Tavo balsas buvo skambus. Žaidimas tapo patrauklesnis. Jie buvo pirmi. Triskart trys yra devyni. Ten papročiai buvo kitokie. Ne, žodžiai buvo ne tie. Keleivis atrodė nusiminęs. Vaidas pasidarė nesukalbamas. Dirvos dar nebuvo išdžiūvusios.
– Daiktavardžio kilmininkas: Berniukas buvo stiprios valios. Lina yra atviros širdies. Vyras buvo plačių pečių.
– Daiktavardžio įnagininkas: Šiandien tu pabūk kapitonu.
– Linksniai su prielinksniais: Namas buvo iš molio. Žmogus buvo su skrybėle.
Sudurtinio tarinio jungtį sudaro veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, padedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi (turėjo, turėdavo...) tą požymį. Be veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiksmažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis, virsti... Yra sakinių, kur jungtis praleista. Plg.: Diena saulėta, šilta ir Diena yra saulėta, šilta.
Mišrusis tarinys – tarinys, turintis ir suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių.
Ruduo šiemet gali būti šiltas.
Tu turi būti atidesnis.
Sigitas nori būti pirmas.
Rimvydas ketina būti vairuotojas.
Visą gyvenimą norėjau būti kitoks.
Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys (gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį tarinį, o antrasis su trečiuoju – sudurtinį (būti šiltas, būti atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Dėl to tokie tariniai ir vadinami mišriaisiais.
Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku – tegali būti vartojamas tik vardininkas. Todėl sakoma:
Tu turi būti atidesnis (o ne atidesniu).
Sigitas nori būti pirmas (o ne pirmu).
Daiktavardžio įnagininkas panašiu atveju yra įmanomas (plg.: Rimvydas ketina būti vairuotojas ir Rimvydas ketina būti vairuotoju).
Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomojo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius skirstomi į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius – į žanrus.
1. Smulkioji (trumpų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.
2. Pasakojamoji tautosaka – tai sakytiniai tautosakos kūriniai, kuriuose vaizduojami tikri ir pramanyti įvykiai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.
3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.
(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt)
Tautosakiniai pasakojimai – tai pasakojamosios tautosakos žanrai (pasakos, padavimai, sakmės ir kt.). Kartais tautosakinių pasakojimų galime rasti ir literatūros kūriniuose.
Beje, per švento Andriaus vakaro burtus Tomas vieną sykį patyrė nemažą išgąstį. Tiktai merginoms galima žiūrėti į veidrodį, ir būtinai vidurnaktį, sandariai užsidarius kambario duris. Tomas pamėgino tai padaryti juokais, visiems matant, ir viskas baigėsi verksmu, kadangi veidrodyje jis išvydo raudonus ragus.
(Česlovas Milošas. Isos slėnis)
Skiriami trys teksto tipai – aprašymas, pasakojimas, samprotavimas.
Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).
Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz.: Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.
Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz.: Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė)
Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.
Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai. Pvz.:
Laumės akmuo
Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.
Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.
Pvz.: Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (Vytautė Žilinskaitė, Kandė Bedantė)
(//lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/,letter.dA==)
Žmonėms (ir literatūros kūrinių veikėjams) bendraujant dažnai tenka persakyti, perteikti kieno nors pasakytus žodžius.
Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) kalba gali būti perpasakojama beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz: Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai). Tai netiesioginė kalba.
Tiesiogine kalba vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros kūrinių veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžiais. Tais žodžiais įvardijamas kalbėtojas, nurodomas jo kalbos pobūdis.
– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.
– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga.
(Pagal Rimanto Černiausko „Slieko pasaką“)
Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių – kas kokius žodžius sako, matyti iš dialogo.
Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis.
TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS BRŪKŠNIAIS
I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.
Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, po jų rašomas dvitaškis.
Tėvas atsivertė albumą ir parodė į nuotrauką:
– Štai senelio sodyba.
Tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje, pradedama brūkšniu ir didžiąja raide.
Pakeleivis pažiūri į darbininkus:
– Labas vakaras, gerieji žmonės.
Tiesioginė kalba baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.
Vaikai šūkavo:
– Nulipdėm sniego senį!
Mokytoja nustebo:
– Kas nulipdė tokį didelį sniego senį?
Kiekvieno dialogo veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute.
– Kur tavo tėvelis, vaike?
– Išėjo malkų į mišką.
– O mama?
– Kepa blynus. Norėsit ir jūs?
– Neatsisakysiu...
II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.
Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide.
– Bus ankstyvas pavasaris, – pranešė teta.
Po tiesioginės kalbos dedamas kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis ir brūkšnys. Autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Po jų rašomas taškas.
– Į mokyklą važiuokim dviračiu, – pasiūlė brolis.
– Kur mano dviratis? – sunerimo Vytas.
– Dviračiu lėkti smagumėlis... – prisiminiau kelionę.
– Lekiam dviračiu! – pasiūliau broliui.
III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.
Kai autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, po autoriaus žodžių gali būti rašomas taškas ir brūkšnys arba kablelis ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.
– Bus audra, – pasakė tėvas. – Uždaryk langus.
– Bus audra, – pasakė tėvas, – uždaryk langus.
– Bus audra, – pasakė tėvas ir pridūrė: – Uždaryk langus.
TIESIOGINĖS KALBOS SKYRIMAS KABUTĖMIS
I. Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių.
Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba nauja eilute nepradedama. Po autoriaus žodžių dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama kabutėmis ir didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys ir jo intonacija.
Tėvas paklausė: „Kas su manim važiuos į naktigonę?“
Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs...“
Pagalvojo Ramūnas: „Geriau būčiau nesugrįžęs.“
II. Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius.
Tiesioginė kalba skiriama kabutėmis. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius visada rašomas brūkšnys. Tiesioginės kalbos galo ženklai – šauktukas, klaustukas, daugtaškis – rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po uždaromųjų kabučių.
„Važiuojam greičiau!“ – paragino bendrakeleiviai.
„Kada vėl susitiksime?“ – pasiteiravau.
„Kelionė buvo įspūdinga...“ – prisiminiau vakare.
„Vėl grįžtu į gimtinę“, – pasakė anūkams.
III. Autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą.
Jeigu autoriaus žodžiai įsiterpę į tiesioginę kalbą, jie iš abiejų pusių skiriami brūkšniais, o po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius gali būti rašomas kablelis ir brūkšnys arba šauktukas ir brūkšnys, arba daugtaškis ir brūkšnys.
Po autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą rašomas kablelis ir brūkšnys arba taškas ir brūkšnys, arba dvitaškis ir brūkšnys.
„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius, – susitiksim krantinėje.“
„Ryt vėl žvejosim? – paklausė Giedrius. – Gal susitiksim krantinėje?“
„Nepramik! – šūktelėjau. – Vėl susitiksim krantinėje!“
„Prisiminiau aną istoriją... – susimąsčiau. – Apie žvejybą jūroje...“
„Ryt vėl žvejosim, – pasakė Giedrius ir pridūrė: – Susitiksim krantinėje.“
Tradicinio eilėraščio bruožai
Lyrinis „aš“
Lyrinis subjektas visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). Tai yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. Lyrinis „aš“ pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo centre. Tarp lyrinio „aš“ ir gamtos pasaulio egzistuoja tvirti ryšiai.
Tikrovė
Imituojamas realus pasaulis. Atkuriami ryškūs, pažįstami konkrečių daiktų ryšiai, tradicinis pasaulio vaizdas. Pasaulis matomas ir jaučiamas kaip uždara vietovė.
Laikas ir erdvė
Erdvė aiškiai apibrežta, atpažįstama. Laiko kaita paaiškinama, priežastinga. Erdvė ir laikas vienas su kitu susiję – sudaro vientisą pasaulio paveikslą.
Veiksmas
Veiksmas atpažįstamas, aiškus (ir išorinis, ir dvasios judesys). Tai procesas. Akivaizdūs santykiai tarp asmenų, tarp žmogaus ir gamtos. Juos sieja loginiai – priežastiniai ryšiai.
Kalba
Kalba tvarkinga, nuosekli ir suprantama. Natūralus lyrinis „aš“ lemia ir natūralų kalbos alsavimą.
(Pagal: Rita Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. Vilnius: Gimtasis žodis, 1996)