Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi a b c d e f g h i į j k l m n o p r s t u v
„Keturi vėjai“ – avangardistinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas, 1924–1928 m. nereguliariai leistas Kaune. Jį leido ir redagavo Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), Antanas Rimydis. Žurnalo leidėjai skleidė futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principus, savo deklaracijose kritikavo tradicinius literatūros kanonus, maištavo prieš vyresniuosius lietuvių rašytojus. Čia taip pat rašė Kazys Binkis, Augustinas Gricius, Petras Janeliūnas, Juozas Petrėnas, Bronys Raila, Salys Šemerys, Alfonsas Šimėnas, Juozas Švaistas, Teofilis Tilvytis, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti.
Peržiūrėta: 956
Administracinis stilius – vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai standartinis, aiškus, dalykiškas kalbos vartojimo būdas dokumentuose ir tarnybiniuose raštuose. Jo funkcija – pranešti ir vadovauti, kviesti ir pan. Administraciniam stiliui būdingas oficialumas, tikslumas, glaustumas, žodžių vartojimas tik tiesiogine reikšme.
Peržiūrėta: 2387

Aforizmas – trumpas, įtaigus posakis, vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiantis konkrečią mintį, perteikiantis originalią idėją ar nuomonę.

Greta vienintelės pareigos būti laimingam egzistuoja vienintelė dorybė – teisingumas. (Adamas Sikora)

Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. (Antuanas de Sent Egziuperi)

Peržiūrėta: 976

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu; netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.

Ričardas Bachas knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ rašo: „Tai alegorinis pasakojimas apie kiekvienam iš mūsų būdingą beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.“ Pasakojimas apie žuvėdras turi alegorinę prasmę – juo išreiškiama draugystė, meilė, laisvė.

Peržiūrėta: 1532

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu; netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.

Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose. Paprastai alegoriniais įvaizdžiais sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis, rankose laikanti svarstykles). Alegoriniai gali būti pasakų veikėjai (lapė yra suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija).

Alegorinės pasakos pavyzdys – Jono Biliūno kūrinys „Laimės žiburys“. „Rašytojas pasirinko alegorinės pasakos formą, kurioje ribos tarp svajonės ir tikrovės nėra aiškios, kurioje romantinį autoriaus pakilumą lengva išreikšti fantastinei pasakai deramu stiliumi. Tai buvo iš dalies ezopinė kalba. Pasakų žanras teikė daug laisvės rašytojui, vaizduojančiam trumpame kūrinyje plačią kovos dėl laimės ir laisvės temą. Nevaržomas tokio siužeto jokiomis vietos, laiko ir visuomeninio fono detalėmis, J. Biliūnas piešia simbolišką ant kalno degančio žiburio vaizdą ir tautosakoje gerai žinomą akmenimis užkeiktų žmonių, kurie kelia pasiryžimą aukotis dėl visų gero ir poetiniu žavesiu apgaubia žmonijos veržimąsi prie šviesos ir laimės, paveikslą.“ (Meilė Lukšienė. Jono Biliūno kūryba. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956)

Peržiūrėta: 1314
Aliteracija – priebalsių sąskambis, tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas gretimuose žodžiuose, eilutėse, posmuose. Pavyzdžiui: „Anksti rytą baltos laumės / Laimę lėmė man jaunai.“ (Salomėja Nėris) Aliteracija sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą kūrinio garsinės raiškos sistemą.
Peržiūrėta: 1632
Romėnų mitologijoje Amūras (lot. amor – meilė; arba Kupidonas, lot. cupido – aistra) – meilės dievas, Veneros sūnus, sparnuotas jaunuolis su lanku rankoje ir strėlėmis.
Peržiūrėta: 576
Ana Frank – žydų tautybės mergaitė, kuri su šeima Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversta slapstytis nuo nacių. Ana gimė Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Atėjus į valdžią Hitleriui, Frankų šeima emigravo į Amsterdamą. Tačiau žydų persekiojimai prasidėjo ir čia. Iš pradžių Frankų šeima glaudėsi ankštoje slėptuvėje, įrengtoje palėpėje. Čia Ana rašė dienoraštį, jame pasakodama apie savo kasdienybę, ateities svajones. Slėptuvės vieta buvo išduota, ir šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje. Ana mirė 1945 m., nesulaukusi 16-ojo savo gimtadienio. Jos dienoraštis, kaip skaudžios žydų tautos patirties liudininkas, visame pasaulyje tebeskaitomas ir šiandien.
Peržiūrėta: 5630
Anekdotas – trumpas pasakojimas, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis arba veikėjo poelgis.
Peržiūrėta: 560
Animacija (lot. animatio – gaivinimas) – kino rūšis, kai naudojant tam tikrą techninių priemonių sistemą sukuriamas judesys. Tai galima daryti „dedant“ vaizdą ant vaizdo, fiksuotomis scenomis, kadras po kadro, arba serija grafinių vaizdų ar kadrų. Pagrindinės animacijos rūšys: pieštinė, lėlinė, kompiuterinė. Kartais animacijoje naudojama speciali technika, pvz., piešiama tiesiai ant juostos. Skirtingai nuo paprasto kino, animaciniame filme daugiau galimybių skleistis kūrybinei vaizduotei (juk galima nupiešti viską).
Peržiūrėta: 561

Aprašymas – tokio tipo tekstas, kuriame išsamiai atkuriamas regimasis vaizdas ar nuosekliai atskleidžiami kiti pojūčiai (klausos, uoslės, skonio, lytos).

Aprašant būtina laikytis nuoseklumo. Pavyzdžiui, aprašydami žmogų pirmiausia jį pristatome, tada nurodome svarbiausius jo išorės bruožus, aptariame ryškiausias detales. Vėliau, išskirdami svarbiausias savybes, apibūdiname charakterį. Prisiminkite, kad pirmu kiekvienos pastraipos sakiniu teigiama, koks bruožas būdingas veikėjui, o kitais sakiniais tai įrodoma. Kartais konkrečiam būdo bruožui aptarti gali prireikti daugiau negu vienos pastraipos.

Daugiau informacijos galite rasti „Žinyno“ straipsnyje „Teksto tipai“.

Peržiūrėta: 2756

Apsakymas – tai nedidelės apimties epikos kūrinys. Apsakymas yra glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, kuriame pasakojama apie vieną įvykį, veikia nedaug veikėjų.

Apsakyme dažniausiai vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodas, apie visa kita užsimenama tiek, kiek reikia to epizodo fabulai motyvuoti. Siekiama sudaryti įspūdį, kad vaizduojamas epizodas veikėjo gyvenime yra nepaprastas, svarbus. Apsakymo fabula glausta, kompaktiška, aprašymai neišplėsti.

Peržiūrėta: 2409
Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, gramatinė forma arba sintaksinė konstrukcija, pvz., „byloti“ – kalbėti, „esmi“ – esu.
Peržiūrėta: 1032
Argumentas – teiginys, kuriuo siekiama ką nors įrodyti, pagrįsti. Norint pagrįsti pagrindinę mintį (tezę), kaip argumentai gali būti pateikti moksliniai ir dokumentiniai faktai, statistikos duomenys, ekspertų, įvairių komisijų išvados, asmeninės patirties pavyzdžiai, autoritetingų žmonių mintys, citatos ir kt. Argumentai turi būti teisingi, jų teisingumas įrodytas. Argumentai neturi vienas kitam prieštarauti.
Peržiūrėta: 2575

Asonansas - raiškus vienodų ar panašių balsių kartojimas. Pavyzdžiui:

Ėgi srove teškena upelė Šventoji. (Antanas Baranauskas)

Audžia, audžia auksagijį audimėlį. (Balys Sruoga)

Peržiūrėta: 1410
Autobiografija – nuoseklus savo paties gyvenimo ir veiklos aprašymas.
Peržiūrėta: 985

Avangardizmas (pranc. avant-garde – priekinė sauga, priešakinis dalinys) – XX a. literatūros ir meno srovė, kuriai būdinga tradicinių, ypač realizmo, kūrybos principų neigimas.

Plačiąja reikšme avangardizmas – sąmoningas priešiškumas meno akademizmui, kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų raiškos priemonių paieškos.

Siauresne reikšme avangardizmas – XIX a. antrojo–ketvirtojo dešimtmečio literatūros ir meno kryptys ir tendencijos, kurioms būdinga estetinis radikalizmas, antimiesčioniškos nuotaikos, tradicinių moralės ir meno normų parodijavimas, demonstratyvus neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas. Literatūroje avangardizmui būdingų požymių turi tokios srovės kaip futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas.

Peržiūrėta: 1256
Baladė – istorinio ar legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieja visų trijų literatūros rūšių – epikos, lyrikos ir dramos – požymiai. Baladės vaizduojamasis pasaulis stebuklingas, čia fantastika jungiasi su tikrove. Pasakojami intriguojantys, nepaprasti įvykiai, per kuriuos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas. Baladės siužetą gaubia niūri, kraupi ir paslaptinga nuotaika. Siužeto atomazga dažnai tragiška.
Peržiūrėta: 1502

Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū paprastai rašomi taip, kaip tariami, t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Balsius i ir y, u ir ū žodžių šaknyje paprastai rašome taip, kaip tariame: kitas, riksmas, vyras, Vytas, muša, durys, mūšis, krūvis. Jei abejojama, kurį balsį rašyti, žodį reikia pakeisti taip, kad tas balsis būtų kirčiuotas: švyturys – švyturį, sūkurys – sūkurį, dusulys – dusulį.

Iš klausos rašomi ir tie balsiai ar dvibalsiai, kurie kaitaliojasi giminiškuose žodžiuose: lyti, lijo, lieti, laistyti; dužti, dūžis, daužti; sverti, svėrė, sviro, svyra, svoris, svaras.

Svarbu skirti trumpuosius i, u ir ilguosius y, ū, kurie tarpusavyje kaitaliojasi:

a) veiksmažodžių pagrindinėse formose: gyti – gijo, būti – buvo; pagrindinių formų balsiai išlieka ir jų dariniuose: gyja – gyjantis, bet gijo – išgijęs;

b) bendrašakniuose veiksmažodžiuose: rišti – ryšėti, glusti – glūdėti; kuria – kūrena;

c) bendrašakniuose ištiktukuose, reiškiančiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą: gribšt – grybšt, trukt – trūkt;

d) veiksmažodžiuose ir iš jų sudarytuose galūninės darybos daiktavardžiuose: bristi – brydė, kišti – kyšis, mušti – mūšis; priesaginės darybos daiktavardžiai išlaiko pamatinės formos balsį: brido – bridimas, muša – muštynės;

e) būdvardžiuose ir iš jų sudarytuose daiktavardžiuose: gilus – gylis.

Balsės i, y, u, ū žodžių šaknyse

Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų – nekinta. Labai svarbu taisyklingai tarti šaknies ilguosius ir trumpuosius balsius, kad išvengtume rašybos klaidų.

Nekinta

Kirčiuotame šaknies skiemenyje visose veiksmažodžių pagrindinėse formose yra i, u / y, ū:

lipti, lipa, lipo; rišti, riša, rišo;

skusti, skuta, skuto; supti, supa, supo;

dygti, dygsta, dygo; slysti, slysta, slydo;

grūsti, grūda, grūdo; triūsti, triūsia, triūsė.

Kinta

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi i ir y:

gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo; įgristi, įgrysta, įgriso.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse kaitaliojasi u ir ū:

dusti, dūsta, duso; susti, sūsta, suso;

griūti, griūva, griuvo; pūti, pūva, puvo;

pūsti, pučia, pūtė; tūpti, tupia, tūpė.

Pagrindinių formų šaknyse ū kaitaliojasi su dvibalsiu ui:

guiti, guja, gujo; uiti, uja, ujo; zuiti, zuja, zujo.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse i, y kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais il, in, ir:

dilti, dyla, dilo; dirti, diria, dyrė;

girti, giria, gyrė; ginti, gina, gynė;

spirti, spiria, spyrė; trinti, trina, trynė.

Veiksmažodžių pagrindinių formų šaknyse u, ū kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais um, ur:

burti, buria; būrė; kurti, kuria, kūrė; stumti, stumia, stūmė.

Kai esamojo laiko šaknyje yra intarpas m (n), kitose formose rašoma i, u:

dribti, drimba, dribo; klupti, klumpa, klupo, sklisti, sklinda, sklido.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose: kai pamatinių veiksmažodžių šaknyse yra mišrieji dvigarsiai arba trumpieji balsiai i, u, išvestinių veiksmažodžių šaknyse rašoma y, ū:

birti – byrėti, kišti – kyšoti, rišti – ryšėti, švisti – švytėti;

glusti – glūdėti, klupti – klūpėti, klūpoti, pastumti – pastūmėti.

Bendrašakniuose veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, šaknyse i, u kaitaliojasi su y, ū:

blikstelėti – blykstelėti, bliksėti – blyksėti; truktelėti – trūktelėti, trukčioti – trūkčioti.

Bendrašakniuose ištiktukuose, kilusiuose iš veiksmažodžių ir žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą, kaitaliojasi šaknies balsiai i – y, u – ū:

blikst – blykst, gribšt – grybšt;

trukt – trūkt, pukšt – pūkšt.

Plačiau apie balsių i, u ir y, ū rašybą žr. „Žinyne“:

1. Priešdėlių rašyba 15262.

2. Linksniuojamųjų kalbos dalių priesagų rašyba 15273.

3. Veiksmažodžių priesagų rašyba 22974.

4. Linksniuojamųjų kalbos dalių galūnių rašyba 768.

5. Veiksmažodžių galūnių rašyba 2298.

Peržiūrėta: 14061
Biografija – nuoseklus žmogaus gyvenimo atpasakojimas, pradedant jo gimimu, kuriamas aprašymo, pasakojimo forma.
Peržiūrėta: 798
Pasirinkite veiklas: